— Tikrai?
— Ir keli vertingi egiptietiški papuošalai buvo rasti Henrio Stratfordo meilužės, Deizės Banker namuose, tos dainininkės iš miuzikholo...
— Taip... — Eliotas vėl atsisėdo ant kėdės.
— Štai ką aš manau, milorde. Galbūt Stratfordą įtraukė į kokią nors nešvarią istoriją, ar jis tapo kokios nors gaujos nariu. Papuošalai, monetos, mumijos...
— Mumijos... Henris ir mumijos...
Ne, tai jau būtų pernelyg gerai. Vargšelis Henris! O jis šiuo metu kaip tik plaukioja bitume. Eliotas pradėjo juoktis — isteriškai, plonu balsu, tarsi negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo.
— Suprantate, lorde, mes turime rasti piktadarį.
— Bet ką tuomet muziejuje veikė Ramsėjus? — nekantriai paklausė kitas vyriškis.
— Mėgino sustabdyti Henrį, — sumurmėjo Eliotas. — Tikriausiai pasekė jį. Norėjo pasikalbėti su juo apie Džuliją. Na taip, žinoma, dėl Džulijos.
— Bet mes Ramsėjaus kambaryje radome keletą Kleopatros monetų. Kaip tą paaiškinti?
— Bet juk tai akivaizdu. Tikriausiai jis atėmė monetas iš Henrio, kai juodu susipyko. Egiptietis žinojo Henrio ketinimus. Tikriausiai bandė jį sustabdyti. Na, žinoma.
— Kažkokia nesąmonė.
— Bent jau šioje versijoje daugiau prasmės, negu jūsiškėje, — pasakė Eliotas. — Vargšelis Henris. Išprotėjęs, pasmerktas Henris.
— Regis, kažkas aiškėja, — pasakė vyresnis vyriškis.
— Taip. O dabar, jums leidus, norėčiau pasitarti su savo advokatu. Reikalauju, kad man tuojau pat būtų grąžintas pasas! Kaip manote, aš turiu teisę susitikti su advokatu? Ar ta privilegija Britanijos piliečiams dar nepanaikinta?
— Ką jūs, lorde Ruterfordai, — atsakė vyriškis. — Bet kas nutiko Henriui Stratfordui? Dėl ko jam pasimaišė protas?
— Azartiniai žaidimai, drauguži, azartiniai žaidimai. Tai baisi yda, ji ir sugadino jaunuoliui gyvenimą.
Sveika, gyva ir beprotė! Po to kai Ramzis jai dar davė eliksyro, moteriškei visai nučiuožė stogas. Eliksyras savo darbą atliko. O taip, dievų patyčios. Kaip išsivaduoti iš šito košmaro?
Ramzis lakstė siauromis senojo Kairo gatvėmis. Ji tarsi prasmego. Kol pati neduos kokio nors ženklo, nėra prasmės jos ieškoti.
Jei tik jis nebūtų atėjęs į tą nelemtą muziejų, nebūtų pamatęs jos palaikų, ateitis būtų susiklosčiusi visai kitaip. Visas pasaulis galėjo priklausyti jam ir Džulijai Stratford.
Tačiau dabar Ramzis visam laikui pririštas prie jo paties sukurto monstro; jis taip ilgai kankinosi, taip geidė pailsėti nuo tūkstantmečius trukusio sielvarto, o sukūrė beprotę, kuri prisiminė tik neapykantą jam, bet visai pamiršo apie judviejų meilę. O ko jis tikėjosi? Kad jos siela šioje naujoje epochoje pasikeis, atgims?
O ką, jeigu Džulija teisi? Jei šita siela niekada net nepriklausė Kleopatrai? Jeigu šita būtybė tik apgailėtina Kleopatros atmaina?
Ramzis nežinojo atsakymo. Kai karalius laikė Klepatrą savo glėbyje, jis suvokė, jog kadaise dievino šitą moterį; kad tai buvo jos kūnas, jos balsas — nesvarbu įtūžęs jis ar švelnus. Tai buvo ta moteris, kuri palaužė jo valią, kuri atsisakiusi gyvybės eliksyro pasirinko mirtį. O dabar Kleopatra kankino Ramzį priekaištais: juk ji prieš daug šimtmečių paskutinę gyvenimo minutę šaukėsi jo... o gal tik norėjo pašaukti, tačiau jis neišgirdo maldavimo. Jis mylėjo ją ne mažiau, negu Džuliją Stratford. Mylėjo jas abi...
Ramzis ėjo vis sparčiau, toldamas nuo senojo Kairo ramybės bei tylos ir sugrįždamas į naujo miesto šurmulį. Beliko tiktai tęsti paieškas. Ką ta moteris dar iškrės? Koks netikėtumas dar jo laukia? Nauja beprasmiška žmogžudystė? O atsakomybė už ją guls ant Ramsėjaus Redžinaldo, tai yra Ramzio, pečių. Ir Džulijai vėl bus smeigtas peilis tiesiai į širdį.
Vargu, ar Džulija kada nors jam atleis. Jos akyse jis buvo drąsus, protingas, o čia štai tau kad nori — toks kvailas neatsakingas poelgis. Jis pasielgė kaip bet kuris eilinis vyriškis. Tame mažame namelyje, susidūręs su savo prarastos mylimosios šmėkla, pasirodė beesąs tik silpnas patinas.
Nuostabų jausmą paaukojo dėl aistros, kaitinusios jį prieš kelis šimtmečius. Ramzis jautėsi esąs nevertas Džulijos meilės. Ir tuo pačiu jis geidė tos moters... troško jos meilės — tos protu nesuvokiamos būtybės, kurią jam teks arba valdyti ir laikyti savo rankose, arba sunaikinti.
Dabar jis amžiams prarado ramybę.
Štai jos, prabangios puošnios suknelės, kurios visada Kleopatrai patiko: senoviškai paprastos, laisvos, papuoštos auksu bei sidabru.
Ji priėjo prie ryškiai apšviesto lango ir palietė jį ranka. Po to perskaitė angliškai parašytus žodžius:
PAČIOS GERIAUSIOS BALINĖS SUKNELĖS
Kaip tik tai, ko jai reikia. Rankinėje galybė pinigų. Ir dar jai reikia batų. Gerai, kad būtų atviri ir aukštais kulnais.
Kleopatra priėjo prie uždarytų durų ir pabeldė. Išėjo aukšta moteris sidabriniais plaukais.
— Mes jau užsidarome, mieloji. Atleiskite, jeigu jūs ateisite...
— Man prašau duoti štai tą suknelę! — Kleopatra atidarė rankinę ir ištraukė pluoštą kupiūrų. Keletas jų nukrito ant žemės.
— Mieloji, tokiu vėlyvu metu negalima demonstruoti, kiek daug jūs turite pinigų, — pasakė moteris. Po to pasilenkė ir pakėlė nukritusias kupiūras. — Užeikite. Jūs ką, visai viena?
Kaip čia nuostabu! Kleopatra palietė ranka brangų paauksuoto krėslo apmušalą. Viduje buvo dar daugiau statulų, negu vitrinoje. Vienos jų apvilktos suknelėmis iš blizgančio šilko, kitos — apgaubtos brangių kailių pelerinomis. Ypač jai patiko ilga pelerina iš balto kailio.
— Noriu štai šitos, — pasakė Kleopatra.
— Žinoma, mieloji, žinoma, — linktelėjo šeimininkė.
Kleopatra žavingai nusišypsojo sutrikusiai moteriškei.
— Sakykite, ar galima ją apsirengti į puotą? — paklausė karalienė.
— O, tai bus tiesiog puiku! Aš suvyniosiu jums.
— Taip, bet man dar reikia suknelės ir batų, o taip pat rubinų bei deimantų, jei pas jus čia yra. Matote, aš visus savo papuošalus pamečiau.
— Netrukus mes ką nors sugalvosime. Prisėskite. Pasižiūrėsime, koks batų dydis jums tiks.
Regis, versija jiems padarė įspūdį. Užkibo! Visiškai kvaila istorija: Henris įsilaužia į muziejų ir pavagia mumiją, nes jam reikia sugrąžinti skolas... Bet keisčiausia, kad teisybė dar labiau absurdiška! Niekas niekada tuo nepatikėtų!
Nuėjęs į savo kambarį, Eliotas paskambino senam draugui Pitfildui.
— Pasakykite, kad skambina Eliotas Savarelas. Palauksiu prie telefono... A, Džeraldai! Atleisk, kad sutrukdžiau vakarieniauti. Turiu nemalonumų su valdžios atstovais. Manau, čia bus įsivėlęs Henris Stratfordas. Taip... šįvakar, jeigu gali. Aš „Šeferde“, žinoma. Taip, puiku, Džeraldai. Žinojau, jog galiu tavimi pasikliauti... Po dvidešimties minučių bare.
Padėjęs telefono ragelį, Eliotas pamatė į kambarį įeinant Aleksą.
— Tėti, ačiū Dievui, tu jau čia. Jie paėmė mūsų pasus. Džulija įniršusi. Ką tik vėl pas ją buvo atėjęs Mailzas su eiline klaikia istorija. Prie kavinės „Internacional“ nužudytas anglas jaunuolis, o ant piramidės rado dar vieną lavoną — vargšą amerikietį.
— Aleksai, susikrauk savo lagaminus, — pasakė grafas. — Aš jau šitą istoriją girdėjau. Netrukus čia ateis Džeraldas Pitfildas. Pažadu, jog dar iki ryto mums grąžins pasus. Ir judu su Džulija iškart sėsite į traukinį.
— Pasakyk jai apie tai pats, tėve.
— Pasakysiu, bet pirmiausia turiu pasimatyti su Pitfildu. Duok man ranką ir padėk nueiti iki lifto.
— Bet kas gi...
— Sūnau, aš nenorėčiau apie tai kalbėti nei su tavim, nei tuo labiau su Džulija. Bet, regis, čia įsipainiojęs Henris.