Выбрать главу

Ramzis atsiduso.

— Ne. Tu nepameni, kas atsitiko.

— Kodėl tai padarei? Kam vėl mane sugrąžinai? Kas mudu buvome vienas kitam? Kaip man surinkti ir sujungti į vieną šiuos mažyčius sąmonės blyksnius?

Kleopatra priėjo prie karaliaus ir pradėjo jį glostyti. Kokia standi oda!

— Žinau, kad tu buvai tenai, su manimi, kai aš numiriau. Tu buvai tas, kurį mylėjau. Atsimenu. Tu ten buvai, o aš labai kažko bijojau... Gyvatės nuodai paralyžiavo mano kūną, norėjau pašaukti tave, surikti garsiai, bet negalėjau. Aš kovojau. Ištariau tavo vardą. Bet tu atsukai man nugarą.

— Ne! Šito negalėjo būti! Aš stovėjau tenai ir žiūrėjau į tave.

Verkė moterys. Kleopatra taip pat girdėjo jų raudą. Tegul jos išeina iš šito kambario. Čia atėjo mirtis. Tegul jos išeina. Čia mirė Antonijus, jos dievinamas Antonijus. Kleopatra neleido jiems išnešti lauk jo kušetę, nors ji buvo prisigėrusi kraujo, kuris liejosi iš mylimojo žaizdų.

— Tu leidai man numirti.

Ramzis grubiai sugriebė ją už rankų. Jis ką, visada šitaip elgiasi?

— Norėjau, kad tu būtum su manimi. Tokia, kaip dabar.

— Tokia, kaip dabar. O kaip tai? Koks tai pasaulis? Mitinis Hadas? Mes susitiksime su kitais... su tais, kurie... — Bet juk dar prieš minutę ji viską prisiminė! — Su Antonijum. O kur Antonijus? — Ji tą žinojo.

Kleopatra nusigręžė. Antonijaus nėra, jis mirė ir guli kapavietėje. O Ramzis jam nedavė stebuklingo eliksyro. Ir vėl viskas iš pradžių...

Ramzis ją apkabino.

— Kai pašaukei mane, ko tu norėjai? — paklausė jis. — Pasakyk man.

— Priversti tave kentėti. — Kleopatra nusijuokė. Ji matė veidrodyje, kaip Ramzio veidas iškreiptas skausmo, ir jai buvo juokinga. — Nežinau, kodėl tave kviečiau. Net nežinau, kas tu esi. — Staiga karalienė iš visų jėgų smogė jam. Jokio efekto. Tas pats, kaip stuktelėti į marmurą.

Kleopatra nuėjo į drabužinę. Jai norėjosi apsivilkti ką nors ypač gražaus. Ta apgailėtina negyvėlė turėjo daug gražių drabužių. Kokią suknelę jai išsirinkti? Aha, štai šitą — šilkinė, švelniai rožinės spalvos, su nėriniuotais apvadėliais. Kleopatra išsitraukė ją, įkišo rankas į rankoves ir vikriai užsegiojo ant krūtinės nedidelius kabliukus. Suknelė prigludo prie krūtinės. Prie suknelės buvo puikus sijonas... nors dabar jau nebereikia slėpti kojų.

Ji apsiavė sandalais.

— Kur tu išsiruošei?

— Į miestą. Į gatvę. Tai Kairas. Kodėl negalėčiau po miestą pasivaikščioti?

— Man reikia su tavim pasikalbėti...

— Pasikalbėti? — Ji paėmė rankinę. Akies krašteliu pamatė blizgant šukes ant tualetinio staliuko. Tai butelio šukės. To, kurį sudaužė.

Ji tingiai nuėjo prie staliuko, panaršė ranka tarp ten gulėjusių papuošalų. Karolius ji irgi paims, žinoma, paims. Ramzis atslinko iš paskos.

— Kleopatra, pažvelk į mane, — paprašė jis.

Ji staiga atsisuko ir pabučiavo vyriškį. Nejaugi jį taip paprasta kvailinti? Taip, lūpos jį išdavė. Kaip žavingai jis sielojasi! Palinkusi prie jo peties, Kleopatra griebė nuo staliuko didelę stiklo šukę ir užsimojusi, brūkštelėjo Ramziui per gerklę. Po to atsitraukė atgal.

Karalius stovėjo ir įdėmiai stebėjo ją. Kraujas tekėjo per baltus jo marškinius. Tačiau jis neišsigando, net nepajudėjo iš vietos, nepamėgino sustabdyti kraujo. Jo veidas tebebuvo liūdnas. Baimės nesimatė nė pėdsako.

— Aš taip pat negaliu numirti, — vos girdimai ištarė jis.

Karalienė nusišypsojo.

— Tave irgi kažkas prikėlė iš numirusių? — Ir ji vėl puolė daužyti bei draskyti vyriškį.

— Nustok, prašau tavęs!

Ji spyrė Ramziui į tarpkojį. Šitą skausmą jis pajuto, o taip! Susirietė, bet tuo metu Kleopatra smogė jam per užpakalį.

Perbėgusi per kiemą, ji kaire ranka suspaudė rankinę, o dešine sugriebė už tvoros. Dar sekundė — ir Kleopatra, peršokusi per tvorą, nudūmė siaura tamsia gatve.

Po keleto minučių moteris jau buvo prie automobilio. Iškart nuspaudė pedalą, paduodama varikliui kuro, ir automobilis, suriaumojęs, iššoko iš skersgatvio į plačią gatvę.

Vėl į veidą pūtė vėjas. Laisvė! Kaip malonu valdyti šitą didžiulį geležinį žvėrį, kuris jai paklūsta.

— Nuvežk mane prie britų Kairo žiburių! — įsakė moteris. — Mano mielas mažyti. Taip!

6 skyrius

Pagrindinė „Šeferdo“ viešbučio svetainė. Puikus džinas iš baro su ledu bei citrinos gabalėliu. Jis buvo dėkingas už tai, kad jam leido pasimėgauti džinu. Eliotas jau tapo tikru girtuokliu. Į galvą atėjo įdomi mintis: sugrįžęs į Angliją, jis gers dieną naktį... kol mirtinai nusigers.

Nejaugi jie niekada nepaliks grafo ramybėje? Nejaugi dar nesuprato, kad nieko iš jo nesužinos. Jie atrodė kaip manekenai, žiopčiojo, tarsi traukomi už virvučių. Ir gestai nenatūralūs. Net simpatiškas mažas berniukas, nešiojęs ledą, ir tas tarytum žaidė kažkokį kvailą žaidimą. Visur tik akių dūminąs, netikrumas. Juokingos figūros, šmirinėjančios vestibiulyje; melodija, sklindanti iš baro bei banketų salės skamba taip, tarsi muzikantai grotų pragare.

Kartais jų tariami žodžiai netekdavo bet kokios prasmės. Eliotas suprato kiekvieną žodį atskirai, bet bendros prasmės niekaip negalėjo suvokti. Negyvi vyriškiai, nusuktais sprandais... Nejaugi ji spėjo tiek „nuveikti“ per tokį trumpą laiką, kol jis buvo išėjęs?

— Aš pavargau, džentelmenai, — pagaliau ištarė grafas. — Čionykštis karštis mane žudo, be to, šiandien taip nesėkmingai pargriuvau. Man reikia pailsėti. Leiskite man eiti į savo kambarį.

Du vyriškiai susižvalgė. Nusivylimo parodija. Viskas čia nerealu. O kas realu? Kleopatros rankos, įsikibusios į jo kaklą; baltu arabišku apdaru vilkintis žmogus, tempiantis ją šalin?

— Lorde Ruterfordai, kalbama apie keletą žmogžudysčių. Dabar aiškėja, jog Londono atvejis tebuvo tik pradžia. Mes siūlome jums bendradarbiauti. Šie du jaunuoliai, kuriuos šiandien nužudė...

— Jau sakiau, kad nieko apie tai nežinau. Ko norite iš manęs? Kad imčiau jums sekti pasakas? Tai absurdas.

— Ar nežinote, kur galima rasti Henrį Stratfordą? Jis buvo atėjęs pas jus prieš dvi dienas.

— Henris Stratfordas lankosi pačiose šlykščiausiose Kairo vietose. Šlaistosi vienas naktį, vaikštinėja gatvėmis. Nežinau, kur jis yra dabar. Tepadeda jam Dievas! Man tikrai reikia eiti.

Eliotas pakilo nuo kėdės. Kur dingo ta prakeikta lazdelė?

— Nemėginkite išvykti iš Kairo, sere, — pasakė vienas vyriškių, išdidus, priplota nosimi. — Jūsų pasas yra pas mus.

— Ką?! Tai negirdėti dalykai, — sušnabždėjo Eliotas.

— To paties paprašysime ir jūsų sūnaus. Ir mis Stratford. Jų pasus aš taip pat pasiėmiau iš šveicoriaus. Lorde Ruterfordai, jūs turite atskleisti tiesą.

— Jūs bukaprotis! — pareiškė Eliotas. — Aš esu Britanijos pilietis. Kaip drįstate šitaip su manimi elgtis?

Įsiterpė antrasis vyriškis:

— Milorde, leiskite man paaiškinti. Aš žinau apie jūsų draugiškus santykius su Stratfordų šeima, tačiau ar nemanote, jog Henris gali būti susietas su šiomis žmogžudystėmis? Jis pažinojo tą nužudytą valdininką Londone. O iš amerikiečio, kurį rado nužudytą piramidėje, pavogta labai daug pinigų. Mes žinome, jog Henriui Stratfordui visuomet pinigų stigo.

Eliotas tylėdamas žiūrėjo į juos, stengdamasis, kad akys jo neišduotų. Apie tai jis net nepagalvojo. Bet juk akivaizdu! Žinoma, viską reikia versti Henriui. Taip, pažinojo tą vaikiną iš Londono! Kokia sėkmė! Eliotas tiriančiu žvilgsniu pažvelgė į du džentelmenus. Nejaugi pavyks?

— Milorde, mes žinome dar daugiau. Įvyko dvi paslaptingos vagystės. Iš Kairo muziejaus pavogė mumiją. O juk ir iš mis Stratford namų Londone taip pat buvo pavogta mumija!