Didžiausiam jo nustebimui, Džulija paėmė rašiklį ir tuojau pat pasirašė visus pakištus jai dokumentus. Net nesiteikusi perskaityti, kur pasirašo. Na ką gi, jis turi nedidelį atokvėpį: ji nepateiks nepatogių klausimų.
„Atleisk, Lourensai, — tai buvo tarsi nebylus maldavimas. — Gaila, kad tu visko nežinai“.
— Po keleto dienią, dėde Rendolfai, mudu susėsime ir viską aptarsime. Manau, to norėjo mano tėvas. O dabar aš taip pavargau. Regis, metas keliauti namo.
— Taip, leisk tave parvežti, — tuojau pat atsiliepė Aleksas. Jaunuolis padėjo Džulijai atsikelti.
Šaunusis gerasis Aleksas. Kodėl Henris neturi nė lašo padorumo? Juk visas pasaulis galėtų jam priklausyti.
Rendolfas paskubėjo atidaryti dvigubas duris. Ir nustebo pamatęs Britų muziejaus darbuotoją, laukiantį, kol pasibaigs pasitarimas. Apmaudu. Būtų anksčiau apie tai žinojęs, išvestų Džulija pro kitas duris. Jis negalėjo pakęsti šito pasipūtusio misterio Henkoko, kuris elgėsi taip, tarsi Lourenso radiniai priklausytų muziejui ir visam pasauliui.
— Mis Stratford, — priėjęs prie Džulijos ištarė jis. — Viskas nuspręsta. Pirmoji paroda įvyks jūsų namuose, kaip ir pageidavo jūsų tėvas. Suprantama, mes aprašysime kolekciją ir, kai tik to pageidausite, išvešime ją į muziejų. Manau, jūs panorėsite, kad aš asmeniškai laiduočiau...
— Žinoma, — pavargusiu balsu ištarė Džulija. Buvo akivaizdu, jog kolekcijos likimas merginą domino ne ką daugiau negu dalykinis pasitarimas. — Dėkoju, misteri Henkokai. Jūs žinote, ką mano tėvui reiškė šios parodos atidarymas. — Ji vėl nutilo, matyt, mėgindama sulaikyti ašaras. — Ir kodėl aš nevykau drauge su juo į Egiptą?
— Mieloji, jis mirė ten, kur buvo labai laimingas. — Aleksas nesėkmingai bandė ją paguosti. — Ir toje aplinkoje, kuri jam patiko.
Nieko sau! Na ir pasakė! Juk Lourensą paprasčiausiai apgavo. Vos keletą valandų jis mėgavosi didžiausiu gyvenimo atradimu. Netgi Rendolfas tą suprato.
Henkokas paėmė Džuliją už rankos ir jiedu drauge nuėjo link išėjimo.
— Žinoma, neįmanoma nustatyti radinių autentiškumo, neatlikus kruopščių tyrimų. Auksinės monetos, biustas — tai iš tiesų precedento neturintis atradimas...
— Nedarykime kol kas jokių pareiškimų, misteri Henkokai. Noriu tik seniems tėvo draugams surengti nedidelį priėmimą.
Ir Džulija atsisveikindama ištiesė ranką. Kaip ryžtingai nutraukė ji nereikalingą pokalbį, kaip ši mergina panaši į savo tėvą. Ir, geriau pagalvojus, kaip ji panaši į grafą Ruterfordą. Ji visada išsiskyrė savo aristokratiškomis manieromis. Kad tik įvyktų šita santuoka...
— Iki pasimatymo, dėde Rendolfai.
Jis pasilenkė ir pabučiavo dukterėčią.
— Myliu tave, mažyte, — pakuždėjo jis.
Šie žodžiai jį patį nustebino. Kaip ir šypsena, nušvitusi Džulijos veide. Nejaugi mergina suprato, ką iš tiesų jis norėjo jai pasakyti? „Atleisk man, atleisk už viską, mažyte“.
Pagaliau ji viena ant laiptų. Visi išsiskirstė, liko tik Aleksas, ir jai norėjosi, kad ir jis išeitų. Jai nieko daugiau nereikėjo — kad tik pasiliktų viena tyliame „Rols Roiso“ salone, už stiklo langų, kurie atskirs ją nuo išorinio pasaulio.
— Paklausyk manęs bent vieną kartą, Džulija, — kalbėjo Aleksas, vesdamas merginą laiptais žemyn. — Kalbu iš visos širdies. Nereikia atidėlioti vestuvių dėl šitos tragedijos. Suprantu tavo jausmus, bet dabar likai viena šiame didžiuliame name. Noriu būti šalia, rūpintis tavimi. Noriu, kad mudu būtume vyras ir žmona.
— Aleksai, nenoriu tavęs apgaudinėti, — pasakė ji. — Negaliu kol kas priimti jokių sprendimų. Dabar man kaip niekad reikia laiko viską apgalvoti.
Staiga ji suprato, kad negali jo matyti — jis atrodė toks jaunas. O ji pati? Ar apskritai kada nors ji buvo jauna? Tikriausiai toks klausimas sukeltų šypseną dėdei Rendolfui. Juk jai tik dvidešimt vieneri. Bet Aleksas, nors jam jau dvidešimt penkeri, atrodė jai visai vaikas. Džulijai buvo skaudu pripažinti, jog ji nemyli vaikino taip, kaip jis to vertas.
Aleksas atidarė duris į gatvę, ir saulės šviesa juos apakino. Džulija nuleido vualį. Ačiū Dievui, nebuvo jokių reporterių, tik laukė didžiulis juodas automobilis, atidarytomis durelėmis.
— Aš viena neliksiu, Aleksai, — švelniai ištarė Džulija. — Juk turiu Ritą bei Oskarą. Be to, Henris sugrįžta į savo senąjį kambarį — dėdė Rendolfas pusbrolį įkalbėjo. Žmonių bus daugiau negu reikia...
Henris... Štai ko ji visai nenorėtų matyti! Kokia pikta likimo ironija, kad jis buvo paskutinis žmogus, kurį jos tėvas matė prieš mirtį.
Vos tik Henris Stratfordas išlipo į krantą, jį apspito žurnalistai. Ar jis išsigando mumijos prakeiksmo? Ar matė ką nors antgamtiško tame mažyčiame akmeniniame urve, kur Lourenso Stratfordo tykojo mirtis? Henris tylėdamas stovėjo prie muitinės patikros punkto, nekreipdamas dėmesio į fotokamerų blyksnius. Su ledine ramybe žiūrėjo į valdininkus, tikrinančius jo lagaminus. Pagaliau jis galėjo praeiti pirmyn.
Širdis daužėsi taip, jog skambėjo ausyse. Norėjosi ko nors išgerti. Norėjosi atsidurti gimtuosiuose namuose Meifere, susitikti su savo meiluže Deize. Jis norėjo bet ko, tik ne nuobodžios kelionės su tėvu. Įsitaisydamas ant automobilio sėdynės, Henris vis stengėsi nusukti akis į šalį.
Kol ilgas griozdiškas automobilis atkakliai skynėsi kelią, mėgindamas išsiveržti iš kamščio, Henris pastebėjo Samirą, besisveikinantį su grupe juodai apsitaisiusių vyrų — tikriausiai muziejaus darbuotojų. Ramzio Didžiojo kūnas visus domino kur kas labiau, negu Lourenso Stratfordo, kuris, paties velionio nurodymu, be ypatingų ceremonijų buvo palaidotas Egipte.
O Viešpatie, kaip baisiai atrodo tėvas! Per vieną naktį paseno dešimčia metų. Ir plaukai netvarkingi...
— Ar turi cigarečių? — paklausė Henris.
Rendolfas, nepakeldamas akių, ištiesė sūnui ploną cigarą bei degtukus.
— Šitos vedybos vis dar labai svarbios, — sumurmėjo taip tyliai, tarsi kalbėtų pats su savimi. — Jaunavedė neturės laiko rūpintis reikalais. O kol kas sutvarkiau viską taip, kad tu pagyvensi drauge su ja. Ji neturi pasilikti viena.
— O Dieve, tėti, gyvename dvidešimtame amžiuje! Kodėl ji negali viena pagyventi?
Gyventi šitame name greta šlykščios mumijos, demonstruojamos bibliotekoje? Henris pajuto, kad jį ima pykinti. Jis užsimerkė, rūkydamas cigarą, ir pasistengė galvoti apie meilužę. Atmintyje iškilo virtinė gundančių erotinių scenų.
— Po paraliais, tu darysi taip, kaip pasakysiu! — atkirto tėvas, tačiau jo balse nesigirdėjo grasinimo. Rendolfas pažvelgė pro langą. — Gyvensi tenai ir stebėsi ją. Tuo pačiu pasirūpinsi, kad ji kuo greičiau sutiktų ištekėti už Alekso. Pasistenk, kad Džulija nenutoltų nuo jo. Man atrodo, jog Aleksas jau pradeda ją erzinti.
— Nieko nuostabaus. Jei Aleksas turėtų bent kiek sveiko proto...
— Santuoka jai bus tik į naudą. Ir apskritai vedybos — geras dalykas.
— Na gerai jau, pakaks apie tai!
Toliau važiavo tylėdami. Metas pietauti su Deize, po to laukia ilgas poilsis savo bute, o tada sės prie lošimo stalo pas Flintą — jei pavyks iš tėvo išvilioti bent kiek pinigų...
— Ar jis nelabai kankinosi?
Henris krūptelėjo.
— Kas? Tu apie ką?
— Apie tavo dėdę, — pasakė Rendolfas ir pirmą kartą pažvelgė sūnui į akis. — Apie Lourensą Stratfordą, kuris ką tik mirė Egipte. Jis ilgai kankinosi ar mirė iškart?
— Viskas buvo gerai, o jau po minutės jis krito ant žemės. Mirė per keletą sekundžių. Kokia prasmė apie tai klausinėti?