Šokėjos kūnas jau po truputį iro. Karalienė nutempė jį į patį atokiausią sodo kampelį ir užmetė paklode. Tačiau kvapas vis tiek jautėsi... net ir nedidelėje virtuvėlėje. Kleopatra į tai nekreipė dėmesio, ji suvalgė viską, ką tik pavyko rasti: keletą citrinų ir sukietėjusios duonos kepaliuką.
Po to persirengė. Apsivilko baltą suknelę. Balta spalva išryškino rudą jos odą, todėl Kleopatrai patiko. Be to, prie suknelės buvo platūs sijonai, kurie visiškai uždengė kojas.
Sužalotą padą skaudėjo. Šoną taip pat. Jei grafas Ruterfordas užtruks, ji vėl išeis iš čia.
Tiesa, ji visai nežinojo, kur ieškoti grafo. Ir šitą namą vos surado. Amerikiečio automobiliu privažiavo iki tos vietos, kur prasideda šis keistas miesto rajonas su senais, visai nepapuoštais namais. Po to ilgai klaidžiojo siauromis gatvelėmis, kol galiausiai pamatė atidarytas duris.
Daugiau nebebuvo jėgų kentėti.
Netikėtai pasigirdo beldimas į duris.
— Kas ten? — paklausė angliškai Kleopatra.
— Eliotas, lordas Ruterfordas. Atidaryk.
Ir ji atidarė.
— Taip ilgai laukiau tavęs, lorde Ruterfordai. Ar atnešei man eliksyrą? Ar žinai, kur dabar vyriškis žydromis akimis?
Eliotas nustebo išgirdęs, kaip laisvai ji kalba angliškai.
Uždarydama duris, moteris gūžtelėjo pečiais.
— Taip, tavo kalbą aš jau suprantu, — pasakė karalienė. — Šiandien gatvėje prisiklausiau ir anglų, ir kitokių kalbų. Ir daug ko išmokau. Tik mano praeitis taip ir liko man mįslė... tas pasaulis, kurio negaliu prisiminti.
— Ji staiga įniršo. Kodėl jis taip į ją žiūri? — Kur Ramzis? — Ji buvo įsitikinusi, kad būtent toks žydraakio vyriškio vardas.
— Kalbėjausi su juo. Ir pasakiau, ko mums reikia.
— Taip, lorde Ruterfordai. — Kleopatra priėjo prie jo, bet grafas atšlijo.
— Tu ką, bijai manęs?
— Nežinau. Aš noriu tave apginti, — sušnabždėjo jis.
— Tikrai? O Ramzis, žydraakis vyriškis... Kodėl jis čia neatėjo?
Kažkas ją kankino, nedavė ramybės. Kažkas nemalonaus. Blankus Ramzio paveikslas slydo iš atminties. Štai Ramzis... Jis stovėjo atokiau, kai ji suriko. Gyvatės nuodai... Ji šaukė, tačiau niekas negirdėjo. Po to ant jos veido uždėjo juodą skraistę.
Kleopatra nusigręžė nuo Elioto.
— Bus tik lengviau, jei nieko neprisiminsiu, — sušnabždėjo ji. — Kartais kažką matau, bet po to vėl viskas išnyksta. — Ji staiga atsisuko į grafą.
— Tau reikia truputį pakentėti, — pasakė Eliotas. — Jis ateis.
— Pakentėti? Negaliu daugiau kentėti! Noriu jį surasti. Pasakyk man, kur jis, ir aš eisiu pas jį.
— Tai neįmanoma.
— Įmanoma! — Ji pradėjo šaukti. Grafo akyse pamatė baimę, ji pamatė... Kas tai buvo? Ne, ne bjaurėjimasis, kurį moteris pastebėjo kitų žmonių veiduose. Jo žvilgsnyje buvo kažkas kitas. — Pasakyk, kaip man jį surasti! — suriko Kleopatra ir žengė dar kelis žingsnius prie jo. — Eliotas traukėsi atatupstas. — Atskleisiu tau vieną paslaptį, lorde Ruterfordai. Jūs, mirtingieji, esate silpni. Visi. Keistos apgailėtinos būtybės! Man patinka jus žudyti. Kai matau jus mirštat, mano skausmas atlėgsta.
Ji puolė prie grafo, griebė jį už gerklės. Iškvos iš šito žmogaus tiesą, o jei jis nieko nepasakys, tada nužudys jį... Staiga stiprios rankos įsikibo į karalienę ir ėmė traukti ją šalin nuo išsigandusio Elioto. Kleopatra akimirką sutriko, pasimuistė, pradėjo rėkti, o po to pamatė priešais save vyriškį žydrom akim. Kas jis? Moteris jį atpažino, tačiau kol kas jis buvo nepasiekiamas. Jos lūpos ištarė jo vardą: „Ramzis!“ Taip, tai jis, žydraakis vyriškis... Ji ištiesė rankas ir puolė jam į glėbį.
— Išeikite! — šūktelėjo karalius Eliotui. — Eikite iš čia!
Jo gerklė buvo tarsi iš marmuro. Bet juk negalėjo ta moteris sulaužyti kaklo slankstelių! Ramzis visaip stengėsi, bet taip pat negalėjo atplėšti jos nuo savęs. Moteris suprato, kad lordas, trenkęs durimis, išėjo. Dabar ji pasiliko su savo mylimuoju, su Ramziu, kuris kadaise nusigręžė nuo jos, mirtinai ją įžeidė. Nesvarbu, kad ji ne viską prisimena! Juk vardą prisiminė. Ir atpažino jį!
Jie grūmėsi, stumdydamiesi iš vieno kambario į kitą. Kleopatra išlaisvino dešinę ranką, tačiau spėjo tik apdraskyti vyriškį savo kaulėtais pirštais, ir tas vėl stipriai sugriebė ją už riešo. Ji kovėsi iš visų jėgų, šnypšdama iš įniršio. Po to pamatė, kaip Ramzis pakėlė ranką. Pamėgino išsisukti, bet smūgis pasiekė ją. Karalienė sukniubo ant lovos. Kūkčiodama, įsikniaubė į pagalves. Ji nepajėgė jo nužudyti! Negalėjo nusukti jam sprando!
— Būk prakeiktas! — pasikūkčiodama suriko Kleopatra senovine kalba. — Bjaurybė Ramzis! — Ji gulėjo ant pilvo, pasikišusi rankas po krūtine, įniršusi ir apgailestavo neturinti katės vikrumo ir negalinti dabar pasišokėti ir iškabinti tų neapsakomai žavių žydrų akių.
Bet kodėl jis taip keistai į ją žiūri? Kodėl jis verkia?
— Kleopatra, — sušnabždėjo Ramzis.
Jos žvilgsnis apsiblausė, ja prislėgė prisiminimų našta. Buvo taip sunku, kad ir ji vos vėl nepravirko. Tik nereikia pasiduoti! Niūrūs, baisūs prisiminimai apie kančias, kurios neturi niekada pasikartoti.
Kleopatra atsisėdo lovoje. Ji žiūrėjo į Ramzį ir stebėjosi švelnia bei kupina kančios vyriškio veido išraiška.
Jis buvo nepaprastai gražus. Oda kaip tų jauniklių, lūpos tvirtos, švelnios. Ir akys. Didžiulės, šviesiai žydros akys. Kleopatrą tą vyriškį matė kitoje vietoje: tamsiame kambaryje, kai ji kėlėsi iš pragaro. Tada jis pasilenkė prie jos ir kartojo senovinę maldą: „Tu esi ir būsi amžinai!“
— Tu tą padarei su manimi, — sušnabždėjo ji ir išgirdo dūžtančio stiklo skambėjimą, pajuto, kaip dreba lentos, o ji pati basomis kojomis stovi ant akmenų. Rankos buvo juodos ir susiraukšlėjusios...
— Tu perkėlei mane į šiuos „naujus laikus“, o paskui palikai ir pabėgai.
Ramzis tarsi berniūkštis kramtė lūpas, drebėjo, o jo skruostais vis ritosi ašaros. Reikia jo pasigailėti... Vargšelis taip sielvartauja!
— Ne, prisiekiu, — pasakė jis lotyniškai. — Mudu išskyrė. Niekada nebūčiau palikęs tavęs.
Tai buvo melas, šlykštus melas. Kleopatra mėgino atsikelti, bet gyvatės nuodai sukaustė jos kūną. „Ramzi!“ Apimta siaubo, ji šaukė vyriškį, girdėdama tiktai savo dejones. Bet jis nusigręžė į langą. O moterys, buvusios šalia jos, verkė drauge su juo. Ramzi!
— Melagis! — sušnypštė ji. — Tu galėjai man duoti eliksyro! Bet leidai numirti!
Jis papurtė galvą:
— Niekada.
Ne. Ji painioja du visai skirtingus įvykius. Tos moterys... Jų ten nebuvo, kai Ramzis meldėsi. Ji buvo viena... visada viena.
— Aš miegojau kažkokioje tamsioje vietoje. Po to atėjai tu. Ir aš vėl pajutau skausmą. Skausmą bei alkį. Atpažinau tave. Žinojau, kas tu toks. Ir neapkenčiau tavęs!
— Kleopatra, — Ramzis artėjo prie jos.
— Ne, eik šalin. Aš žinau, ką tu padarei. Ir anksčiau žinojau. Tu ištraukei mane iš mirusiųjų karalystės — štai ką tu padarei. Pakėlei mane iš kapo. O to įrodymas — štai šitos žaizdos. — Jos balsas tapo vos girdimas, peršėjo gerklę iš kartėlio bei nuoskaudos. Ji suprato, kad netrukus ims rėkti. Įkvėpė oro ir mėgino tvardytis.
Ramzis paėmė ją už rankų ir lengvai papurtė.
— Paleisk mane! — suriko Kleopatra. „Reikia nusiraminti. Negalima rėkti“.
Ramzis prisiglaudė prie jos, ir moteris jo neatstūmė. Beprasmiška su juo grumtis. Ji šyptelėjo. Reikia pažvelgti į viską protingai. Suprasti viską iki galo.
— O, koks tu gražus! — pasakė moteris. — Ar tu visada buvai toks gražus? Juk mudu ir anksčiau buvome pažįstami? Ar mudu mylėjomės? — Jos pirštai palietė vyriškio lūpas. — Man patinka tavo burna, patinka vyriškos lūpos. Moterų lūpos pernelyg minkštos. Ir tavo šilkinė oda...