Moteris už gretimo staliuko greitai kalbėjo:
— Taip, aš apskritai nemėgstu operos. Jei būčiau kur nors Niujorke, nė už ką neičiau. Bet kažkodėl Kaire būtinai reikia nueiti į operą. Juokinga.
— Mieloji, bet juk čia „Aida“.
„Aida“. „Dieviškoji Aida“. Karalienė tyliai, sau po nosimi, ėmė niūniuoti melodiją. Po to uždainavo kiek garsiau, stengdamasi, kad aplinkiniai negirdėtų. Tačiau jos palydovas išgirdo, šyptelėjo, jam akivaizdžiai patiko, kaip moteris dainuoja. Visai nesunku nusitempti šitą jauniklį į lovą. Sunkiau bus surasti pačią lovą. Žinoma, ji galėtų nusivesti anglą į tą mažą namelį, bet jis labai toli. Moteris nutilo.
— Ne, ne, — pasakė vaikinas. — Padainuokite dar.
Padainuokite dar. Padainuokite dar... Reikia pagalvoti, kaip suprasti jo žodžius. Taip, viskas aišku.
Ramzis ją šito mokė. Jis sakė, jog iš pradžių bet kokia kalba atrodo neįkandama. Bet reikia tik klausytis ir kalbėti. Ir viskas bus aišku.
Ramzis... Tai jo statula stovi tarp tų bėgančių ir kaukiančių ratų. Ji atsisuko, ištiesė kaklą, norėdama pažvelgti pro langą. Tik pamanyk, visas langas padarytas iš vieno didžiulio skaidraus stiklo gabalo. Ji net nešvarumus ant stiklo pastebėjo. Ir kaip jie įsigudrina šitaip? „Naujas laikmetis“, — sakė lordas Ruterfordas. Na, jeigu jau jie sugeba pagaminti tas milžiniškas, plonomis geležies juostelėmis judančias pabaisas...
— Jūsų toks malonus balsas, tikrai. Ar ketinate eiti į operą? Susidaro įspūdis, jog visas Kairas tenai bus.
— Puota truks iki ryto, — pasakė moteris už gretimo staliuko savo draugei.
— Taip, nuostabu. Ir apskritai nėra kuo skųstis. Mes taip toli pabėgome nuo civilizacijos.
Anglas nusijuokė: jis irgi girdėjo moterų pokalbį.
— Šita puota bus tikrų tikriausia sezono puošmena. Ji vyks „Šeferde“. — Anglas gurkštelėjo kavos.
Moteris ilgai laukė šito signalo. Ji čiupo savo puodelį ir vienu mauku išgėrė.
Jaunuolis nusišypsojo, paėmė kavinuką ir vėl įpylė.
— Ačiū, — ištarė Kleopatra, — stengdamasi mėgdžioti balsą gramofone.
— Gal įdėti jums cukraus?
— Norėčiau, jeigu galima, truputį grietinėlės.
— Suprantama. — Jis supylė į moters puoduką pusę indelio.
Tai grietinėlė? Taip, lordas Ruterfordas sumaitino jai visą tuose namuose buvusią grietinėlę.
— Ar jūs eisite į puotą „Šeferdo“ viešbutyje? Mudu su dėde ten gyvename. Mano dėdė čia atvyko komerciniais reikalais.
Jis vėl nutilo. Ką jis apžiūrinėja? Jos plaukus, akis? Koks simpatiškas, kokia švelni jo oda ant rankų ir ant... kaklo. Lordas Ruterfordas irgi atrodė neblogai, bet šitas tiesiog nuostabus — tokia žavi gali būti tik jaunystė.
Kleopatra pasilenkė ir ranka per stalą palietė jo krūtinę. Kad tik jis nepajustų pliko kaulo prisilietimo. Ji apčiuopė per marškinius jo krūtų spenelį ir pirštais jį suspaudė. Jaunulis nustebo. Jo skruostai išraudo, kaip nekaltos mergaitės.
Moteris šyptelėjo.
Anglas apsidairė, bet moterys prie gretimo staliuko buvo įnikusios į pokalbį.
„Tiesiog nuostabu!“ — „Žinai, man taip pasisekė su ta suknele. Labai nebrangiai ją nusipirkau. Ketinu apsivilkti...“
— Opera. — Ji nusijuokė. — Eisime į operą?
— Taip. — Jaunuolis vis dar negalėjo atsitokėti nuo netikėto moters poelgio.
Ji susipylė į puodelį visą kavą iš kavinuko ir išgėrė. Po to išgėrė iš indelio likusią grietinėlę ir suvalgė visą cukrų. Šiaip sau, nieko gero... Padėjo cukrinę į vietą, pasilenkė ir po stalu paglostė anglo koją. Regis, jis jau ištirpo. Ak, vargšelis, nelaimingas išsigandęs berniukas! Ji prisiminė tuos laikus, kai juodu su Antonijumi atvesdavo į palapinę jaunus kareivius, išrengdavo juos ir rinkdavosi. Tai buvo smagus žaidimas, kol apie jį nesužinojo Ramzis. Tuo metu jis kaltino Kleopatrą viso pasaulio nuodėmėmis!.. Bet šitas anglas tiesiog kerintis. Jis jau geidžia Kleopatros.
Moteris pakilo, linktelėjo jam ir nuėjo prie išėjimo.
Gatvėje labai triukšminga. O kur tie siaubūnai ant ratų? Tiek to, jeigu niekas jų nebijo, vadinasi, ir ji neturi bijoti. Viskas labai paprasta. Jai tereikia surasti jaukią vietelę. Jaunuolis ėjo iš paskos ir kažką kalbėjo.
— Eime, — pasakė ji angliškai. — Eime su manim.
Skersgatvis. Ji nusivedė tenai anglą, atsargiai apeidama balutes. Čia tamsiau ir kiek tyliau. Moteris atsisuko, apkabino vaikiną per pečius. Jis pasilenkė, ketindamas ją pabučiuoti.
— Ne, tik ne čia, — susijaudinęs kuždėjo jis. — Mis, aš nemanau...
— O aš pasakiau, kad tiesiog čia, — sušnabždėjo ji, bučiuodama vaikiną, ir įkišo ranką po jo marškiniais. Kokia karšta oda... viskas, taip, kaip ji norėjo. Tiesiog dega ir gardžiai kvepia. Jis visai ištirpo, šitas jaunutis avinėlis. Moteris pasikėlė sijonus.
Viskas įvyko akimirksniu: jos kūnas prigludo prie jo, ji suvirpėjo, apsivijo rankomis vaikino kaklą... Kai sėkla išsiliejo jos kūne, anglas sudejavo. Ir nurimo. O moters kūnas vis dar virpėjo, raitėsi, tarsi traukomas konvulsijų. Daugiau nebėra jėgų jo įkalbinėti. Jis ją paleido ir prisišliejo prie sienos. Toks suglebęs, panašus į ligonį...
— Prašau, leisk man kiek pailsėti, — paprašė vaikinas, kai moteris vėl apipylė jį karštais bučiniais.
Keletą sekundžių ji tiriamai žvelgė į savo auką. Labai paprasta. Svarbiausia — netikėtumas.
Ji griebė jaunuolį už galvos abiem rankomis, staigiai pasuko į šoną ir nusuko jam sprandą...
Jis žvelgė į tuštumą. Visi jie taip žiūrėjo: ir ta moteris, ir tas vyriškis. Akyse tuštuma. Po to jaunuolis nusliuogė ant žemės ir sustingo, plačiai pražergęs kojas.
Ji vėl prisiminė virš jos palinkusios figūros kontūrus. Ar tai tebuvo sapnas?
„Kelkis, Kleopatra. Aš, Ramzis, šaukiu tave!“
Ne, tik ne tai. Vos pabandžius ką nors prisiminti, ima beprotiškai skaudėti galvą. Bet tai ne fizinis skausmas. Skauda širdį. Ji girdėjo, kaip rauda moterys. Moterys, kurias pažinojo. Ir taria jos vardą: „Kleopatra“. Po to kažkas uždengia jos veidą tamsiu audiniu. Ta gyvatė dar gyva? Keista. Kleopatra vėl pajuto skausmą krūtinėje nuo jos įkandimo.
Prisiglaudusi prie sienos, ji tyliai sudejavo ir pažvelgė į negyvą jauną kūną. Kada tai nutiko? Kur? Kas ji buvo?
Nereikia prisiminimų. „Nauji laikai“ jos jau laukia.
Ji pasilenkė prie jaunuolio ir ištraukė iš jo kišenės pinigus, daug pinigų mažoje odinėje piniginėje. Įkišo ranką giliau — ten buvo dar kažkokie daiktai. Kortelė, ant kurios kažkas angliškai užrašyta, mažytis berniuko portretas. Šaunu. Puikus darbas. Du popieriukai, ant kurių užrašyti žodžiai „AIDA“ ir „OPERA“. Ir nupiešta ta pati moteris, kurią ji jau buvo mačiusi.
Reikia pasiimti. Portretą ji išmetė, įsidėjo operos bilietus į kišenę ir ėmė niūniuoti „Dieviškąją Aidą“. Po to peržengė per lavoną ir išėjo į triukšmingą gatvę.
Nereikia bijoti. Reikia elgtis taip, kaip visi kiti. Jeigu jie ramiai vaikšto šalia to geležinio tako, privalai taip elgtis ir tu.
Bet vos tik netoliese vėl sudundėjo tas demoniškas vežimas, Kleopatra užsimerkė, užsikimšo ausis ir suriko.
O atsimerkusi, vėl pamatė priešais žavų jaunuolį.
— Ar jums padėti, ledi? Tikriausiai pasiklydote? Negalima į stotį taip ateiti. Iš jūsų pavogs visus pinigus.
— Stotis...
— Ar turite rankinę?
— Ne, — tiesiai atsakė moteris.
Jaunuolis paėmė ją už rankos.
— Jūs man padėsite? — ji prisiminė daug kartų lordo Ruterfordo kartotą frazę. — Galiu jumis pasitikėti?
— Žinoma.
Jis kalbėjo nuoširdžiai. Puiku. Dar vienas jaunuolis, jo oda lygiai tokia pat švelni ir žavi.
Du arabai išėjo iš atsarginio „Šeferdo“ viešbučio įėjimo. Jie akivaizdžiai kažkur skubėjo.