— Pasikliaukite mumis, sere. Leiskite dalintis su jumis rūpesčiais.
Ramzis pažvelgė į Samirą, po to — į Džuliją.
— Kaip jūs galite pasidalinti su manimi... Mano kaltė... Tos moters kūnas muziejuje...
— Taip, sušnabždėjo Samiras.
— Aš atpažinau ją, mano mielieji. Ją būtų atpažinusi Julijaus Cezario dvasia, ją būtų išbučiavęs Marko Antonijaus šešėlis. Milijonai už ją žuvusių...
Džulija linktelėjo ir vėl apsipylė ašaromis.
— Ir aš pasielgiau siaubingai. Atsinešiau į muziejų eliksyrą. Nesupratau, kaip baisiai sutrūnijęs jos kūnas, nežinojau, kaip jis sužalotas. Aš apipyliau kūną stebuklingu skysčiu. Ir gyvybė suplazdėjo jos kūne. Po dviejų tūkstančių metų! Ji pakilo! Plūstanti krauju, sužalota, bet pakilo ir nuėjo. Ėjo tiesiai į mane. Ji pašaukė mane vardu!
Taip, tai buvo geriau už patį geriausią vyną, geriau už pačius išradingiausius lovos žaidimus! Lėkti keliu atvirame amerikietiškame automobilyje. Pro ausis švilpė vėjas, amerikietis visą laiką kažką šaukė, mašina manevravo, darydama staigius posūkius. O pro šalį skriejo medžiai. Kaip tai nuostabu! Jie pasivydavo egiptiečius, jojančius ant savo kvailų asilų ar kupranugarių, aplenkdavo juos ir palikdavo toli.
Ji tiesiog svaigo, mėgavosi laisve. Iškėlusi galvą žvelgė į aukštą dangų, o vėjas plaikstė garbanotus jos plaukus.
Moteris stebėjo visus amerikiečio judesius. Jai buvo įdomu, kaip jis priverčia judėti savo automobilį: nuolat spaudžia „pedalus“, traukia už „pavarų svirties“, sukioja „vairą“.
Ak, tai labai jaudina! Staiga ją išgąsdino šaižus garsas. Tokį pat ji girdėjo stotyje. Moteris užsidengė ausis.
— Nebijokite, mažoji ledi, tai tik traukinys. Žiūrėkite, štai jis važiuoja!
Mašina staiga sustojo.
Priešais juos buvo dvi geležinės juostos, o jomis lėkė milžiniška, juoda kaukianti pabaisa. Girdėjosi švilpukas, ji pamatė blyksint raudoną šviesą, panašią į fakelą. Nejaugi nuo šito siaubūno ji niekur negali pasislėpti?
Jaunuolis ją apkabino.
— Viskas gerai, mažoji ledi. Mes tik privalome palaukti, kol pravažiuos traukinys.
Jis vis kalbėjo, bet dundenantis ir kaukiantis traukinys nustelbė jo žodžius. Šlykštūs didžiuliai ratai prašvilpė visai netoli jos, po to prasidėjo ilga medinių „vagonų“ virtinė. Juose sėdėjo žmonės ir abejingai žiūrėjo pro nedidelius langus... tarsi nieko ypatingo nevyktų.
Kleopatra pamėgino susitvardyti. Buvo malonu jausti šiltas ją apkabinusio jaunuolio rankas, jo kvepalų aromatą. Ji stebėjo privažiuojančius automobilius. Vėl pasigirdo skambutis. Ant stulpo viršūnės sumirgėjo šviesa.
Amerikietis spustelėjo pedalą, truktelėjo svirtį — automobilis suvirpėjo, pajudėjo pirmyn, ir jie pervažiavo per metalines juostas. Toliau jų kelias vingiavo dykuma.
— Žinote, daugelis žmonių, gyvenančių Misūrio valstijoje, net nėra girdėję apie Egiptą. Kai jiems pasakoji apie šią šalį, jie nesupranta, ką tu kalbi. Pasakiau savo tėvui, jog ketinu čia važiuoti. Pasiėmiau paties uždirbtus pinigus ir atvažiavau, o paskui nusprendžiau pasilikti...
Ji sulaikė kvapą. Kelionė jai buvo neapsakomai maloni. Tolumoje jau matėsi Gizos piramidės. Pasirodė sfinkso statula.
Ji tyliai apsidžiaugė. Čia iš tiesų Egiptas. Ji Egipte. Nesvarbu, kad tai „nauji laikai“, bet vis dėlto Kleopatra savo namuose.
Širdį užliejo saldus džiaugsmas. Čia jos protėvių kapavietės, sfinksas...
— O taip, vaizdai nuostabūs, tiesa? Mano krašto žmonės to nesupranta, vadinasi, jie daug ko netenka.
Karalienė nusijuokė.
— Jiems nepasisekė, — pritarė ji.
Jie privažiavo arčiau. Minios žmonių. Didžiulės sankaupos automobilių, ekipažų. Moterys plonytėmis suknelėmis, suveržtomis per taliją. Panašiomis į jos suknelę. Vyrai su šiaudinėmis skrybėlėmis. Ir daugybė arabų ant kupranugarių; jų rankose — pigių karolių vėriniai.
Ji vėl nusišypsojo. Jos laikais čia buvo pardavinėjami pigūs karoliai atvykusiems romėnams. Ir dabar tas pats.
Moteris sulaikė kvapą: ji pamatė milžinišką karaliaus Chufu kapavietę. Kada tai buvo? Dar būdama vaikas, ji buvo čia atvykusi ir gėrėjosi šiuo milžinišku pastatu, sudėliotu iš kvadratinių plokščių. Buvo atvykusi čia ir vėliau, su Ramziu. Apsirengę paprastais drabužiais, jiedu naktį šičia atjojo žirgais... tuo pačiu keliu.
Ramzis! Ne, su juo susieta kažkas baisaus, nereikia apie tai galvoti... Ji tamsiame vandenyje. Nori sulaikyti tą vyriškį, o jis nusigręžia nuo jos ir nueina.
Amerikiečio automobilis sustojo.
— Eime, mažoji ledi. Išlipsime ir pažvelgsime į septintąjį pasaulio stebuklą.
Ji nusišypsojo apskritaveidžiui amerikiečiui: jaunuolis jai toks malonus.
— Puiku! — pasakė moteris ir, nesulaukusi, kol jis išties ranką, iššoko iš automobilio.
Jo kūnas buvo visai arti. Jis plačiai šypsojosi. Net riesta nosytė susiraukė. Saldžios jaunos lūpos... Staiga moteris pabučiavo jį. Pasistiebė, prigludo prie jo kūno. Hm... Toks jaunutis, toks švelnus, visai kaip anas. Ir nustebęs.
— O jūs tiesiog kerinti, — pakuždėjo jaunuolis jai į ausį. Regis, jis nenutuokė, ką toliau daryti. Tiek to, Kleopatra jam padės. Ji paėmė sutrikusį vaikiną už rankos, ir juodu nuėjo smėlėtu takeliu prie piramidžių.
— Pažvelkite! — parodė ji į dešinėje pusėje stūksančius rūmus.
— Tai „Dvaras“, — pasakė jis. — Irgi neblogas viešbutis. Žinoma, ne toks puikus, kaip „Šeferdas“, bet gana neblogas. Jei norite, vėliau galėsime tenai pavalgyti.
— Mėginau grumtis su jais, — kalbėjo Ramzis. — Bet jų buvo tiek daug. Jie nuvedė mane į kalėjimą. Buvau sužeistas, reikėjo laiko, kad užgytų žaizdos. Tiktai po pusvalandžio sugebėjau pabėgti.
Tyla.
Džulija vėl įsikniaubė veidu į nosinę.
— Sere, — tyliai ištarė Samiras, — ar jūs žinojote, kad tas eliksyras gali taip veikti?
— Taip, žinojau, nors niekada anksčiau nebuvau daręs tokių eksperimentų.
— Vadinasi, tai buvo paprasčiausiai žmogiškas poelgis. Nei daugiau, nei mažiau.
— Per daugybę amžių esu padaręs aibę klaidų. Žinojau, kaip pavojingas šitas eliksyras. O dabar ir jūs sužinosite. Turite viską žinoti, jei norite padėti man. Tos būtybės, tos beprotės, kuriai aš sugrąžinau gyvybę, neįmanoma nužudyti. Ji nemirtinga.
— Bet juk turi būti koks nors būdas, — suabejojo Samiras.
— Ne, žinau iš savo patirties. Tiek bandymų, tiek klaidų! Ir jūsų šiuolaikinės biologijos knygos mane tuo dar labiau įtikino. Vos tik ląsteles paliečia šitas skystis, jos gyvena savaime, vis atsinaujindamos. Augalinės, gyvulio ar žmogaus — jokio skirtumo nėra.
— Ir nesensta, nesusidėvi, — sumurmėjo Džulija. Dabar mergina kiek nurimo ir atgavo žadą.
— Teisybė. Viena to eliksyro taurė — ir aš tapau nemirtingas. Ir būsiu amžinai jaunas. Man nereikalingas maistas, nors nuolatos jaučiu alkį. Man nereikalingas miegas, nors galiu juo mėgautis. Mane kamuoja nuolatinis meilės troškimas.
— O ta moteris — ji juk negavo visos reikiamos dozės?
— Negavo. Be to, jos kūnas neįmanomai sužalotas. Čia ir buvo mano kvaila klaida. Kūnas neišsilaikė taip, kaip turėtų! Sveika ji ar ligota, dabar jos nesulaikysi! Pamatęs ją artėjant prie manęs muziejaus koridoriumi, aš tą supratau.
— Tu neįvertini šiuolaikinio mokslo galimybių, — pasakė Džulija, šluostydamasi ašaras. — Tikriausiai yra būdas, galintis sustabdyti procesą.
— Kita vertus, jeigu dabar jūs duosite jai visą dozę, kaip ketino pasielgti grafas Ruterfordas...
— Tai beprotybė, — įsiterpė Džulija. — Apie tai net kalbėti neverta. Tada ji taps dar stipresnė.