Eliotas nurijo seiles. Jam velniškai norėjosi išgerti. Reikia pasirūpinti vakariene, antraip bus bloga nuo šitiek viskio.
— Tas pats atsitiko šiandien vienam Oksfordo studentui: jam taip pat nusuktas sprandas. Ir amerikiečiui piramidėje, ir muziejaus valytojai... Įdomu, kodėl prieš Šarplsą Londone Henris nepatingėjo padirbėti peiliu? Papasakok man viską, ką apie tai žinai.
Padavėjas pastatė priešais juos naujus bokalus su viskiu bei džinu. Eliotas paėmė savąjį ir godžiai gurkštelėjo.
— Būtent dėl šito ir būgštavau. Jis tiesiog išprotėjo. Jį pribaigė kaltės jausmas.
— Azartiniai lošimai?
— Ne. Tai dėl Lourenso. Henris pasinaudojo kapavietėje rastais nuodais.
— O Viešpatie! Nejaugi tai teisybė?
— Džeraldai, nuo to viskas ir prasidėjo. Lourensas turėjo pasirašyti kažkokius dokumentus. Galbūt jis atsisakė tą padaryti? Tačiau tai dar ne viskas. Buvo žmogus, kuris matė, kaip Henris nužudė savo dėdę.
— Tu?
— Ne, kai kas kitas. — Grafas nutilo. Reikėjo iš anksto viską gerai apmąstyti, bet stigo laiko. — Ramsėjus.
— Tas pats žmogus, kurio mes ieškome?
— Taip. Jis mėgino pasikalbėti su Henriu anksti ryte, dar prieš jo bandymą patekti į muziejų. Tarp kitko... tu sakei, kad valdininkai buvo nuėję į šokėjos namus. Ar jie tenai neaptiko ko nors panašaus į mumijos tvarsčius? Tai svarbus įkaltis. Galbūt tada jie nustotų persekioję vargšą Ramsėjų. Supranti, tas žmogus nekaltas. Jis nuėjo į muziejų, tik ketindamas atvesti Henrį į protą.
— Ar tu tuo įsitikinęs?
— Tai mano kaltė. Negalėjau užmigti, mane kankino sąnarių skausmas. Ir penktą valandą ryto kaip tik ėjau namo po naktinio pasivaikščiojimo. Pamačiau girtutėlį Henrį prie muziejaus. Pamaniau, kad jis eina į barą. Ir papasakojau apie tai Ramsėjui, kuris kaip tik tuo metu nusileido žemyn, norėdamas išgerti puodelį kavos. Tai buvo mano klaida. Ramsėjus jau ir anksčiau mėgino atvesti Henrį į protą. Ir jis nusekė paskui Stratfordą jaunesnįjį į muziejų. Dėl Džulijos.
— Džulija ir Ramsėjus — ar jie...
— Taip. Sužadėtuvės su Aleksu nutrauktos. Ir Aleksas su Ramsėjumi netgi susidraugavo. Jums reikia viską gerai ištirti.
— Suprantama.
— Ramsėjus mėgino sukliudyti Henriui įvykdyti vagystę. Tuo tarpu pasirodė policija. Egiptietis keistas žmogus. Pamatęs policininkus, sutriko. Bet tu tikriausiai galėsi įrodyti, kad jis nekaltas.
— Gerai, aš pabandysiu. Bet sakyk, kam reikėjo tam Henriui vogti mumiją?
— Man ir pačiam nelabai aišku. — „Metų sensacija“, — pagalvojo Eliotas. — Tik žinau, jog Ramzio Prakeiktojo mumija Londone taip pat dingo. Regis, jis dar pavogė keletą monetų bei papuošalų. Galbūt viskas dėl pinigų...
— Ir jis išdrįso apvogti patį garsiausią pasaulio muziejų?
— Egiptiečių apsauga ne pati geriausia pasaulyje. Be to, tu nematei Henrio pastaruosius kelis mėnesius. Juk taip? Jis visiškai degradavo, mano drauge. Greičiausiai jo psichika sutriko. Man labai nesinori, kad Aleksas su Džulija pasiliktų Kaire. O jie negalės išvykti, kol nepaaiškės situacija su Ramsėjumi. Tas žmogus tikrai niekuo dėtas.
Eliotas ištuštino savo bokalą.
— Džeraldai, padėk mums išsipainioti iš šitos istorijos. Jei nori, galiu padaryti oficialų pranešimą. Aš pamėginsiu surasti Ramsėjų. Jei jam užtikrinsite neliečiamybę, jis su manim būtinai susisieks. Tu juk galėsi stebėti tyrimų eigą.
— Taip, žinoma, padėsiu. Bet veikti reikia ypač atsargiai. Jie privalo surasti Henrį Stratfordą. Tik tada bus panaikinti kaltinimai Ramsėjui.
— Taip, prašau tavęs. Bus daug popierizmo, bet pasistenk dėl manęs, Džeraldai. Nesvarbu, kokiomis priemonėmis tą padarysi, svarbu, kad mano sūnus sugrįžtų namo. Be reikalo įpainiojau Aleksą į visą šitą istoriją.
— Ką?
— Nesvarbu. Tai tu padėsi?
— Taip, bet pats Henris... Tu neįtari, kur jis galėtų būti?
„Bitumo katile!“ Eliotas krūptelėjo.
— Ne, — atsakė jis. — Neturiu nė mažiausio supratimo. Jis čia turi pakankamai daug priešų. Juk skolinosi pinigus į kairę ir į dešinę... Man reikia dar išgerti. Pasirūpink šituo senu kvailiu, gerai?
— Jaunasis lorde, Samerfildai, — pasakė Kleopatra, negalėdama atitraukti akių nuo jaunuolio lūpų, — imkime ir surenkime banketą mano kambaryje. Eime iš čia ir pabūkime vieni.
— Jei tik šito pageidaujate. — Alekso skruostai nuraudo. O, koks nuostabus turėtų būti jo jaunas kūnas! Kad tik toks pats puikus būtų ir jo vyriškas pasididžiavimas!
— Taip, bet ar to norite ir jūs? — paklausė Kleopatra ir pirštų galiukais pabarbeno į jo kaklą. Po to moters ranka įsliuogė po Alekso marškiniais.
— Taip, noriu, — sušnabždėjo jaunuolis.
Kleopatra išsivedė jį iš šokių salės. Ji pasiėmė savo rankines, ir jiedu išėjo į erdvų vestibiulį.
— Du šimtai pirmas kambarys, — pasakė ji ir išsitraukė raktus. — Kaip jį surasti?
— Tereikia liftu pakilti į antrą aukštą, — atsakė Aleksas, rydamas ją akimis. — Ir nueiti į centrinę pastato dalį.
Liftu?
Aleksas atvedė ją prie dviejų žalvarinių vartų ir paspaudė sienoje esantį nedidelį mygtuką.
Ir tenai kabojo tas pats skelbimas: opera „Aida“, kuriame puikavosi Kleopatrai jau matytos egiptiečių figūros.
— Ak, ir vėl ta opera! — pasakė ji.
— Taip, svarbus įvykis.
Žalvarinės durys prasivėrė. Mažos patalpos viduje stovėjo žmogus. Atrodė, tarsi jis lauktų būtent jų. Kleopatra žengė pirmyn. Panašu į narvą. Staiga ją apėmė baimė. Durys užsidarė. Kas čia, spąstai? Po to dėžė pradėjo kilti aukštyn.
— Lorde Samerfildai! — sušuko Kleopatra.
— Viskas gerai, jūsų didenybe, — pasakė jaunuolis. Jis apkabino moterį, atsuko į save, ir ji prigludo prie jaunuolio krūtinės. Jis kur kas švelnesnis už visus kitus. Kai stiprus vyras dar ir švelnus, į jį žiūri net ir Olimpo deivės...
Pagaliau durys atsidarė. Aleksas išvedė moterį iš lifto ir nuvedė ramiu koridoriumi. Jie nuėjo prie paties atokiausio lango.
— Kas jus taip išgąsdino? — paklausė Aleksas, bet jo balse nebuvo nei pašaipos, nei smerkimo — vien tik švelnumas. Jis paėmė iš moters raktus ir įkišo į durų spyną.
— Ta patalpa judėjo. — Kleopatra atsiduso. — Aš prastai kalbu angliškai.
— Ne, visai neblogai, — pasakė Aleksas ir nutilo. Jiedu įėjo į prašmatnią svetainę su prabangiomis užuolaidomis ant langų, didžiuliais krėslais, labiau primenančiais sofas. — Jūs labai keista moteris. Tarsi būtumėte visai iš kito pasaulio.
Moteris paglostė jo veidą ir švelniai pabučiavo. Staiga jo rudose akyse blykstelėjo nerimo kibirkštėlė. Bet jis atsakė į bučinį, ir moteris apimta aistros suvirpėjo.
— Lorde Samerfildai, — ištarė ji. — Tegul šiąnakt tai bus mano rūmai. O dabar prašau eiti su manimi į karališką miegamąjį.
Eliotas su Pitfildu išėjo iš baro.
— Kaip galėčiau tau atsidėkoti? Tu taip greitai atsiliepei į mano prašymą.
— Tegul mūsų pokalbis lieka paslaptyje, drauguži, ir pasistenk susisiekti su Ramsėjumi. Žinoma, aš negaliu tau patarti...
— Žinau, žinau. Pats pabandysiu. — Eliotas vėl sugrįžo į barą, atsisėdo į odinį krėslą ir pakėlė džino taurę. Kai viskas baigsis, jis pradės gerti. Ir taip po truputį mirtinai nusigers.
Išvažiuos į kaimą, visą rūsį nustatys šerio, portveino, viskio, džino buteliais ir gers diena iš dienos, kol numirs. Tai bus nuostabu! Jis jau matė save užmiesčio name, sėdintį prie židinio... Viena koja užkelta ant sofos. Saldus reginys sužibo ir vėl užgeso. Eliotas pajuto silpnumą ir vos neparkrito ant grindų.