Kleopatra saldžiai ji pabučiavo. Prieš tai jai buvo su Ramziu labai gera, taip gera, kad kiti vyrai nieko jai nereiškė. Jei tik jis būtų davęs karalienei daugiau laisvės, ji visada būtų sugrįžusi pas jį. Kodėl jis to nesuprato? Kleopatra turėjo gyventi laisvai, kaip ir dera Egipto karalienei. „Aš bučiuoju jį, ir mane pila karštis. Taip pat, kaip ir tada“.
— Nesustok, — sudejavo ji.
— Tai tu? — Koks skausmas jo balse! — Nejaugi tai tikrai tu?
Kleopatra vėl nusišypsojo. Baisu, bet ji pati nežinojo atsakymo. Ji tik juokėsi... Atlošė galvą ir pajuto, kad Ramzis bučiuoja jos kaklą.
— Taip, bučiuok mane! Paimk mane, — pasakė moteris.
Jo lūpos leidosi vis žemiau, o pirštai traukė nuo moters kūno drabužius. Jis palietė lūpomis krūtų spenelį. Ji nebegalėjo ilgiau tverti, ji tirpo iš pasitenkinimo. Staiga Ramzis mėšlungiškai suspaudė moterį, įsisiurbė lūpomis į jos krūtinę, liežuvis palietė spenelį, jis visas prisiglaudė prie jos krūtinės tarsi kūdikis.
„Ar aš tave myliu? Taip. Ir visada mylėjau! Bet argi galiu palikti savo pasaulį? Kaip galėčiau gyventi be to, kas man taip brangu? Tu kalbi apie nemirtingumą. Negaliu to sau leisti. Žinau tik viena: čia aš karalienė. O tu išeini, grasindamas mane palikti...“
Kleopatra atšoko nuo jo.
— Maldauju! — ištarė ji. Kur ir kada ji ištarė tuos žodžius?
— Kas tau atsitiko?
— Nežinau. Aš negaliu... Kažką matau, o po to viskas vėl išnyksta.
— Turiu daug ką tau papasakoti. Ir tada tu prisiminsi. Svarbiausia, pasistenk suprasti.
Kleopatra atsikėlė ir pasitraukė į šalį. Po to nuleido akis, pasikėlė suknelę ir nuplėšė plačius apvadus. Tada linktelėjo jam:
— Štai! Nuleisk žemyn žydras savo akutes ir pasigrožėk, ką tu su manimi padarei! — Ji palietė žaizdą ant šono. — Aš buvau karalienė. O dabar tapau vaikščiojančiu košmaru. O tu prikėlei šitą pabaisą, kad ji amžinai gyventų!
Ji lėtai nuleido galvą ir suspaudė rankomis smilkinius. Tūkstančius kartų moteris kartojo šiuos judesius, bet galvos skausmas nepraėjo. Dejuodama, Kleopatra siūbavo į šalis. Jos dejonės priminė kažkokią dainą. Gal ji mažino skausmą? Ji niūniavo „Dieviškąją Aidą“.
Kleopatra pajuto, jog Ramzis uždėjo jai ranką ant peties. Tarsi nubudusi iš miego, moteris pažvelgė į jį. Gražuolis Ramzis!
Ji lėtai nuleido akis ir pamatė jo rankoje blizgant indą. Sugriebė jį ir norėjo išpilti ant delno.
— Ne, išgerk jį!
Moteris dvejojo. Taip, dabar ji prisiminė: jis pylė skystį jai į burną, tiesiai į gerklę, — tada, tamsoje.
Ramzis pakėlė indą prie Kleopatros lūpų:
— Išgerk ligi dugno.
Ji taip ir padarė. Gurkšnis po gurkšnio skystis liejosi į jos kūną. Kambaryje pasidarė kur kas šviesiau. Maloni banga perbėgo kūnu — nuo galvos iki kojų. Ėmė graužti akis. Kleopatra užsimerkė, o atsimerkusi pamatė, jog į ją nustebęs žvelgia Ramzis.
— Žydros akys, — sušnabždėjo jis.
Bet ar užgijo žaizdos? Karalienė sugniaužė kumštį. Kaulai apaugo audiniais. Ant šono žaizdos nebeliko.
— O dievai, ačiū jums. Garbė dievams! — sušuko Kleopatra. — Aš išgijau, Ramzi, aš sveika!
Ir vėl jo rankos apkabino moterį, jos kūnas suvirpėjo. Ji leidosi bučiuojama ir nurengiama.
— Laikyk mane tvirčiau, mylėk mane, — šnabždėjo ji.
Jis pabučiavo Kleopatros šoną — ten, kur dar neseniai buvo žaizda, ir išlaižė tą vietą liežuviu. Kai Ramzis pradėjo bučiuoti jos drėgnus plaukus tarp kojų, ji patraukė vyriškį aukštyn.
— Įeik į mane! Pripildyk mane! — sušuko ji. — Aš išsigydžiau.
Jo varpa sukietėjo. Jis pakėlė moterį ir pasisodino ant savęs. Nereikia daugiau jokių prisiminimų. Yra tiktai jo kūnas, karštas, aistringas. Ir Kleopatra pasidavė ekstazei. Ji atsilošė ir užsimerkė.
Eliotas jautėsi pralaimėjęs. Vos bepavilkdamas kairę koją, kaip pats tikriausias invalidas, jis lėtai artėjo prie viešbučio. Nejaugi jis išsigando? Kodėl išėjo? Galbūt reikėjo pasilikti, susikauti kurio nors titano pusėje?
Ramzis piktai pažvelgė į grafą ir ištarė: „Išeikite“. Bet juk karalius išgelbėjo jam gyvybę. Jis sekė paskui Eliotą, pasityčiojo iš jo mėginimo gauti stebuklingą eliksyrą.
Ak, dabar tai neturi reikšmės. Reikia kažkaip ištraukti Aleksą iš Egipto ir pačiam dumti iš čia kuo greičiau. Reikia atsibusti iš šito košmariško sapno. Daugiau jam nieko nebeliko.
Žiūrėdamas po kojomis, Eliotas pasiekė viešbučio laiptus. Du vyriškiai užtvėrė jam kelią.
— Lordas Ruterfordas?
— Palikite mane ramybėje.
— Atleiskite, milorde. Mes esame įpareigoti gubernatoriaus užduoti jums keletą klausimų.
Na štai. Dar vienas pažeminimas. Eliotas neprieštaravo.
— Padėkite man pakilti laiptais, jaunuoli, — paprašė jis.
Apsivyniojusi didžiuliu baltu rankšluosčiu, drėgnais garbanotais plaukais, ji išėjo iš vonios. Štai tokia vonia turėtų būti rūmuose — su spalvotomis plokštėmis ant sienų, su karštu vandeniu, tekančiu iš mažyčio vamzdelio. Ir dar ji surado puikius kvepalus. Jų aromatas saldus, primenantis nuvytusių lelijų kvapą.
Kleopatra sugrįžo į miegamąjį ir vėl pamatė save veidrodinėse spintos duryse. Ji pasveiko. Nuostabu! Jos kojos atrodo gražiai. Išnyko skausmas krūtinėje, toje vietoje, kur ją sužeidė piktadarys vardu Henris.
Ir akys žydros! Akys ją nustebino.
Ar anksčiau ji buvo tokia graži? Tikriausiai Ramzis žino? Vyrai visada sakydavo, kad ji labai graži. Kleopatra pradėjo šokti, grožėdamasi savo nuogu kūnu, mėgaudamasi drėgnų plaukų prisilietimu prie pečių.
Ramzis niūriai ją stebėjo iš tolo. Gerai, nieko keisto čia nėra. Ramzis — slaptas stebėtojas. Ir teisėjas.
Kleopatra pasiekė ant staliuko stovėjusį vyno butelį. Tuščias. Ji tuojau pat trenkė buteliu į staliuką ir sudaužė jį. Šukės pažiro ant grindų.
Karalius nejudėjo. Ir toliau žiūrėjo į ją nemirksinčiomis akimis.
Na ir kas? Kodėl gi nepratęsus šokio? Ji žinojo, kokia yra nuostabi, žinojo, jog vyrai ją mylės. Du jaunuoliai, tie, kuriuos ji šiandien nužudė, buvo sužavėti jos grožio. Ir nėra jokių nusikaltimo liudininkų, vadinasi, slėptis nereikia.
Ji sukosi vietoje, kratydama ilgus plaukus ir šaukė:
— Gyva! Gyva ir sveika!
Netikėtai iš gretimo kambario pasigirdo šlykštus riksmas. Tas kvailas paukštis šūkauja. Atėjo metas jį pribaigti — paaukoti dėl savo laimės. Tai tas pats, kaip nusipirkti turguje baltą balandį ir paleisti jį į dangų, atsidėkojant dievams.
Kleopatra priėjo prie narvelio, atidarė mažytes dureles, įkišo ranką į vidų ir iškart pagavo plasnojančią sparnais neramią papūgą.
Ji stipriai suspaudė pirštus ir pasmaugė paukštį. Po to įmetė atgal į narvelį.
Atsisukusi, moteris pamatė Ramzį. Ak, koks niūrus veidas! Tik pamanykite — jis ją smerkia... Vargšelis.
— Dabar aš nebegalėsiu numirti, tiesa?
Jis neatsakė. Ir nereikia. Ji pati tą žinojo. Moteris galvojo apie tai jau nuo tada... kai viskas prasidėjo. Kai ji žiūrėdavo į kitus žmones, kažkur pasąmonėje kirbėjo šita mintis. Ramzis prikėlė ją iš numirusių. Vadinasi, dabar ji niekada nemirs.
— Ko tu toks liūdnas? Argi nesi patenkintas savo darbo rezultatu? — Kleopatra priėjo prie jo ir tyliai nusijuokė. — Argi aš ne gražuolė? O tu vis verkauji. Koks tu vis dėlto kvailys! Juk svajojai apie tai, tiesa? Atėjai į mano kriptą, išgelbėjai mane, o dabar graužiesi, tarsi aš būčiau vis dar mirusi. Pameni, kai nusigręžei nuo manęs, kai aš merdėjau? Ir leidai jiems užmesti ant mano veido tą šlykštų audinį.