Ranka šlykščiai drebėjo, bet tai tik į naudą. Labiau panašu į dėdės braižą. Parašas pavyko puikiai.
Henris padėjo plunksnakotį į vietą ir kiek pastovėjo užmerktomis akimis, stengdamasis nusiraminti ir galvoti tik apie vieną: „Darbas padarytas“.
Staiga ji pervėrė netikėta mintis: jis galėtų viską pakartoti iš naujo. Tai tebuvo tik akimirkos silpnumas; jis gali sugrąžinti laiką atgal, ir dėdė atgis. Juk neturėjo to būti! Nuodai... kava... negyvas Lourensas.
Po to jį užplūdo prisiminimai — tyri, ryškūs, malonūs... Apie tą dieną, kai prieš dvidešimt vienerius metus į šį pasaulį atėjo jo pusseserė Džulija. Jiedu su dėde tuomet sėdėjo dviese svetainėje. Su dėde Lourensu, kurį jis mylėjo labiau negu savo tėvą.
— Noriu, kad žinotum, jog visada būsi mano pats mylimiausias sūnėnas...
Viešpatie, nejaugi jis kraustosi iš proto? Akimirką net pamiršo kur esąs. Jis galėjo prisiekti, jog kambaryje yra dar kažkas. Bet kas?
Tas keistas daiktas sarkofage? Nereikia į jį žiūrėti. Jis tarsi nebylus liudininkas. Reikia galvoti apie reikalus.
Dokumentai pasirašyti. Akcijas bus galima parduoti. Dabar Džulija galės ištekėti už to bukagalvio Alekso Savarelo. O Henrio tėvas galės netrukdomas valdyti visą „Stratfordų laivininkystės kompanijos“ kapitalą.
Taip. Bet ką daryti dabar? Jis vėl pažvelgė į rašomąjį stalą. Viskas taip, kaip ir buvo. Šešios auksu žibančios monetos su Kleopatros atvaizdu. Ak taip, reikia bent vieną paimti. Henris mikliai įsikišo monetą į kišenę. Kraujas plūstelėjo į veidą, pasidarė karšta. Taip, moneta gali atnešti laimę. Reikia ją paslėpti cigarečių pakelyje. Niekas net nepastebės, kaip išsineš iš čia. Puiku.
Dabar belieka kuo greičiau dingti iš čia. Ne, jis nieko nesuvokia. Net nesugebėjo nuraminti širdies. Ji vis dar pašėlusiai daužosi. Pakviesti Samirą — tai bus geriausia išeitis. Kažkas baisaus atsitiko Lourensui. Širdies smūgis? Priepuolis? Neįmanoma apsakyti! O šitas kambarys tarsi kapas. Reikia kuo greičiau iškviesti gydytoją.
— Samirai! — suriko jis, aklai žvelgdamas pirmyn, tarsi tragedijos aktorius nusivylimo akimirką. Jo žvilgsnis vėl sustojo ties ta niūria, sutvarstyta, primenančia mirtį figūra. Nejaugi jinai taip pat į jį žiūri? Nejaugi po skudurais paslėptos jos akys mato? Nesąmonės! Bet ta iliuzija jame sukėlė tokią paniką, jog pagalbos šauksmas atrodė labai įtikinamas ir natūralus.
2 skyrius
Klerkas vogčiomis skaitė paskutinį laikraščio „London Herald“ numerį, paslėpęs išskleistus lapus po tamsiu lakuotu stalu. Kontoroje buvo tylu — tuo metu vyko direktorių pasitarimas, girdėjosi tik rašomosios mašinėlės klavišų barbenimas kažkur priėmimo kambaryje.
„MUMIJOS PRAKEIKSMAS NUŽUDO „STRATFORDO LAIVININKYSTĖS KOMPANIJOS“ VALDYTOJĄ. RAMZIS PRAKEIKTASIS ŽUDO VISUS, KAS DRĮSTA DRUMSTI JO RAMYBĘ“.
Kaip baisiai ta tragedija paveikė žmonių vaizduotę! Nė žingsnio nežengsi: visų leidinių pirmuosiuose puslapiuose viena ir ta pati istorija. O kokia puiki proga populiariems laikraščiams iš to pelnytis. Straipsniai papuošiami greitosiomis nupieštais piešiniais, vaizduojančiais piramides, kupranugarius, mumiją mediniame sarkofage bei vargšą misterį Stratfordą, gulintį prie mumijos kojų.
Vargšas Lourensas Stratfordas, jis buvo toks geras žmogus, su juo buvo taip lengva dirbti... Dabar visi prisimins, kokia baisi, kokia sensacinga mirtis jį ištiko.
Nespėjo klerkas suvirškinti šios baisios naujienos, kai pastebėjo ne mažiau sensacingą pranešimą:
„PAVELDĖTOJA NEBIJO PRAKEIKTOS MUMIJOS. DIDYSIS RAMZIS VYKSTA Į LONDONĄ“
Klerkas pervertė laikraštį ir susuko vamzdeliu. Sunku patikėti tuo, jog mis Stratford veža namo visus tėvo radinius ir ketina surengti parodą tiesiog savo namuose Meifere. Nors... būtent taip būtų pasielgęs ir jos tėvas.
Klerkas labai norėjo būti pakviestas į parodos atidarymą, bet puikiai suprato, jog tokia galimybė jam nebus suteikta, nepaisant to, jog „Stratfordų laivininkystės kompanijoje“ jis dirbo beveik trisdešimt metų.
Tik pagalvok — Kleopatros biustas, vienintelis tikras portretas, egzistuojantis pasaulyje! Ir monetos su jos atvaizdu bei vardu. Ak, kaip jam norėtųsi pažvelgti į šiuos daikčiukus bent akies krašteliu mis Stratford bibliotekoje! Bet teks palaukti, kol Britų muziejus pareikalaus visos kolekcijos ir pateiks ją parodai, kur kolekcija galės grožėtis ir lordai, ir paprasti žmonės.
Ir dar buvo kai kas, ką jam norėjosi pasakyti asmeniškai mis Stratford, žinoma, jei bus tokia galimybė. Kai kas, apie ką tikriausiai jai būtų papasakojęs senasis misteris Lourensas.
Pavyzdžiui, apie tai, jog Henris Stratfordas jau metus laiko nesėdi prie savo darbo stalo, nors vis dar gauna visą atlyginimą bei premijas; arba apie tai, jog misteris Rendolfas išrašinėja jam čekius kompanijos sąskaita, o po to padirbinėja įrašus apskaitos knygoje.
O galbūt jaunoji ledi pati viską išsiaiškins? Pagal testamentą ji lieka tėvo kompanijos valdytoja. Štai kodėl šiuo metu ji taip pat buvo pasitarimų salėje drauge su savo gražuoliu jaunikiu Aleksu Savarelu — vikontu Samerfildu.
Rendolfas nepajėgė žiūrėti į raudančią Džuliją. Siaubinga tokią minutę versti ją pasirašinėti kažkokius dokumentus. Su gedulingais rūbais ji atrodė tokia trapi, apsiverkusi, drebančiomis lūpomis, keista ugnimi spindinčiomis akimis. Tą ugnį Džulijos akyse pirmą kartą jis pastebėjo, kai mergina jam pranešė apie tėvo mirtį.
Kiti pasitarimo dalyviai sėdėjo be žado, nuleidę akis. Aleksas švelniai laikė jos ranką. Jis atrodė kiek susirūpinęs, tarsi nesuvoktų, kas yra mirtis... Tikriausiai nenorėjo, kad ji dar labiau kankintųsi. Atlapaširdis. Visiškai nederantis prie šitų prekeivių, verslo žmonių; tikras aristokratas su savo turtinga nuotaka.
Kodėl mes turime atlikti visus šituos formalumus? Kodėl negalime pasilikti vieni su savo skausmu?
Ir vis dėlto kai ką Rendolfas privalėjo padaryti, nors dabar, kaip niekad, reikalai atrodė tokie beprasmiški. Niekada anksčiau jo meilė sūnui nebuvo patyrusi tokių skausmingų išbandymų.
— Dabar dar nesu pasirengusi jokiems rimtiems sprendimams, dėde Rendolfai, — mandagiai pasakė jam Džulija.
— Žinoma, žinoma, mieloji, — atsakė jis. — Niekas tavęs neskubina. Pasirašyk tik vieną skubų čekį nenumatytoms išlaidoms, o visą kitą mes patys padarysime.
— Norėčiau pati susivokti verslo reikaluose bei viską susitvarkyti, — pasakė mergina. — Būtent to norėjo ir tėvas. Situacija su sandėliais Indijoje... Niekaip negaliu suprasti, kodėl tenai kilo tokia krizė. — Ji kiek patylėjo, nenorėdama tęsti pokalbio apie reikalus, o gal tiesiog neturėdama jėgų — ir tylios karčios ašaros vėl pasipylė jos veidu.
— Palik tai man, Džulija, — pavargusiu balsu ištarė Rendolfas. — Aš daugelį metų gebėjau susidoroti su krizėmis Indijoje.
Jis pastūmė dokumentus merginai. „Pasirašyk, pasirašyk, neprašyk dabar jokių paaiškinimų. Nežemink manęs, man ir taip skaudu“.
Rendolfas net pats stebėjosi, kaip baisiai jį nuliūdino brolio mirtis. Mes nesuvokiame, kaip stipriai kažką mylime tol, kol jis nepalieka mūsų. Visą naktį jis gulėjo atmerktomis akimis, skęsdamas prisiminimuose... Dienos Oksforde, pirmosios išvykos į Egiptą — su Lourensu bei Eliotu Savarelu. Naktys Kaire... Auštant jis atsikėlė iš lovos ir žiūrinėjo senas nuotraukas bei dokumentus. Prisiminimai buvo stebėtinai ryškūs.
O dabar jis mėgino apgauti Lourenso dukterį. Mėgino pridengti dešimtį metų gudravimo bei apgavysčių. Lourensas įkūrė ir sustiprino „Stratfordų laivininkystės kompaniją“, nors iš tiesų pinigai jam niekada nerūpėjo. Jis visada rizikavo. O ką padarė Rendolfas, tapęs kompanijos valdytoju? Tik laikėsi įsikibęs valdžios vairo ir vagiliavo.