— Kad tik Aleksui pavyktų išvažiuoti, kad tik jis sveikas ir gyvas pasiektų namus, — sušnabždėjo grafas.
Jį vėl pradėjo purtyti... Grafas pamatė, kaip ji klaidžioja po muziejų, ištiesusi baisias kaulėtas rankas. Po to, kaip ji guli lovoje, kaip žiūri į jį; pajuto jos glamones, plikų kaulų prisilietimą. Prisiminė, kokios paklaikusios buvo Ramzio akys, kai jis su ta moterimi grūmėsi.
Drebulys darėsi vis stipresnis. Eliotui pasidarė visai blogai.
Baro tamsoje jo niekas nepastebėjo. Įėjo jaunas pianistas. Atsisėdo prie fortepijono ir pradėjo lėtai groti.
Aleksas padėjo jai nusivilkti gražią žalio atlaso suknelę ir pakabino ją ant kėdės atlošo. Užgesino šviesą. Pro užuolaidas Kleopatra pamatė miestą. Pamatė upę.
— Nilas, — sušnabždėjo ji. Jai norėjosi pasakyti, kokia nuostabi ta mirguliuojanti upės juosta, bet staiga nematomas šešėlis uždengė jos sielą. Vėl regėjimas — toks pat ryškus, toks pat netikėtas: katakombos, priekyje eina žynys... Ir staiga viskas išnyko.
— Kas jums, jūsų didenybe?
Ji lėtai pakėlė galvą ir sudejavo. Tai išgąsdino Aleksą.
— Jūs toks švelnus su manimi, lorde Samerfildai, — ištarė moteris. Tikrai, kodėl šitas jaunuolis toks geras? Kodėl elgiasi visai ne taip, kaip kiti vyrai? Nė vieno karto jos neįžeidė, neįskaudino...
Kleopatra pažvelgę į Aleksą ir pamatė, kad jis jau nusirengęs. Nuogas jaunuolio kūnas neapsakomai moterį įaudrino. Ji uždėjo ranką ant plokščio jo pilvo, paglostė krūtinę. Ją visada jaudino vyriška jėga, patiko, kai į jos lūpas įsisiurbdavo tvirtas vyras, kai tvirti jo dantys kramtydavo jos burną.
Moteris pabučiavo jaunuolį, nuoga jos krūtinė prigludo prie tvirto kūno. Aleksas vos tvardėsi, jam magėjo kuo greičiau nusitempti ją į lovą, tačiau jis iš paskutinių jėgų stengėsi būti švelnus bei kantrus.
— Tu kažkokia nežemiška, — kuždėjo jis. — Iš kur tokia atsiradai?
— Iš šalčio bei tamsos. Bučiuok mane. Sušylu tik tada, kai mane bučiuoja. Įžiebk ugnį, lorde, ir mudu abu sudegsime joje.
Ji krito ant pagalvių, nusitempdama vaikiną paskui save. Jos ranka nuslydo žemyn, apglėbė jo vyrišką organą ir švelniai suspaudė. Jaunuolis sudejavo. Lūpomis ji atvėrė Alekso burną ir pradėjo laižyti dantis, liežuvį...
— O dabar, — ištarė moteris, — dabar lėtai įeik į mane.
Džulijos kambaryje Samiras padėjo ant stalo laikraštį. Mergina baigė gerti antrą saldžios egiptietiškos kavos puodelį.
— Neišeik, Samirai, pasilik čia, kol gausime jo žinutę, — paprašė Džulija ir pakilo. — Noriu persirengti. Pažadėk, kad neišeisi.
— Aš būsiu čia, Džulija, — pasakė Samiras. — Bet tau būtina pamiegoti. Kai tik atsiras kokių naujienų, aš tave pažadinsiu.
— Ne, negaliu miegoti. Tik noriu nusimesti nuo kūno nešvarius drabužius. Po minutės grįšiu.
Džulija nuėjo į miegamąjį. Prieš valandą ji, ačiū Dievui, išsiuntė Ritą į savo kambarį, nes nenorėjo nieko kito matyti, išskyrus Samirą. Nervai buvo įtempti. Ji žinojo, jog Eliotas viešbutyje, bet neturėjo jėgų jam paskambinti. Nenorėjo nei jo matyti, nei su juo kalbėtis. Kol nesužinos, kas nutiko Ramziui.
Džulija lėtai ištraukė iš plaukų smeigtukus, nematančiomis akimis žiūrėdama į veidrodį. Iš pradžių ji nieko nepastebėjo, po to suvokė matanti veidrodyje baltai apsirengusio aukštaūgio arabo atspindį. Jis stovėjo tamsiame miegamojo kampe ir stebėjo ją. Tai buvo jos Ramzis.
Džulija atsisuko. Nuo staigaus judesio plaukai sunkia banga nuslydo ant pečių. Atrodė, jos širdis iššoks iš krūtinės.
Antrą kartą gyvenime ji vos neprarado sąmonės. Jis sugriebė ją į glėbį. Ant jo balto apsiausto mergina pastebėjo kraujo dėmes ir jai vėl pasidarė bloga. Akys aptemo.
Ramzis tylėdamas apkabino ją, tvirtai priglaudė prie krūtinės.
— Mano Džulija, — pasakė jis trūkčiojančiu balsu.
— Ar tu seniai čia?
— Visai neseniai. Patylėkime. Leisk man tiesiog tave apkabinti.
— Kur ji?
Ramzis paleido merginą iš savo glėbio, žengė žingsnį atgal.
— Nežinau, — liūdnai atsiduso jis. — Aš ją pamečiau...
Jis nuėjo į kitą kambario kraštą, atsisuko, pažvelgė į Džuliją. Jinai jį myli, nenustos mylėjusi, kas beatsitiktų. Bet ji negali ištarti garsiai tų žodžių, kol nesužinos...
— Pakvieskime čia Samirą. Jis gretimame kambaryje, — pasakė Džulija.
— Aš noriu truputį pabūti su tavim. — Pirmą kartą Ramzis pajuto, jog baiminasi dėl merginos sprendimo. Ir ji tą suprato.
— Turi man papasakoti, kas atsitiko.
Ramzis stovėjo tylėdamas ir liūdnai žvelgė į ją. Su šitais baltais šeicho drabužiais jis toks žavus, nepakartojamas. Jo veido išraiška buvo tokia, jog merginos širdis suminkštėjo; ji daugiau nepajėgė jo atstumti.
Virpančiu balsu Džulija ištarė:
— Tu su ja praleidai daug laiko.
— Nematei jos, — tyliai ištarė jis, ir jo balse buvo tiek daug kančios bei nevilties. — Negirdėjai, kaip ji rauda. Nesmerk manęs. Ji toks pats gyvas žmogus, kaip ir aš. Sugrąžinau ją į gyvenimą. Ir pats save už tai nuteisiu.
Džulija mėšlungiškai suspaudė rankas:
— Vadinasi, nežinai, kur ji dabar?
— Juk sakiau, kad ji nuo manęs pabėgo. Užpuolė mane, norėjo nužudyti. Lordas Ruterfordas teisus — ji beprotė. Būtų pasmaugusi Eliotą, jei nebūčiau jos sustabdęs. Eliksyras nepadėjo. Jis išgydė tik Kleopatros kūną.
Ramzis žengė prie Džulijos, bet mergina tuojau pat atsuko jam nugarą. Dieve, kiek ji išliejo ašarų! Ji nenorėjo daugiau verkti.
— Pasimelsk savo dievams, — pasakė mergina, žvelgdama į jo atvaizdą veidrodyje. — Paklausk jų, ką tau dabar daryti. Mano Dievas tau tikrai neatleis. Tačiau, kad ir kas atsitiktų šitai būtybei, aišku tik viena... — Džulija atsisuko ir pažvelgė jam į akis, — tu daugiau niekada neturi naudotis eliksyru. Girdi, niekada! Išgerk viską, kas ten dar liko. Čia pat, mano akivaizdoje. Ir išmesk iš galvos tą parkeiktą formulę.
Atsakymo nebuvo. Ramzis lėtai nusiėmė galvos apdangalą ir perbraukė ranka per plaukus. Tas gestas jam taip tiko! Biblinė figūra besiplaikstančiais plaukais, apsigaubusi baltu apsiaustu! Džulija pajuto, jog kraustosi dėl jo iš proto, akyse vėl pasirodė ašaros.
— Ar suvoki, ką kalbi?
— Jei pavojinga išgerti eliksyrą, surask kokią nors saugią vietą dykumoje, iškask gilią duobę ir išpilk jį tenai. Atsikratyk jo.
— Leisk tavęs paklausti vieno dalyko.
— Ne. — Džulija vėl nusisuko ir užsidengė rankomis ausis. Veidrodyje pamatė Ramzį stovint visai arti. Ir vėl pajuto, kad jos pasaulis sugriautas, o jos gyvenimo šviesą apgaubė niūri tamsa.
Jis švelniai paėmė merginą už rankų, pažvelgė jai akis, prisiglaudė visu kūnu.
— Džulija, jei praėjusią naktį nebūčiau nuėjęs į muziejų... nebūčiau išpylęs eliksyro ant Kleopatros palaikų, o būčiau pasiūlęs jį tau... Ar būtum sutikusi jį išgerti?
Mergina nenorėjo atsakyti. Ramzis tvirtai suspaudė jos riešus, atsuko ją į save.
— Atsakyk! Jei niekada nebūčiau ten jos pamatęs, gulinčios po apdulkėjusiu stikliniu gaubtu...
— Bet juk pamatei.
Džulija stengėsi laikytis tvirtai, tačiau Ramzis pradėjo ją bučiuoti — grubiai, pašėlusiai, glostydamas veidą bei kaklą. Ir vis kartodamas jos vardą. Tarsi maldą. Jis kalbėjo kažką senovės egiptiečių kalba, mergina nieko nesuprato. Po to tyliai lotyniškai pakuždėjo, jog myli ją... Jis ją myli! Tai nuskambėjo ir kaip prisipažinimas meilėje, ir kaip atsiprašymas. Džulija suprato, kaip karalius sielvartauja. Atrodė, tarsi jis pats ką tik susivokė savo jausmuose jai... Džulija negalėjo sulaikyti ašarų. Tai ją siutino.