Kaip čia tylu! Iš apšviestų žemutinio aukšto langų sklinda lengvi muzikos garsai. Ji pakilo laiptais viena — norėjo pažvelgti į žvaigždes. Atsibodo nuolatiniai beldimai į duris bei nekviestų svečių vizitai.
Samiras taip pat buvo čia. Jis stovėjo prie pat stogo krašto, žvelgdamas pro Kairo pastatų stogus kažkur aukštyn. Jis žiūrėjo į dangų. Regis, meldėsi.
Džulija priėjo arčiau. Samiras ją apkabino.
— Sakyk, kur jis?
— Jis mums duos ženklą, Džulija. Savo žodžio karalius laikysis.
Kleopatra išsirinko stulbinančią suknelę iš šviesiai žalio atlaso su perlų sagutėmis bei nėriniais. Laisvai ant pečių krintantis baltas kailis ypač puošė suknelę. Ar dama žino?.. Apskritai ji turėtų žinoti...
— Jūsų plaukai — jie tokie žavūs. Suprantama, nuodėmė juos susegti, bet tai būtina, mano mieloji, žinote... Rytoj aš galėsiu jus supažindinti su puikia kirpėja.
Žinoma, ji buvo teisi. Visos moterys sukeldavo plaukus, atidengdamos kaklą. Ji anksčiau taip pat darydavosi tokią šukuoseną, tiesa dabar kiek pakitusi šukuosenų forma: jos priminė širdelę su šelmiškomis garbanėlėmis. Taip, mintis dėl šukuosenos ir kirpyklos Kleopatrai patiko.
— Puiku, aš pasidarysiu šukuoseną šokių vakarui!
Nuostabu! Balinę suknelę Kleopatra nusipirko labai šaunią — dabar ji buvo tvarkingai suvyniota ir paruošta. Taip pat paruošti ir kiti pirkiniai: nuostabios nėriniuotos kelnaitės, apatiniai sijonai, daugybė suknelių, batai, skrybėlės... ir aibės visokių niekučių — visko ir neprisiminsi. Dailios nosinaitės, šalikėliai, baltas skėtis nuo saulės. Tokie malonūs niekučiai! Tarsi ji būtų pasiraususi didžiulėje prabangioje spintoje. Kokie žavūs šitie „nauji laikai“, gali nusipirkti ką tik nori.
Šeimininkė baigė suskaičiuoti pinigų sumą. Kleopatra padavė pluošta kupiūrų. Moteris ištraukė ilgą didelės bronzinės mašinos stalčių — „kasą“, ir karalienė tenai pamatė dar daugiau pinigų... kur kas daugiau, negu buvo jos rankinėje.
— Turiu pripažinti, kad jums ypač tinka šita spalva, — pasakė parduotuvės šeimininkė. — Dabar jūsų akys atrodo žalios.
Kleopatra nusijuokė.
Tenai aibės pinigų.
Ji pakilo nuo kėdės ir atsargiai priėjo prie moters. Auštakulniai batai kaukšėjo į marmurines grindis.
Nespėjo vargšelė net pakelti akių, kai Kleopatra griebė ją už kaklo. Įtempė raumenis, pirštu prispaudė kauliuką kaklo viduryje. Moteris išsigando, kažkaip keistai žagtelėjo. Kleopatra pakėlė dešinę ranką ir ramiai, bet stipriai pasuko moters galvą į kairę pusę. Sutraškėjo stuburas. Negyva...
Ir nereikia kvaršinti sau galvos dėl tos bedugnės, kuri skiria ją nuo šitos apgailėtinos būtybės, gulinčios ant grindų savo parduotuvėje ir tuščiomis, negyvomis akimis spoksančios į paauksintas lubas. Regis, visi šitie žmonės tik tam ir sukurti, kad juos galima būtų vos tik įsigeidus imti ir nužudyti. O ką jie galėjo padaryti jai, Kleopatrai?
Moteris sugrūdo pinigus į naują, čia paimtą atlasinę rankinę, o tuos kurie į ją netilpo, sukišo į savo senąją. Po to susirinko visus papuošalus. Tada sudėjusi dėžes vieną ant kitos taip, kad susidarė visas dėžių kalnas, išnešė jas į lauką ir sukrovė ant galinės automobilio sėdynės.
Dabar galima judėti toliau, ieškoti naujų nuotykių. Persimetusi per petį ilgas pelerinos uodegas, ji įjungė automobilio variklį. Tas žvėris atgijo.
Dideliu greičiu karalienė nuskubėjo į tą vietą, kur „apsistoja patys turtingiausi ir gerbiami amerikiečiai bei anglai“ — į „Šeferdo“ viešbutį, apie kurį jai buvo pasakojęs tas nelaimėlis amerikietis.
Prisiminusi jaunuolio manieras, karalienė nusikvatojo. Tas asilas su ja kalbėjo kaip su kokia kvaiša. Ir šita moteris pardavėja taip pat. Galbūt „Šeferde“ ji susipažins su kokiu nors žaviu jaunuoliu? Ne tokiu, kaip šitie apgailėtini tipeliai, kuriuos ji pasiuntė į tamsą, iš kurios pati neseniai prisikėlė.
— Kas čia, po šimts pypkių, atsitiko? — sušnabždėjo vienas vyriškių civiliais darbužiais, tas, kuris buvo vyresnis.
Jis stovėjo šokėjos Malenkos namų tarpduryje, nesiryždamas įeiti į vidų be leidimo ir be kratos orderio. Niekas neatsiliepė į jo beldimą. Buvo tylu ir tada, kai jis pašaukė Henrį Stratfordą vardu.
Vyriškis pastebėjo stiklo šukes ant tualetinio staliuko ryškiai apšviestame miegamajame. Ant grindų matėsi didžiulė kraujo dėmė.
Jo jaunesnis klega, kaip visada labiau nekantrus ir atkaklus, su elektriniu žibintu išėjo į kiemą. Kėdės išvartytos, arbatinis sudaužytas.
— O Viešpatie! Devisai! Čia moters lavonas!
Kurį laiką jo porininkas nejudėjo iš vietos. Jis žiūrėjo į negyvą papūgą narvelyje. Ir į virtinę tuščių butelių — nuo vieno lentynos krašto iki kito. Ir į švarką, kabėjusį kampe ant pakabos.
Po to jis išėjo į mažytį tamsų sodą ir savo akimis pamatė lavoną.
— Tai ta pati moteris, — pasakė jis. — Šokėja Malenka iš „Babilono“.
— Manau, dabar kratos orderis mums jau nebereikalingas.
Vyresnis pareigūnas sugrįžo į svetainę, atsargiai žvilgtelėjo į miegamąjį, pasižiūrėjo į ant grindų gulinčią suplėšytą suknelę, į krūvą senų daiktų prie sienos. Jis nekreipė dėmesio į savo jaunąjį kolegą, kuris kaišiojo nosį į kiekvieną kampą, domėdamasis kiekviena detale ir viską užsirašinėdamas į bloknotą.
Šitie seni skudurai. Taip, jie labai priminė mumijos tvarsčius... Nors, kai kurie bintai atrodė visai nauji. Porininkas ištiesė jam pasą:
— Tai Stratfordo dokumentai. Visi jo dokumentai yra švarko kišenėje.
Atsirėmęs į Alekso ranką, Eliotas išėjo iš lifto kabinos.
— O kas bus, jei Pitfildui nepavyks sutvarkyti mūsų reikalų? — paklausė Aleksas.
— Tada jis bent jau pasirūpins, kad su mumis būtų elgiamasi pagarbiai, kol mes gyvensime čia, — atsakė Eliotas. — Rytoj vakare, kaip ir buvote numatę, judu su Džulija eisite į operą. Po to — į šokių vakarą. Bet vos tik sugrąžins pasus, būkite pasirengę išvykti.
— Ji prastos nuotaikos, tėve. Ir, jei nori žinoti, mieliau sutiktų, kad ją lydėtų Samiras. Kai prasidėjo šita sumaištis, Džulija tik juo pasitiki. Jis visada šalia jos.
— Ir vis tiek privalai būti netoli merginos. Būtina, kad rytoj visi matytų judu kartu. Viskas gerai, viskas taip, kaip turi būti... O dabar, kol aš tvarkysiu reikalus, kodėl tau nenuėjus į verandą ir neišgėrus arbatos?
O taip, „Šeferde“ jai tikrai patiks. Ji tą jau žinojo. Dar dieną viešbutis Kleopatrą užbūrė, kai ji pamatė šalia jo išsirikiavusius blizgančius automobilius bei išsipusčiusius vyrus ir moteris, kylančius marmuriniais laiptais.
Dabar mašinų prie viešbučio buvo nedaug. Kleopatra sustabdė savąją tiesiai prie įėjimo, ir malonus tarnas prišoko atidaryti jai duris. Pasiėmusi abi rankines, moteris išdidžiai pražygiavo kilimu užklotais laiptais. Tarnai jai iš paskos nešė kartonines dėžes.
Vestibiulis iškart sužavėjo karalienę. O, ji net nesitikėjo šiuose rūmuose išvysti tokias prabangias sales. Ir kiek žmonių! Ji buvo pakerėta. Tai ir yra ypatingas, rinktinis „naujų laikų“ pasaulis. Tereikia jį pamatyti ir suprasi, kiek daug galimybių jis atveria.
— Ar jums padėti, mis? — priėjo dar vienas tarnautojas. Kaip jis keistai apsirengęs! Ypač keista kepurė. Galvos apdangalai „naujame pasaulyje“ Kleopatrai tikrai nepatiko.
— Taip, būkite malonus, — mandagiai pasakė ji. — Norėčiau čia apsistoti. Juk čia „Šeferdo“ viešbutis? Tas pats viešbutis?
— Taip, mis, tas pats. Jums leidus, palydėsiu pas šveicorių.
— Minutėlę, — ištarė Kleopatra. Už kelių žingsnių nuo jų ėjo grafas Ruterfordas. Taip, ji neapsiriko, tai tikrai jis. O su juo gražus jaunuolis — aukštas lieknas, nuostabaus veido. Prieš tai buvę jos partneriai šalia šito atrodytų apgailėtinai.