Jis sustingo. Kažkoks keistas garsas privertė sustoti. Kažkas nušoko nuo stogo. Grafas apsidairė.
— Eikite toliau, — pasakė jam aukštaūgis arabas. Po arabiškais apdarais jis iškart atpažino Ramzį. — Už kampo yra baras. Susitikime tenai. Ten tylu. Jūs užeikite pirmas ir atsisėskite už stalo.
Eliotui iškart palengvėjo. Net nesvarstydamas, jis pakluso. Kas beatsitiktų, jam vis vien — jis daugiau nebeturėjo jėgų vienas kapstytis iš šito košmaro. Tikriausiai Ramzis žino, ką daryti. Grafas pastūmė nedidelio baro duris ir įėjo į vidų.
Karoliais siuvinėtos užuolaidos, šviestuvai, mediniai staliukai — įprastinė ne itin prabangaus europietiško baro aplinka. Berniukas padavėjas šluoste valė stalą.
Aukštas mėlynakis arabas sėdėjo prie galinio staliuko, nugara į dešinę sieną. Ramzis. Tikriausiai įėjo iš kiemo pusės.
Nuolatiniai lankytojai išdidžiai žvilgčiojo į Eliotą, artėjantį prie Ramzio. Jo švarūs drabužiai baro klientams kėlė įtarimą. Bet Eliotui tai rūpėjo mažiausiai.
Jis patraukė kėdę ir atsisėdo priešais karalių, nugara į lauko duris.
Nuo lempos kvepėjo alyva. Ramzis rankoje spaudė stiklinę. Dar viena švari stiklinė stovėjo šalia butelio. Ant jo nebuvo jokios etiketės.
— Kur ji? — paklausė Ramzis.
— Aš nesirengiu jums to sakyti, — atsakė grafas.
— Taip? Tada kokios jūsų žaidimo taisyklės? Ar aš bet kuriuo atveju pasmerktas pralaimėti?
Eliotas kurį laiką tylėjo. Jis dar kartą apgalvojo savo sprendimą. Verta surizikuoti. Nieko, jis iškęs tą gėdą. Grafas atsikosėjo.
— Jūs žinote, ko aš noriu, — pasakė Eliotas. — Iš pat pradžių žinojote. Atvykau į Egiptą visai ne dėl to, kad saugočiau savo būsimos marčios garbę. Tai absurdiška.
— Maniau, jūs kilnus žmogus.
— Toks ir esu. Tačiau šiandien man teko būti liudytoju tokių dalykų, kurie bet ką išvestų iš proto.
— Jums nereikėjo sekti manęs muziejuje.
Eliotas linktelėjo, paėmė butelį, atidarė ir įsipylė į stiklinę. Viskis. O taip! Jis gurkštelėjo.
— Žinau, kad nereikėjo sekti jums iš paskos. Tokias kvailystes nebent jaunuoliai galėtų sau leisti. O ką, jeigu aš vėl tapčiau jaunas... amžinai jaunas.
Jis žiūrėjo į karalių. Su baltais apdarais Ramzis atrodė dar didingesnis. Jame buvo kažkas nežemiška, antgamtiška, kažkas svarbiau už patį gyvenimą. Tačiau jo žydros akys paraudusios, jis labai išvargęs. Tai akivaizdu.
— Man reikia eliksyro, — mandagiai ištarė grafas. — Kai tik man jo duosite, ir aš jį išgersiu, tada ir pasakysiu, kur karalienė. Ir ji bus jūsų. Patikėkite, aš jums nepavydžiu. Padariau dėl jos viską, ką galėjau.
— Kokia jos būsena? Turiu tiksliai tą žinoti.
— Išgijo, bet dar ne iki galo. Ji nepaprastai graži ir tuo pat metu šlykšti. Nužudė Henrį ir jo meilužę egiptietę Malenką.
Ramzis kiek patylėjo ir vėl prabilo:
— Atvirai kalbant, jaunasis Stratfordas gavo ko nusipelnęs. Jis nužudė savo dėdę Lourensą. Ir Džuliją mėgino nužudyti. Aš pakilau iš karsto ir jį sustabdžiau. Jis nemelavo pasakodamas, jog bandžiau jį pasmaugti.
Eliotas atsiduso. Jam palengvėjo, tarsi nuo pečių būtų nusiritusi sunki našta. Bet buvo labai skaudu.
— Aš taip ir maniau... dėl Lourenso. O apie Džuliją nieko nežinojau.
— Norėjo pasinaudoti mano nuodais, — pridūrė Ramzis.
— Aš mylėjau Lourensą Stratfordą, — sušnabždėjo Eliotas. — Kadaise jis buvo mano meilužis, o po to visiems laikams likome draugai.
Ramzis linktelėjo.
— Ar jai lengvai sekėsi žudyti? Kaip tai vykdavo?
— Ji stebėtinai stipri. Nesu įsitikinęs, ar ji supranta, kas yra mirtis. Ji pasmaugė Henrį, nes tas šovė į ją iš pistoleto. O Malenka jos išsigandusi rėkė kaip beprotė, todėl ir tą pribaigė. Abiems nusuko sprandus. Lygiai taip pat nužudė ir muziejaus valytoją.
— Ar ji kalba?
— Kalba, ir visai pakenčiamai. Mokiau ją anglų kalbos. Ji stebėtinai greitai mokosi, žodžius sugeria tarsi kempinė. Ta moteris man pasakė, kas ji tokia. Bet su galva jai ne viskas gerai. Ji nesupranta, kur atsidūrė ir kas su ja vyksta. Be to, labai sielvartauja, kankinasi. Jos kūne yra likusių baisių žaizdų, iš kurių styro kaulai. Ji kenčia ir fizinį, ir dvasinį skausmą. — Eliotas vėl gurkštelėjo viskio. — Jos kūnas sudarkytas, smegenys taip pat pažeistos.
— Jūs privalote tuojau pat atvesti ją pas mane!
— Atidaviau jai eliksyrą, kuris buvo likęs jūsų neapdairiai muziejuje pamestame indelyje. Apšlaksčiau veidą bei rankas. Bet jai reikia kur kas daugiau.
— Ar matėte, kaip jis veikia? Ar žaizdos gyja?
— Taip. Be to, labai padeda saulė. — Grafas nutilo. Jis įdėmiai žiūrėjo į Ramzio veidą. — Jums tikriausiai tai ne naujiena.
— Jūs klystate.
Ramzis prisipylė stiklinę viskio ir išgėrė.
— Skysčio buvo ketvirtis indelio. Ar man būtų to pakakę, jei būčiau išgėręs pats?
— Nežinau.
Eliotas karčiai šyptelėjo.
— Nesu koks nors mokslininkas, — pasakė Ramzis. — Aš tik karalius.
— Gerai, aš pateikiau jums pasiūlymą, jūsų didenybe. Jūs duodate man tiek eliksyro, kad galėčiau išspręsti visas savo problemas, o aš jums grąžinu Kleopatrą, Egipto karalienę. Ir darykite su ja ką tinkamas.
Ramzis rūsčiai pažvelgė į Eliotą:
— O nebijote, kad nužudysiu jus, jei nepasakysite, kur karalienė?
— Žudykite, vis tiek be eliksyro aš ilgai negyvensiu. Dabar galvoju tik apie du dalykus: apie mirtį ir apie eliksyrą. Tik nesu įsitikinęs, ar daug laiko man liko apmąstymams. Paklausykite, būsiu su jumis atviras. Man visai nepatiko tai, ką pamačiau šiandieną. Viską iškentėjau tik dėl eliksyro, dėl savo svajonės...
— Taip, suprantu. Viską puikiai prisimenu. Tada jai nebuvo reikalingas eliksyras. Ji pasirinko mirtį. Savo dievinamą Marką Antonijų. O juk aš jai siūliau išsigelbėjimą. Ji turėjo galimybę tapti nemirtinga.
— Vadinasi, ji nesuprato, kas yra mirtis.
Ramzis šyptelėjo.
— Bet kuriuo atveju, esu įsitikinęs, kad ji nedaug ką prisimena. O jei ir prisimena, tie prisiminimai jos nejaudina. Ji gyva, ir kenčia nuo žaizdų, nuo alkio... — Eliotas nutilo.
Ramzis palinko prie jo:
— Kur ji?
— Duokite man eliksyrą, ir aš jums padėsiu. Padarysiu viską, ką tik galėsiu. Juk mudu nesame priešai, tiesa?
— Ne, mes ne priešai, — sušnabždėjo Ramzis. Jo balsas buvo ramus, nors akys degė pykčiu. — Bet negaliu jums duoti eliksyro. Jis labai pavojingas. Jūs to nesuvokiate.
— Tačiau jūs vis dėlto prikėlėte ją iš numirusių. Kaip koks alchemikas! — karščiavosi Eliotas. — Ir jūs pasiūlysite eliksyrą Džulijai Stratford, argi ne? Ir savo ištikimam draugui Samirui?
Ramzis nieko neatsakė. Sėdėjo, atsirėmęs į sieną ir spoksojo į grafą nemirksinčiomis akimis.
Eliotas pakilo.
— Būsiu viešbutyje. Kai paruošite eliksyrą, paskambinkite man. Atpažinsiu jus iš balso. Tik būkite atsargus. Ir tada mes vėl susitiksime.
Pasiramsčiuodamas lazdele, jis nužingsniavo prie išėjimo. Elioto veidas degė iš gėdos. Bet tai buvo jo paskutinis šansas, paskutinė viltis. Jis viską įvykdė, kaip ir buvo sumanęs, tačiau dabar jautėsi toks apgailėtinai niekingas...
Eidamas vienas tamsiu skersgatviu, Eliotas akimirką pajuto baimę. Įprastinis sąnarių skausmas niekada neleido jam užsimiršti, o dabar grafas pagalvojo, kad prisidėjo ir senatvinis silpnumas. Nieko nepadarysi, amžius jau garbingas. Po to jam staiga pasirodė, kad Ramzis jį seka.
Grafas sustojo ir įsiklausė. Iš tamsos nesigirdėjo jokio garso. Ir jis nuėjo toliau...
Kleopatra stovėjo svetainėje. Niekaip negalėjo nuspręsti, ar verta jai nugalabyti šitą rėkaujantį paukštį. Šiuo momentu papūga tylėjo, šokinėjo narvelyje, tyliai kalendama snapu. Paukštis buvo labai gražus. Jei nerėkaus, neverta žudyti. Kleopatrai toks jos sprendimas atrodė teisingas.