Kleopatra prisimerkė, susikaupė, mėgindama nugirsti, apie ką jiedu kalbasi. Bet atstumas buvo pernelyg didelis. Jie vaikštinėjo tarp vazonuose augančių palmių, tai išnykdami iš moters akiračio, tai vėl pasirodydami. Po to jaunuolis paspaudė lordui ranką ir nuėjo prie pagrindinio įėjimo. O grafas pajudėjo link didžiulės salės.
— Tai lordas Ruterfordas, mis, — pasakė paslaugusis tarnas, pastebėjęs Kleopatros žvilgsnį.
— Taip, aš žinau. O kas tas gražuoliukas?
— A, tai jo sūnus Aleksas, jaunasis vikontas Samerfildas. Jie dažnai mūsų viešbutyje apsistoja. Stratfordų draugai.
Karalienė klausiamai pažvelgė į patarnautoją.
— Lourenso Stratfordo, mis, — paaiškino jaunuolis, paėmė ją už rankos ir nuvedė pirmyn. — Garsaus archeologo. To, kuris surado Ramzio kapavietę.
— Tai štai kaip, — sumurmėjo Kleopatra. — Prašau kalbėti lėčiau.
— To paties, kuris surado Ramzio Prakeiktojo mumiją, mis.
— Ramzio Prakeiktojo?
— Na taip, mis. Tai ilga istorija, — jis parodė į ilgą inkrustuotą stalą, kuris karalienei pasirodė panašus į altorių. — Čia šveicorius, mis. Kuo dar galiu jums padėti?
Kleopatra linksmai šyptelėjo.
— Ačiū, niekuo, — atsakė ji. — Viskas ir taip nuostabu. Tiesiog puiku!
Jaunuolis palydėjo ją įdėmiu žvilgsniu — tokius pat žvilgsnius svaidė į moterį ir kiti čia esantys vyrai. Mandagiu gestu jis vėl nukreipė gražuolę pas šveicorių.
Eliotas įėjo į salę vienu metu su Petfildu. Jis suprato, kad beria žodžius tarsi žirnius į sieną, kad karščiuojasi ir kalba protu nesuvokiamus dalykus, tačiau nesugebėjo tvardytis. Aleksą reikia kuo greičiau iš čia ištraukti. Jei įmanoma, reikia išvežti ir Džuliją... dabar grafas gebėjo galvoti tik apie vieną. Apie Rendolfą bus galima pagalvoti vėliau.
— Niekas iš mūsų su šitais reikalais nėra susietas, — baigė savo ilgą, ne visai rišlią kalbą grafas. — Jiems turi leisti išvykti namo. Aš galiu pasilikti čia, jei jau taip būtina, bet mano sūnus turi išvykti.
Džeraldas įdėmiai išklausė. Jis buvo dešimčia metų vyresnis už Eliotą, pilvotas, pražilęs, bet dirbo kaip juodas jautis, kad tik jo šeima galėtų padoriai gyventi ir naudotis visais gyvenimo teikiamais malonumais.
— Suprantama, — pasakė jis. Jo balse skambėjo užuojauta. — Luktelėkite, matau pasirodė Vintropas. Su juo dar du vyrai.
— Negaliu su juo kalbėtis! — papurtė galvą Eliotas. — Dėl Dievo, tik ne dabar.
— Gerai, pabandysiu pats viską sutvarkyti.
Viešbučio darbuotojai nustebo, kai moteris sumokėjo už viską iš anksto, išsitraukusi visą pluoštą keistų pinigų, kuriuos jie vadino „svarais“. Keista, juk tie popiergaliai beveik visai nieko nesveria...
Jie pasakė, kad tarnai nuneš visus daiktus į moters kambarį. Žinoma, čia daugybė virėjų, dirbančių ištisą parą... ji galėsianti valgyti ką tik panorėsianti; restoranas į dešinę, tačiau maistą galima užsisakyti tiesiai į kambarį. Kirpėja? Šita ponia ateis rytoj ir padarys jai tokią šukuoseną, kokios tik ji panorės.
— Puiku! Dėkoju.
Kleopatra įsidėjo raktą į atlasinę rankinę. Du šimtai pirmąjį kambarį galima bus susirasti kiek vėliau. Ji nuskubėjo prie durų, pro kurias neseniai įėjo lordas Ruterfordas. Vyriškis sėdėjo vienas ir gėrė. Kleopatros Eliotas nepastebėjo.
Erdvioje išorinėje terasoje moteris pamatė jo sūnų. Aleksas stovėjo, prisišliejęs prie baltos kolonos, ir kalbėjosi su kažkokiu egiptiečiu. Koks jis žavus! Po to egiptietis sugrįžo į viešbutį. Aleksas atrodė sutrikęs.
Kleopatra nieko nelaukdama nuskubėjo prie jaunuolio. Tyliai priėjo, sustojo per kokį žingsnį ir apžiūrinėjo jo veido bruožus. Taip, tikrai dailus. Žinoma, ir pats lordas Ruterfordas žavus vyriškis, bet šitas toks jaunas, oda švelni tarsi rožių žiedlapiai... aukštas, lieknas, plačiapetis. Ir kokios nuostabios šviesios akys, koks patiklus, tiesus žvilgsnis! Na štai, dabar ir jis ją pastebėjo.
— Jaunasis vikontas Samerfildas, — be užuolankų ištarė ji. — Man pasakė, jog esate lordo Ruterfordo sūnus.
Jo veide nušvito geraširdiška šypsena.
— Taip. Aš Aleksas Savarelas. Atleiskite, nepamenu, kad turėčiau garbės...
— Aš esu alkana, misteri Samerfildai. Gal būsite toks malonus ir palydėsite mane į šito viešbučio restoraną? Norėčiau šiek tiek užkąsti.
— Mielai. Koks malonus netikėtumas!
Jaunuolis sulenkė ranką per alkūnę ir mandagiai nusilenkė. Kleopatra įsikibo jam į parankę. O, kaip jis jai patinka. Visai nesivaržo. Jis nuvedė moterį per salę, kurioje buvo daug žmonių, pro tamsią svetainę, kur sėdėjo ir gėrė jo tėvas, ir atvedė į erdvią patalpą aukštomis, paauksintomis lubomis.
Salės kraštuose stovėjo staliukai, uždengti staltiesėmis. Viduryje sukosi poros: vyrai, vilkintys griežtais kostiumais, moterys ryškiais sijonais, primenančiais išsiskleidusias gėles. O muzika! Kokia nuostabi muzika! Na, gal galėtų būti ne tokia garsi, net ausis skauda. Tačiau ji kur kas geresnė, negu toje muzikinėje dėžutėje. Tik tokia liūdna!
Aleksas pakvietė pagyvenusį vyriškį ir paprašė išrinkti jiems staliuką. Fu, koks baisus, bet apsirengęs ne prasčiau už kitus. Vyriškis pagarbiai ištarė:
— Klausau, lorde Samerfildai.
Staliukas buvo nuostabus — prabangūs indai, viduryje didžiulė gėlių puokštė.
— Kokia čia muzika? — paklausė Kleopatra.
— Amerikietiška, — pasakė Aleksas. — Zigmundas Rombergas5.
Kleopatra siūbavo.
— Gal norite pašokti? — paklausė vikontas.
— Tai būtų nuostabu!
Jaunuolis apkabino ją — o, kokia šilta jo ranka! — ir išvedė į salės vidurį. Kiekviena pora šoko savaip. Vietos buvo daug, todėl atrodė, tarsi jie šoktų vieni. Ją visiškai užvaldė liūdnas motyvas. Ir dar šitas jaunuolis taip švelniai į ją žiūri, su tokia simpatija. Jis iš tiesų stulbinančiai šaunus, šitas Aleksas, vikontas Samerfildas.
— Čia taip jauku! — ištarė Kleopatra. — Tikri rūmai! Ir muzika tokia jausminga, tokia liūdna. Tiesa, galėtų būti ne tokia garsi, nemėgstu stiprių garsų. Negaliu pakęsti paukščių riksmo, nekenčiu, kai šaudo.
— Suprantama, šito niekas nemėgsta, — sutiko Aleksas. — Jūs tokia trapi. Ar dar nesakiau, kokie žavūs jūsų plaukai? Nedaug dabar moterų, kurios gali su leisti vaikščioti palaidais plaukais. Jūs panaši į deivę.
— Ką gi, labai malonu. Dėkoju.
Jaunuolis švelniai nusijuokė. Jis toks nuoširdus. Žvilgsnyje jokios veidmainystės, jokios baimės... Panašus į princą, užaugusį tarp puikių auklių. Pernelyg švelnus, neprisitaikęs prie gyvenimo realybės.
— Gal pasakysite man savo vardą? — paklausė Aleksas. — Mudviejų niekas nesupažindino, todėl teks tą padaryti patiems.
— Aš Kleopatra, Egipto karalienė.
Kaip jai patinka šitas šokis: Aleksas ją veda, kai reikia, apsuka... Atrodo, tarsi grindys siūbuotų po kojomis, judėtų tarsi vanduo.
— Esu pasirengęs patikėti, — ištarė Aleksas. — Jūs tikrai panaši į karalienę. Galima, aš kreipsiuosi į jus „jūsų didenybe“?
Ji nusijuokė.
— Jūsų didenybe... O ką, pas jus būtent taip priimta kreiptis į karalienes? Gerai, vadinkite mane taip. O aš jus vadinsiu lordu Samerfildu. Ar visi šitie vyrai taip pat lordai?
Eliotas veidrodyje pamatė, kaip Viltropas su visa savo svita išeina. Sugrįžo Pitfildas. Atsisėdo priešais, užsisakė gėrimo.
— Įvykdytas dar vienas nusikaltimas, — pranešė jis. — Viešpatie, nesuprantu, kas darosi su jaunuoju Stratfordu!
— Pasakok.
— Neįtikėtina! Kažkokia šokėja, Henrio meilužė. Ją rado nužudytą sodelyje prie namo, kuriame jiedu su Henriu Stratfordu gyveno. Merginai nusuktas sprandas. Tenai buvo visi Henrio daiktai. Pasas, pinigai — viskas.