— Paklausykite manęs, — pasakė Ramzis. — Kleopatra — tai tik dalis mano tragedijos. Yra dar grafas... Jis žino mano paslaptį. O ir eliksyras pavojingas, daug pavojingesnis, negu jūs manote.
— Na taip. Žmonės panorės išmėginti jį, — linktelėjo Džulija. — Jie ryšis viskam, kad tik gautų stebuklingą gėrimą. Eliotą galima įtikinti, bet štai Henris visiškas asilas.
— Ir tai dar ne viskas. Mes kalbame apie cheminę medžiagą, kuri pakeičia pačią substanciją to, prie ko prisiliečia. — Karalius kiek patylėjo ir tęsė: — Prieš daugelį šimtmečių, kai buvau Ramzis, šios šalies valdovas, svajojau apie tai, kaip šito eliksyro pagalba pakeisti žmonių gyvenimą. Svajojau apie amžiną maistą, apie amžiną drėgmę. Tuomet galima būtų užmiršti bado grėsmę. Mąsčiau apie kviečius, kuriuos nupjauni, o jie tuojau pat ir vėl atželia... Apie vaismedžius, nuolatos aplipusius vaisiais. Žinote, kuo tai baigėsi?
Jie buvo apstulbę.
— Mano tauta, mano šalies žmonės negalėjo šito „nemirtingo“ maisto suvirškinti. Jis taip ir stovėjo jų skrandžiuose. Jie mirdavo baisiose kančiose.
— O Dieve! — sušnabždėjo Džulija. — Na, juk tai visai suprantama.
— O kai pamėginau sudeginti laukus, išpjauti nemirtingus gyvūnus bei paukščius, pamačiau, kad, vos nušvitus saulei, vėl kyla suanglėję augalų stiebai bei gyvūnų skeletai. Galiausiai sumečiau viską į jūrą, stipriau užvertęs sunkiais akmenimis. Tikriausiai iki šiolei viskas tebeguli dugne.
Samiras suvirpėjo, griebėsi už pečių, tarsi jam staiga būtų pasidarę šalta.
Džulija žvelgė į Ramzį:
— Vadinasi, ketini pasakyti, kad, šiam eliksyrui patekus į blogas rankas, visa žemė gali tapti nemirtinga?
— Taip, visi žmonės, — liūdnai atsakė Ramzis. — Ir tada mes, nemirtingieji, atimsime viską, mes išstumsime visus kitus.
— Pats gyvybės ir mirties ritmas bus sutrikdytas, — pripažino Samiras.
— To negalima leisti! — sušuko Džulija. — Jei tu dar turi eliksyro, sunaikink jį. Tuojau pat!
— Ir kaip man tą padaryti, mažyle? Jei paleisiu sausus miltelius pavėjui, mažos jų dalelės nusės ant žemės. Pirmas lietus ištirpdys juos, o medžių šaknys sugers. Ir tie medžiai taps nemirtingi. Jei išpilsiu skystį į smėlį, ateis kupranugaris... išpilsiu į jūrą — atsiras nemirtingos žuvys, krokodilai, sliekai...
— Pakaks, — sušnabždėjo Džulija.
— O jūs pats negalite to eliksyro išgerti? Jis jums nepakenks.
— Nežinau. Aš jau mąsčiau apie tai. Kas gali žinoti?
— Nedaryk to, — paprašė mergina.
Ramzis liūdnai šyptelėjo:
— Tu vis dar sielojiesi dėl manęs, Džulija Stratford?
— Taip, žinoma. Juk tu tik žmogus, žinantis dievų paslaptį. Aš dėl tavęs nerimauju.
— Tai tiesa. Ta paslaptis visada su manimi. Aš žinau, kaip reikia pagaminti eliksyrą. Kas beatsitiktų tiems keliems buteliukams, kuriuos turiu dabar, visada galėsiu pasigaminti daugiau eliksyro.
Jie visi susižvalgė. Buvo neįmanoma suvokti visų siaubingų eliksyro poveikio pasekmių.
— Dabar judu suprantate, kodėl aš niekada su niekuo nesidalinau šita paslaptimi? Žinojau, koks pavojingas eliksyras. O po to... įsimylėjau. Juk esu silpnas, kaip bet koks mirtingas vyras.
Džulijos akyse vėl pasirodė ašaros. Samiras kantriai laukė.
— Taip. Žinau, kad buvau visiškas asilas, — atsiduso Ramzis. — Prieš du tūkstančius metų stebėjau, kaip miršta mano mylimoji, miršta dėl to, kad nepanorau duoti eliksyro jos meilužiui Markui Antonijui, nedoram begėdžiui žmogui, kuris buvo pasirengęs į pasaulio kraštą keliauti paskui mane, kad tik gautų eliksyro formulę. Ar įsivaizduojate, ką galėtų padaryti tie du žmonės, tapę nemirtingais? „Kodėl mums nesukūrus nemirtingos armijos?“ — kažkaip kartą paklausė manęs Kleopatra. Ji tuomet buvo žaisliukas Antonijaus rankose, jo kerų vergė. O dabar, jau kitoje epochoje, aš viską pamiršau ir sugrąžinau jai gyvybę...
Džulija tyliai raudojo. Ji net nebesivalė ašarų. Pasilenkė, paėmė Ramzį už rankos:
— Ne, Ramzi, tai ne Kleopatra. Nejaugi to nesupranti? Taip, tu padarei baisią klaidą, ir mes turime rasti būdą, kaip ją ištaisyti. Bet tai ne Kleopatra. To negali būti.
— Džulija, aš nesuklydau. Ji mane atpažino, supranti? Ji pašaukė mane vardu!
Iš „Dvaro“ viešbučio sklido maloni muzika. Languose mirgėjo šviesos. Mažytės figūros šmirinėjo po terasą.
Kleopatra su amerikiečiu stovėjo piramidės viršūnėje, tamsiame tunelyje, prie kriptos.
Ji aistringai apkabino jaunuolį, pirštinėtos rankos akimirksniu panėrė po jo marškiniais. Ak, vyrų krūtų speneliai tokie švelnūs... jie tarsi raktas, atveriantis aistros ir ekstazės kelią. Ji pirštais švelniai suspaudė spenelius. Kaip jis suvirpėjo! Jos liežuvis judėjo jaunuolio burnoje.
Nežinia kur dingo visa jo drąsa bei šaunumas. Jis jos vergas. Kleopatra nutraukė nuo jo kūno marškinius, įkišo ranką po odiniu diržu, palietė vyrišką organą.
Jaunuolis sudejavo. Ji pajuto, kaip sijonas kyla aukštyn... Ir staiga jo ranka sustingo, kūnas įsitempė. Kleopatra pasuko galvą — amerikietis spoksojo į jos kojos pėdą, į ilgą kruviną juostą, į pliką pėdos kaulą.
— Jėzau Kristau! — sušnabždėjo jaunuolis, šliedamasis prie sienos.
Karalienė suriaumojo iš pykčio ir pagiežos.
— Nustok spoksojęs į mane! — lotyniškai sucypė ji. — Nedrįsk manimi šlykštėtis!
Ji pradėjo raudoti, griebė abiem rankomis jaunuolį už galvos ir trenkė į sieną.
— Dabar tu mirsi! — suriko Kleopatra.
Po to jau įprastu judesiu pasuko jaunuolio galvą...
Tai viskas, ką ji privalėjo padaryti. Stojo palaiminga tyla. Jo kūnas gulėjo prie karalienės kojų, o iš atsilapojusios švarko kišenės kyšojo pinigai.
Jos negali nužudyti šitos baisios žaizdos, negalėjo nužudyti nelaimėlio Henrio paleistas šūvis, o štai mirtinguosius žudyti visai paprasta ir lengva.
Kleopatra pažvelgė pro kriptos langelį į tamsų smėlį, į jaukius viešbučio žiburius. Ir vėl išgirdo malonią muziką, sklindančią iš nakties tamsos.
Dykumoje naktys visada šaltos. Ir labai tamsu. Tik mažytės žvaigždės žybsi aksominiame danguje. Ji pajuto keistą ramybę. Malonu pabėgti nuo visų ir paklaidžioti vienumoje po dykumą. O kaip lordas Ruterfordas? Kaip vaistai? Jau sutemo.
Kleopatra pasilenkė ir ištraukė pinigus iš jaunuolio švarko kišenės. Tada prisiminė jo puikų geltoną automobilį. Jis greitai parveš ją atgal. Dabar automobilis priklauso tik jai vienai.
Moteris nusikvatojo. Buvo smagu. Nusileido nuo piramidės, lengvai šokinėdama nuo vienos plokštės ant kitos. Dabar ji jautė tiek jėgų savyje!.. Ir pasileido prie mašinos.
Viskas taip paprasta. Paspaudi starterio mygtuką, po to — pedalą. Automobilis tuojau pat suurzgė Taip, dabar patrauksime svirtį — ji matė, kaip tą darė amerikietis. Atlaisvinsime kitą pedalą. Ir — tikras stebuklas. Neregėtas, negirdėtas! Ji mėšlungiškai įsikibo vairo, o automobilis pajudėjo pirmyn.
Kleopatra ratu apvažiavo „Mena Hauso“ viešbutį. Keletas arabų, tarsi išbaidyti žvirbliai, metėsi šalin nuo automobilio. Ji spustelėjo garso signalą. Tas sustaugė ir garsas išbaidė kupranugarius.
Kleopatra išvažiavo į kelią, vis stengdamasi tiksliai atkartoti amerikiečio judesius.
Privažiavusi prie metalinio takelio, ji stipriai įsikibo vairo ir sustojo. Bet nei iš kairės, nei iš dešinės jokių garsų nesigirdėjo. O priešais jos akis atsivėrė ryškiai apšviestas Kairas. Virš jo naktiniame danguje spindėjo žvaigždės. Nuostabus reginys!
— Dieviškoji Aida! — uždainavo Kleopatra, ir mašina pajudėjo pirmyn.
— Tu prašei mūsų pagalbos, — pasakė Džulija. — Prašei mūsų atleidimo. Dabar noriu, kad išklausytum, ką tau pasakysiu.