Mergina atsitraukė nuo jo. Paskui staiga pabučiavo ir įsikniaubė jam į krūtinę, paslėpdama veidą ir leisdama Ramziui vėl ją apkabinti.
— Kaip ji atrodo?
Ramzis atsiduso.
— Ar ji graži?
— Ji visada buvo graži. Tokia ir liko. Ta pati moteris... kadaise sužavėjusi ir Julijų Cezarį, ir Marką Antonijų, ir apskritai visą pasaulį.
Džulija įsitempė ir vėl atsitraukė nuo jo.
— Ji tokia pat graži, kaip ir tu, — pasakė Ramzis. — Bet esi teisi: tai ne Kleopatra. Tai nepažįstama moteris Kleopatros kūne. Jos akimis žiūri pabaisa, kuri, siekdama niekingų tikslų, naudojasi Kleopatros protu.
Ką dar pasakyti? Ką padaryti? Jis pats dėl visko kaltas. Džulija išsilaisvino iš jo glėbio, atsisėdo ant kėdės, atsirėmė alkūne į atlošą ir priglaudė prie kaktos delną.
— Aš surasiu ją, atitaisysiu baisią savo klaidą. Ir vėl pasiųsiu ją į tamsą, iš kurios išvadavau. Ji neilgai kankinsis. Tiesiog užmigs.
— Koks siaubas! Reikia rasti kitą išeitį, — Džulija vėl pradėjo raudoti.
— Kuo aš paverčiau tavo svajones, tavo gyvenimą, Džulija Stratford!
Džulija išsitraukė iš kišenės nosinę, priglaudė prie lūpų... Reikia baigti beprasmiškus verkšlenimus. Nusišluostė nosį ir pakėlė į Ramzį akis — į aukštą, gražų vyriškį, kurio veido išraiška buvo apgailėtinai tragiška. Juk jis pats paprasčiausias vyras. Na taip, nemirtingas, kadaise buvęs karalius. Bet toks pat žmogus, kaip ir visi. Kuris klysta, myli...
— Aš negaliu be tavęs gyventi, Ramzi, — ištarė Džulija. — Ne, galiu. Bet nenoriu. — Taip, dabar verkia jis. Jei ji nenusigręš, vėl pravirks. — Mūsų atveju įprastinė logika netinka, — tęsė ji. — Su ta būtybe tu suklydai. Prikėlei ją, o dabar ketini vėl priversti kentėti, palaidoti gyvą. Aš negaliu, negaliu...
— Patikėk, viską padarysiu neskausmingai, — sušnabždėjo Ramzis.
Džulija negalėjo kalbėti, negalėjo žiūrėti jam į akis.
— Pasakysiu tau dar kai ką. Jau verčiau sužinosi iškart, kad nebūtų jokių nesusipratimų. Henris nebegyvas. Kleopatra jį nužudė.
— Ką?!
— Eliotas nuvedė ją į Henrio gyvenamąją vietą senajame Kaire. Grafas mane sekė muziejuje. Ir kai kareiviai mane sučiupo, Eliotas norėjo jai padėti ir nuvedė tenai. O Kleopatra nužudė ir Henrį, ir jo moterį, Malenką.
Džulija griebėsi už galvos. Tai, ką ji žinojo apie pusbrolį — kad jis nužudė jos tėvą, kėsinosi nunuodyti ją pačią — dabar tarsi neteko prasmės. Liko vienintelis jausmas — siaubas!
— Patikėk, aš rasiu neskausmingą būdą. Privalau tą padaryti, bent jau dėl to, kad daugiau nebūtų pralietas nekaltas kraujas. Negalėsiu rasti ramybės, kol nepasibaigs visas šitas košmaras.
— Mano sūnus nepaliko jokio raštelio? — Eliotas neketino pakilti iš odinio krėslo ir palikti nebaigto gerti džino. Tačiau jis žinojo, jog, prieš nusigeriant, būtina paskambinti sūnui. Todėl ir paprašė atnešti telefono aparatą. — Bet Aleksas negalėjo niekur išeiti, neįspėjęs manęs. Na, gerai. O kur Samiras Aibrahamas? Ar galite paskambinti į jo kambarį?
— Jis mis Stratford kambaryje, sere. Du šimtai trečiajame. Prašė, kad visi pranešimai jam būtų persiunčiami tenai. Paskambinti? Sere, dabar jau vienuolika valandų.
— Ne, ačiū, aš pats pakilsiu.
Džulija pasilenkė prie kriauklės ir nusiprausė veidą šaltu vandeniu. Jai nesinorėjo žiūrėti į veidrodį. Mergina lėtai nusivalė rankšluosčiu akis ir, atsisukusi, pastebėjo, jos Ramzis išėjo į svetainę. Iš ten girdėjosi prislopintas Samiro balsas:
— Suprantama, aš jums padėsiu, sere. Tik nuo ko pradėti?
Į duris pasibeldė.
Ramzis pasislėpė miegamajame, o Samiras nuėjo atidaryti.
Tai buvo Eliotas. Tik akimirką jų akys susitiko, po to Džulija nusuko žvilgsnį į šalį. Ji nepajėgė smerkti grafo, bet žiūrėti į jį negalėjo: jis taip pat prikišo nagus prie šių įvykių. Ir viską žino... net už ją daugiau. Kokia šlykšti šita istorija!
Ji nuėjo į svetainę ir atsisėdo kampe ant kėdės...
— Atėjau su reikalu, — pasakė Eliotas, žiūrėdamas į Ramzį. — Turiu planą, bet man prireiks jūsų pagalbos. Ir nepamirškite, jog čia būti jums labai pavojinga.
— Jei mane suras, aš vėl pabėgsiu, — pasakė Ramzis, gūžtelėjęs pečiais. — Tai koks tas jūsų planas?
— Noriu išvežti iš čia savo sūnų ir Džuliją. O dabar papasakokite, kas įvyko po to, kai išėjau.
— Ji būtent tokia, kaip jūs ir sakėte. Išprotėjusi, labai stipri ir pavojinga. Tiktai dabar jos kūnas jau visai sveikas. O akys dangiškai žydros, tokios kaip mano.
— Aha.
Eliotas nutilo. Matėsi, jog ji kankino skausmas. Grafas net sulaikė kvėpavimą, mėgindamas jį įveikti. Džulija staiga suprato, kad jis girtas. Mergina pirmą kartą matė Eliotą tokį. Kažkoks susijaudinęs, įsitempęs ir... girtas. Jis ištiesė ranką į Samiro taurę, pripiltą konjako, ir instinktyviai jį išgėrė.
Samiras ramiai žengė prie svetainės kampe esančio baro ir atnešė jam butelį.
— Jūs išgelbėjote man gyvybę, — pasakė grafas Ramziui. — Dėkoju.
Karalius vėl gūžtelėjo pečiais. Džulijai pasirodė, jog tarp šių dviejų žmonių kažkoks ypatingas savitarpio supratimas. Ir nėra jokio priešiškumo.
— Tai kaip dėl jūsų plano? — paklausė Ramzis.
— Privalote man padėti. Turėsite meluoti ir daryti tą labai įtikinamai. Tuomet jums panaikins visus kaltinimus, o Džulija ir Aleksas galės ramiai išvykti į Londoną. Ir Samiro niekuo nekaltins. Galima bus užsiimti kitais reikalais...
— Aš niekur neketinu išvažiuoti, Eliotai, — pasakė Džulija. — Bet Aleksas, žinoma, turi gauti leidimą išvykti.
Samiras dar įpylė Eliotui konjako. Grafas paėmė bokalą ir tuojau pat išgėrė.
— Samirai, gal turite džino? Man jis labiau patiktų.
— Grįžkime prie reikalo, milorde, — įsiterpė Ramzis. — Nieko nelaukdamas turiu atitaisyti savo klaidą. Po miestą klaidžioja paskutinė Egipto karalienė. Jai patinka žudyti. Turiu surasti ją ir sustabdyti.
— Čia prireiks stiprių nervų, — pastebėjo Eliotas. — Tačiau dėl visų žmogžudysčių mes galime apkaltinti Henrį. Jis vis tiek jau miręs. Tik jums, Ramzi, teks nemažai meluoti...
Nakties tyla. Aleksas Savarelas nuogas kietai miegojo baltuose kaip sniegas pataluose. Plona antklodė dengė jo kūną iki pusės. Mėnulio šviesoje jo veidas atrodė lygus ir baltas.
Kleopatra neskubėdama naršė savo dėžutėse, dėliojo daiktus, apžiūrinėdama sukneles, batus, papuošalus. Padėjo ant tualetinio staliuko popieriukus su užrašais „opera“ ir „vienam asmeniui“.
Mėnulis apšvietė brangius šilkus, blykčiojo perlų vėrinys. O už plonų pusiau permatomų užuolaidų matėsi Nilas.
Kleopatra sustojo prie lango, atsisukusi nugara į lovą ir į joje gulintį jaunuolį. Jis buvo panašus į dievą. Suteikė jai neapsakomą malonumą. Ir moteris jam atsakė tuo pačiu. Jo nekaltumas, jo vyriška jėga buvo tikras atradimas, tikras lobis. O tuo tarpu jaunuolį stebino nepažįstamosios paslaptingumas bei jos patirtis. Aleksas prisipažino, jog dar niekada jokia moteris nebuvo jo taip užvaldžiusi.
Ir dabar jis tarsi nekaltas kūdikis ramiai miegojo lovoje. O ji stovėjo prie lango...
...Ir pasinėrė į prisiminimus. Nuo to laiko, kai ją prikėlė, Kleopatra dar nebuvo mačiusi nė vienos nakties. Nežinojo naktinės vėsos, tamsos, kai iš visų pusių apgaubdavo sunkios mintys. Dabar jos atmintyje iškilo kitos naktys... ir tikri karaliaus rūmai su marmurinėmis grindimis, su kolonomis, stalais, nustatytais sidabrinėmis pilnomis vyno taurėmis, padėklais, nukrautais kepta mėsa bei vaisiais. Atmintyje atgijo pokalbiai su Ramziu. Kai jiedu kalbėdavosi tamsoje, gulėdami lovoje.
„Aš myliu tave taip, kaip niekada nesu mylėjęs jokios moters. Gyvenimas be tavęs — argi tai gyvenimas?“