— Aš klausau, — nuolankiai ištarė Ramzis. Nors jis buvo nustebęs. — Džulija, tai ji.. Negali būti jokių abejonių.
— Sutinku, tai jos kūnas, — atsakė mergina. — Bet argi ta būtybė, kuri dabar gyvena tame kūne, yra karalienė Kleopatra? Ne. Tai ne ta moteris, kurią kadaise mylėjai. Ta moteris net nesupranta, nesuvokia, kas vyksta su jos kūnu.
— Džulija, ji atpažino mane! Ji mane prisimena!
— Ramzi, tame kūne esančios smegenys tave atpažino. Bet pats pagalvok, ką tu kalbi. Apie svarbiausią galvok. Juk svarbiausia — tai siela. Kai kūnas guli ištisus amžius ir trūnija, mūsų siela ar intelektas tuo metu nebegyvena tame kūne, nemiega jame. Siela arba keičiasi arba jos visai nebelieka. Kleopatros, moters, kurią tu mylėjai, siela paliko jos kūną, vos tik jai mirus.
Ramzis žiūrėjo į merginą. Jis labai stengėsi suprasti jos žodžius.
— Sere, man regis, tame yra prasmės, — įsiterpė Samiras. — Jis taip pat buvo sumišęs. — Grafas sako, kad ji žino, kas esanti.
— Ta moteris žino, kas ji turėtų būti, — nenusileido Džulija. — Ląstelės atgimė, prisikėlė naujam gyvenimui. Visai įmanoma, kad jose galėtų būti užkoduota dalis tos moters atminties. Bet ta klaiki būtybė — tik apgailėtinas tavo mirusios mylimosios atspindys.
— Turbūt taip ir yra, — sumurmėjo Samiras. — Jei paklausysite grafo ir duosite jai dar eliksyro, jūs sugrąžinsite gyvybę... demonui.
— Nesugebu to suprasti, — ištarė Ramzis. — Bet juk tai Kleopatra!
Džulija papurtė galvą:
— Ramzi, mano tėvas mirė vos prieš du mėnesius. Jokio skrodimo nebuvo atlikta. Jį galėjo paveikti tik Egipto karštis bei sausi dykumų vėjai. Jo kūnas guli čia, Egipte. Nejaugi manai, jog, turėdama tą eliksyrą, dabar nueičiau ir atgaivinčiau jį?
— Viešpatie, — sušnabždėjo Samiras.
— Ne! — pasakė Džulija. — Nes prisikėlęs numirėlis nebebus mano tėvas. Ryšys jau nutrūkęs. Prisikeltų kažkas panašaus į jį, kažkoks antrininkas. Galbūt jis žinotų tą, ką žinojo mano tėvas, bet jis nebūtų mano tėvas. Nebūtų. O tuo tarpu mano tėvas net nežinotų, ką išdarinėja prisikėlęs iš numirusių jo antrininkas. Ir ta, kurią tu prikėlei, tėra tik Kleopatros antrininkė. Tavo mylimosios daugiau nebėra šioje žemėje. Ji mirė.
Ramzis tylėjo. Regis, Džulijos žodžiai jį sukrėtė. Jis pažvelgė į Samirą.
— Jokia religija neteigia, jog siela pasilieka sutrūnijusiame kūne. Apie tai niekada nekalbėjo jokia pasaulio religija.
— Tu iš tikrųjų esi nemirtingas, mielasis, — pasakė Džulija. — Bet Kleopatra dvidešimt šimtmečių buvo mirusi. Tokia ir liko. Būtybę, kurią tu prikėlei, reikia sunaikinti.
5 skyrius
— Ne, atleiskite, Mailzai, mano tėvo čia nėra. Taip, gerai. Aš tuoj.
Aleksas padėjo ragelį. Eliotas stebėjo jį, sėdėdamas kampe prie rašomojo stalo.
— Ačiū, sūnau. Kartais melas gelbsti žmogų ir yra būtinas. Koks nors išminčius seniai galėjo parašyti protingo bei mandagaus melo vadovėlį ir išdėstyti jame pagrindinius gelbstinčio iš bėdos melo principus.
— Tėti, aš tau vienam neleisiu išeiti iš čia.
Eliotas vėl sugrįžo prie savo užsiėmimo. Vonia bei trumpas poilsis sugrąžino jam jėgas, nors kaip reikiant pamiegoti nepavyko. Gerą valandą grafas svarstė, ką jam dabar reikia padaryti, ir nusprendė, kad jo planas tinkamas. Nors pats mažai tuo tikėjo. Tačiau dėl eliksyro buvo verta! Kad tik Samiras surastų Ramzį! Iš to egiptiečio elgesio buvo aišku, kad jis žino, kur yra karalius.
Eliotas užklijavo paskutinius tris vokus, užrašė ant jų adresus ir vėl kreipėsi į sūnų:
— Viską padarysi taip, kaip aš liepiau, — griežtai pasakė jis. — Jei rytoj iki pusiaudienio negrįšiu, išsiusi šiuos laiškus savo motinai ir Rendolfui. Ir kaip galima greičiau išvyksi iš Kairo. O dabar paduok man lazdelę bei apsiaustą. Sutemus, šiame mieste darosi velniškai šalta.
Volteris tuojau pat padavė šeimininkui lazdelę. Po to užmetė jam ant pečių apsiaustą ir tvarkingai užsegiojo.
— Tėve! — maldavo Aleksas. — Dėl Dievo...
— Iki pasimatymo, Aleksai. Nepamiršk: tu reikalingas Džulijai. Turi pasilikti čia.
— Sere, jau šešios valandos, — priminė Samiras. — Parodysiu jums, kur yra tas klubas.
— Aš pats surasiu, Samirai, — atsakė Ramzis. — Tu grįžk į viešbutį. Turiu pamatyti padėtį savo akimis. Kai tik galėsiu, pasiųsiu jums žinutę.
— Ne, — prieštaravo Džulija. — Leisk man eiti su tavim.
— Net negalvok. Tai pernelyg pavojinga. Be to, noriu su Kleopatra susitikti akis į akį.
— Nepaliksiu tavęs vieno, — nenusileido mergina.
— Mudviem reikia sugrįžti, — pasakė jai Samiras. — Negalime leisti, kad ir mūsų pradėtų ieškoti.
Ramzis lėtai pakilo. Jis nusigręžė nuo mirksinčios žvakės liepsnos ir sudėjo rankas maldai. Dabar karalius buvo panašus į tikrą musulmoną iš mečetės. Jo akyse spindėjo žvakės liepsnelės.
— Džulija, — ištarė jis, giliai atsidusęs. — Jeigu tu dabar sugrįši į Angliją, tai dar galėsi gyventi taip, kaip anksčiai gyvenai.
— Tavo žodžiai mane žeidžia, Ramzi! — sušuko mergina. — Tu skaudini mane. Ar vis dar ją myli? Myli tą būtybę, pakilusią iš kapo?
Ji nenorėjo to pasakyti balsu. Nutilo, galutinai sutrikusi ir nusigręžė.
— Žinau, kad myliu tik tave, Džulija Stratford, — sušnabždėjo jis. — Myliu nuo tada, kai pirmą kartą išvydau. Norėdamas tave išgelbėti, atskleidžiau savo paslaptį. Ir noriu, kad tu mane taip pat mylėtum.
— Tada daugiau nesakyk, kad turiu išvykti į Angliją, — ištarė Džulija. Jos balsas trūkčiojo. — Ramzi, jei daugiau nebepamatysiu tavęs, mano gyvenimas neteks prasmės.
— Prisiekiu, mudu dar pasimatysime. — Jis apkabino merginą. — Mano meile, mano drąsuole, — kuždėjo karalius, glamonėdamas merginą. — Judu abu taip man reikalingi. Negaliu to išsakyti žodžiais.
— Tegul jus saugo senovės dievai, sere, — ištarė Samiras. — Skaičiuosime minutes, laukdami iš jūsų žinutės.
Vintropo kabinete degė vien tik stalinė lempa. Mailzas nagrinėjo pranešimą. Šalia stovėjo jaunas valdininkas. Jis laukė tolesnių nurodymų.
— Sakote, jo galva buvo perskelta?
— Ir sprandas nusuktas. Taip pat, kaip muziejaus valytojos. Ir pavogti visi pinigai. Tiesa, paso nepaėmė, jis mėtėsi purve.
— Stebėkite viešbutį. Ir tuojau pat atveskite čia grafą Ruterfordą. Man nusispjaut į tai, ką sako jo sūnus. Grafas dabar viešbutyje. Mes matėme, kaip jis įėjo.
Eliotas išėjo į gatvę per atsarginį viešbučio įėjimą. Jis ėjo lėtai, atsargiai, stengdamasis visą svorį perkelti ant sveikos dešinės kojos. Perėjo tamsoje skendinčią automobilių stovėjimo aikštelę ir pasuko senojo Kairo link. Kiek nutolęs nuo viešbučio, sustabdė kebą.
Džulija persirengė ir užsirakino. Arabiškus apdarus ji tvarkingai suvyniojo. Mergina pasiėmė juos į kebą, o dabar užkišo giliai už lagamino.
Miegamajame ji nuėmė nuo lentynos nedidelį lagaminėlį. Kiek jai prireiks daiktų? Dabar daiktai neturi reikšmės. Dabar svarbi tik laisvė. Laisvė su Ramziu. Reikia kažkaip išsivaduoti iš šitos baisios sumaišties. O ką, jeigu ji daugiau niekuomet nebepamatys šito žmogaus, kuris vienu brūkšniu užbraukė visą jos ankstesnį gyvenimą? Kam dabar krautis daiktus, jei ji nežino, kas atsitiko?
Ši mintis apstulbino merginą. Ji atsigulė ant lovos, išsekusi, bejėgė.
Kai Rita įėjo į miegamąjį, Džulija tyliai bejėgiškai verkė.
„Babilonas“. Eliotas ėjo vingiuota gatvele. Jis girdėjo cimbolų bei būgnų garsus. Keista, bet būtent dabar grafas prisiminė Lourensą, savo mylimą draugą.