— Nepamirškite, — tyliai kalbėjo Samiras. — Reikia eiti dideliais žingsniais. Jūs juk vyras, o vyrai netipena vietoje. Ir rankomis mojuokite. Ryžtingai.
— Aš jau šito seniai išmokau, — atsakė jam Džulija.
Didžiojoje mečetėje buvo daug tikinčiųjų bei turistų, atėjusių pasižiūrėti į architektūros stebuklą ir į tikinčius musulmonus, palinkusius maldoje. Džulija ir Samiras neskubėdami skynėsi kelią pro minią. Nepraėjo ir dešimties minučių, ir jie atsirado šalia aukštaūgio arabo plačiu baltu apsiaustu ir juodais akiniais. Samiras įkišo Ramziui į ranką raktą, pakuždėjo adresą ir pasakė, kaip tenai nueiti. Ramzis turėjo sekti jiems iš paskos. Kelias nebuvo ilgas.
Ramzis ėjo, atsilikęs nuo Samiro ir Džulijos per keletą žingsnių.
Ak, kaip jai patiko šitas jaunuolis, kuris vadino save amerikiečiu ir kalbėjo keistu balsu. Jiedu važiavo kažkuo, ką jis pavadino „taksi“, o iš abiejų pusių aplink juos zujo „automobiliai“. Dabar Kleopatrai visai nebuvo baisu.
Dar nenutolus nuo „stoties“, moteris suprato, kad tie milžiniški dundantys ir kaukiantys daiktai skirti keleiviams pervežti. Tai viena iš visuomeninio transporto rūšių. Keista...
Šitas vaikinas nebuvo toks elegantiškas, kaip lordas Ruterfordas, tačiau kalbėjo jis lėčiau, ir moteris beveik viską suprato. Be to, jis nuolat gestikuliavo, rodydamas į kokį nors daiktą. Ji jau žinojo, kas yra „Fordas“ ir kuo jis skiriasi nuo „Pikapo“ bei kitų automobilių. Šitas jaunuolis Amerikoje pardavinėjo automobilius. Net ir neturtingi žmonės, jo nuomone, galėjo nusipirkti mašiną.
Moteris rankose laikė drobinę rankinę, kurią jai nupirko jaunuolis. Ten gulėjo pinigai ir bilietai į operą.
— Štai čia gyvena turistai, — paaiškino jis. — Turiu galvoje, jog ši vieta vadinama Britų kvartalu.
— Anglų, — pasakė ji.
— Taip, bet čia atvyksta ir amerikiečiai, ir europiečiai. O štai šitame pastate apsistoja patys turtingiausi ir gerbiami žmonės. Tai „Šeferdo“ viešbutis. Galbūt girdėjote?
— „Šeferdas“, — ji garsiai nusikvatojo.
— Rytoj vakare viešbutyje bus puota. Aš kaip tik čia gyvenu. Nelabai mėgstu operą, bet čia, Kaire, opera laikoma labai svarbia.
— Labai svarbia. Suprantu.
— Iš tikrųjų. Todėl nori nenori — turi eiti. O po to — puota. Reikės vilktis fraką ir visokias kitokias nesąmones. — Jis žvelgė į moterį, o jo akys spindėjo.
Jai pašėlusiai buvo malonu bendrauti su šiuo vaikinu.
— „Aida“ skirta senovės Egiptui.
— Dainuos Karužas.
— Taip. Vadinasi, ir jūs žinote. Tikriausiai mėgstate operą? Juk jums patinka? — amerikietis staiga susiraukė. — Ar jums viskas gerai, mažoji ledi? Gal jums atrodo, jog senamiestis labiau romantiškas? Ar norite ko nors išgerti? O gal pasivažinėkime mano automobiliu, jis kaip tik čia, prie „Šeferdo“ viešbučio.
— Automobiliu?
— O, su manimi būsite saugi, mažoji ledi, aš atsargiai vairuoju. Ar kada nors matėte piramides?
Pi-ra-mi-dės.
— Ne, — ištarė ji. — Pasivažinėti jūsų automobiliu — tai puiku!
Jis nusijuokė. Šūktelėjo, kad sustotų ekipažas. Vežėjas pasuko į kairę.
Jie aplenkė „Šeferdo“ viešbutį, nuostabų, vaizdinguose soduose skendintį pastatą.
Padėdamas jai išlipti, jaunuolis ištiesė ranką ir prisilietė prie žaizdos po šonkauliais. Moteris sudrebėjo. Bet po to nurimo. Tačiau šitas epizodas jai priminė apie žaizdą. Kaip galima su ja gyventi? Tikra mįslė. Ji būtinai privalo sugrįžti į tą namelį ir susitikti su lordu Ruterfordu. Kol dar nesutemo. Lordas nuėjo pasikalbėti su žmogumi, kuris gali įminti visas mįsles, su žmogumi, kurio tokios žavingos žydros akys.
Visi drauge jie priėjo prie pastato, kur jų laukė slėptuvė. Džulija sutiko pasilikti gatvėje, kol jie apžiūrės patalpą. Samiras su Ramziu įėjo į namus, praėjo pro tris kambarius ir atsidūrė nedideliame sodelyje. Iš čia jie pakvietė merginą. Ramzis užsklendė duris.
Čia stovėjo nedidelis medinis staliukas. Į tuščią nuo vyno butelio kakliuką buvo įkišta žvakė. Samiras ją uždegė. Ramzis paslinko prie stalo dvi kėdes. Džulija atnešė dar vieną.
Buvo pakankamai jauku. Seną sodą apšvietė vakaro saulė, jos spinduliai skverbėsi pro atsarginio įėjimo duris. Kambaryje buvo karšta, bet kentėti galima. Ore tvyrojo aitrus prieskonių bei kanapių kvapas.
Džulija nusimetė nuo galvos arabišką apdangalą, krestelėjo plaukus ir atrišo kaspiną.
— Aš netikiu, kad tu nužudei tą moterį, — prabilo ji, žiūrėdama Ramziui į akis.
Su arabiškais drabužiais jis toks panašus į šeichą. Dalis jo veido buvo šešėlyje, akyse mirgėjo žvakės liepsnos atspindžiai.
Samiras atsisėdo Džulijai iš kairės.
— Aš nežudžiau tos moters, — atsakė Ramzis. — Bet esu atsakingas už jos mirtį. Ir man reikalinga jūsų pagalba. Noriu prašyti jūsų atleidimo. Metas man prisipažinti.
— Sere, aš turiu jums pranešimą, — pasakė Samiras. — Privalau kuo greičiau jums jį perduoti.
— Kokį pranešimą? — nustebo Džulija. Merginai buvo keista, kad Samiras jai nieko nepasakė.
— Žinutė nuo dievų? Dievai reikalauja iš manęs atsakomybės? Nes mažiau svarbioms žinioms aš neturiu laiko. Privalau papasakoti jums, kas įvyko.
— Tai žinia nuo grafo Ruterfordo, sere. Sutikau jį viešbutyje. Jis atrodė tarsi beprotis. Prašė perduoti jums, kad jinai pas jį.
Ramzį apstulbino jo žodžiai. Jis įniršęs pažvelgė į Samirą.
Džulija vos tvardėsi.
Samiras kažką ištraukė iš po apsiausto skverno ir ištiesė karaliui. Tai buvo mažytis stiklinis buteliukas — tokius mergina buvo mačiusi tarp alebastrinių ąsočių tėvo kolekcijoje.
Ramzis pažvelgė į indelį, net neketindamas prie jo prisiliesti. Samiras norėjo kažką sakyti, bet karalius gestu jį sustabdė. Jo veidą iškreipė baisi grimasa, jis buvo nepanašus į save.
— Sakyk, kaip tai suprasti? — neištvėrė Džulija.
— Jis susekė mane muziejuje, — sušnabždėjo Ramzis, vis dar įsmeigęs akis į tuščią buteliuką.
— Apie ką tu? Kas atsitiko muziejuje?
— Sere, grafas sakė, kad jai padėjo saulė. Ir vaistai iš šio buteliuko. Bet vaistų neužteko. Reikia dar. Ji serga. Pagalbos reikalingas jos kūnas ir siela. Jau tris žmones ta moteris nužudė. Ji beprotė. Grafas kažkur paslėpė ją ir nori susitikti su jumis. Jis paskyrė laiką ir vietą.
Ramzis tylėjo. Po to pakilo ir nuėjo prie durų.
— Palauk! — suriko Džulija ir puolė jam iš paskos.
Pašoko ir Samiras.
— Sere, jus atpažins, jei dabar pradėsite ieškoti grafo. Policininkai apsupę viešbutį. Palaukite ir susitiksite sutartoje vietoje. Tai vienintelis saugus būdas.
Ramzis buvo kaip pakvaišęs. Jis atsisuko. Paklaikęs jo žvilgsnis įsmigo kažkur į tolį. Paskui karalius lėtai sugrįžo prie kėdės ir vėl atsisėdo.
Džulija nosine nusivalė nuo veido ašaras ir taip pat atsisėdo.
— Kur ir kada?
— Šiandien, septintą valandą. „Babilone“. Tai prancūzų naktinis klubas. Žinau, kur jis yra. Galiu jus nuvesti.
— Negalima delsti!
— Ramzi, pasakyk, kas čia vyksta. Kaip galime tau padėti, jei patys nieko nežinome?
Karalius numojo ranka. Jo veidas buvo sutrikęs, išsigandęs.
— Man reikia tavęs, bet, atskleidęs savo paslaptis, galiu tavęs netekti. Tavo gyvenimą aš paversiu pragaru.
— Niekada tavęs nepaliksiu, — pasakė mergina, nors jai darėsi vis baisiau. Pagalvojus, kas jos laukia, ją apimdavo siaubas.
Dar iki šios minutės ji manė suprantanti, kas įvyko. Jis išnešė iš muziejaus savo mylimosios kūną, ketindamas palaidoti pagal visus papročius. Bet dabar, pamačius šitą buteliuką ir išgirdus Samiro pasakojimą, merginos galvoje viskas susijaukė. Prielaidos gimė viena po kitos. Pačios baisiausios. Košmariškos.