„Mano vienintelis karaliau, — kalbėjo ji. — Ką man reiškia kiti? Jie tik lėlės iš vaikiškų žaidimų. Maži mediniai imperatoriai, kuriuos kažkas dėlioja iš vienos vietos į kitą...“
Reginys nutolo ir išnyko. Taip pat, kaip ir kiti prisiminimai. Realus buvo tik mieguistas Alekso balsas.
— Jūsų didenybe, kur jūs?
Ją apėmė gailestis — juk šitas jaunuolis negali praskleisti paslaptingo laiko šydo. Tas šydas pernelyg sunkus ir niūrus. Karalienė vėl ėmė niūniuoti melodiją iš tos dėžutės — „Dieviškąją Aidą“. Atsisuko į miegantį veidą užmerktomis akimis, į ramiai ant antklodės gulinčias rankas. Jos sieloje skambėjo ta daina. Ji vis niūniavo, nepraverdama lūpų. Priėjo arčiau, pažvelgė į mėnulio apšviestą Aleksą, švelniai perbraukė pirštais per garbanotus jo plaukus, palietė akių vokus. O, miegantis mano dievaiti, mano Endimionai! Jos ranka lėtai nuslydo ir sustojo prie jaunuolio gerklės, apčiuopė trapius kauliukus, kuriuos ji taip greitai laužydavo... Stiprios ją glosčiusios rankos, tvirta krūtinė, raumeningi pečiai. Na ir kas? Jis toks pats trapus, kaip ir visi mirtingieji...
Ne, Kleopatra nenorėjo, kad jis mirtų! Nenorėjo, kad kentėtų. Joje užgimė kažkoks naujas jausmas. Norėjos apginti, apsaugoti šį jaunuolį. Ji pakėlė baltą antklodę ir atsigulė greta Alekso, suvokusi, jog niekada nepadarys jam nieko blogo. Niekada! Net ir pati mirtis dabar moteriai atrodė pasibjaurėtina ir neteisinga.
„Kodėl aš nemirtinga, o jis mirtingas? O dievai!“. Akimirką Kleopatrai pasirodė, jog sunkūs atminties vartai atsivėrė — nebeliko jokių neaiškių klausimų. Ji žinojo, kas esanti, prisiminė savo praeitį ir viską, kas jai nutiko.
— Mano meile, mano jaunoji meile, — sušnabždėjo karalienė, apiberdama Aleksą švelniais bučiniais. Jis tuojau pat atsibudo, ištiesė į ją rankas:
— Jūsų didenybe...
Ji vėl pajuto sukietėjusi jaunuolio vyrišką organą, vėl užplūdo geismas... Kleopatra nusišypsojo Žinoma, gaila, kad jis mirtingas, tačiau dar toks jaunas... Ši mintis moterį nuramino.
Kurį laiką Ramzis tylėdamas klausėsi, po to prabilo:
— Manote, turėčiau jiems pasekti šitą pasaką? Tarytum ginčijausi su Henriu, po to nusekiau paskui jį į muziejų, pamačiau jį išimant iš vitrinos mumiją... ir čia mane sučiupo kareiviai.
— Argi, būdamas karaliumi, nesate melavęs Egipto labui? Argi neapgaudinėjote savo tautos, tikindamas juos, jog esate dievybė?
— Bet, Eliotai, — įsiterpė Džulija, kas bus, jei nusikaltimai ir toliau tęsis?
— Tikriausiai taip ir bus, — pasakė Ramzis. — Jei man nepavyks jos surasti.
— Bet juk nėra jokių įrodymų, kad Henris miręs, — pastebėjo grafas. — Jo kūno niekas nesuras. Visi manys, kad jis tebeklaidžioja po Kairą. Jie priims mūsų versiją. Pitfildas jau šita nesąmone patikėjo, „užkibs“ ir kiti. Ir pradės medžioti Henrį, o mus paliks ramybėje. Tuo tarpu Džulija ir Aleksas galės ramiai išvykti.
— Ne, aš jau sakiau, — pakartojo mergina. — O Aleksą aš įkalbėsiu...
— Mieloji, aš atvažiuosiu pas tave į Londoną, — pažadėjo Ramzis. — Lordas Ruterfordas — išmintingas žmogus. Jis galėtų tapti karaliumi arba pirmuoju karaliaus patarėju.
Eliotas karčiai šyptelėjo ir ištuštino trečią stipraus džino bokalą.
— Pasistengsiu meluoti įtikinamai. Mano melas bus tikra poema, — pažadėjo Ramzis. — Ką dar mums reikia aptarti?
— Vadinasi, nuspręsta. Turite man paskambinti dešimtą valandą. Iki tol jau turėsiu jūsų neliečiamybės garantiją. Atvyksite į gubernatoriaus rūmus ir padarysite pareiškimą. Be pasų mes niekur neišvyksime.
— Puiku, — pasakė Ramzis. — Išeinu. Palinkėkite man sėkmės.
— Bet kur ketini ieškoti? — paklausė Džulija. — Ir kada tu miegosi?
— Pamiršai, mano gražuole. Aš galiu apsieti be poilsio ir miego. Ieškosiu iki dešimtos ryto. Lorde Ruterfordai, jei jūsų planas žlugs...
— To nebus. Ir rytoj vakare mes visi eisime į operą, o po to — į šokių vakarą.
— Kokia nesąmonė! — sušuko Džulija.
— Ne, mano vaikeli. Padaryk tai dėl manęs. Įvykdyk mano paskutinį prašymą. Aš rūpinuosi mūsų reputacija. Noriu, kad visi matytų mano sūnų... su savo tėvu, su draugais, su Ramsėjumi. Noriu, kad mus visus matytų drauge. Alekso ateitis turi būti be jokių tamsių dėmių. Kad ir kas tavęs lauktų ateityje, negalima nutraukti saitų su praeitimi, su buvusiu savo gyvenimu. Juk tai nėra pernelyg didelė kaina — tereikia paaukoti vieną vienintelį vakarą, ir durys į ateitį bus atidarytos.
— Ak, lorde, jūs kaip visada mane sugraudinote, — pasakė Ramzis. — Kitame pasaulyje, kitame laikmetyje aš irgi skelčiau tokias pat beprotiškas kalbas savo pavaldiniams. Štai ką su mumis daro rūmai bei titulai. Bet aš čia pernelyg ilgai užtrukau. Samirai, jei nori, eime su manim. Arba aš keliausiu vienas.
— Eisiu su jumis, sere. — Samiras pakilo, nusilenkė Eliotui. — Iki ryto, milorde.
Ramzis išėjo, Samiras išskubėjo jam iš paskos. Džulija kiek pasėdėjo nejudėdama, po to staiga pašoko kaip įgelta ir išbėgo paskui Ramzį. Mergina jį pagavo laiptinėje, ir jiedu apsikabino.
— Prašau, mylimoji Džulija, — kuždėjo karalius. — Prisiekiu, ne visada aš toks bukaprotis. — Jis suspaudė delnais merginos veidą. — Prašau, važiuok į Londoną, ten tu būsi saugi. Kai baigsis šitas košmaras, mudu susitiksime.
Džulija purtė galvą.
— Aš tavęs neapgaudinėju. Myliu tave, todėl negalėčiau meluoti. Viską tau papasakojau.
Džulija stebėjo, kaip Ramzis lėtai leidžiasi laiptais. Jis vėl užsidėjo galvos apdangalą ir tapo panašus į šeichą. Išeidamas iš pastato, atsisuko ir pamojavo.
Džulijai nesinorėjo grįžti į kambarį ir vėl susitikti su Eliotu.
Dabar mergina žinojo, ko grafas vyko į šią kelionę. Nors ir anksčiau įtarė... Jis net ryžosi tokiam kraštutinumui — pradėjo persekioti Ramzį. Nuėjo paskui jį į muziejų.
Nors, kas čia stebėtino? Juk grafas tikėjo stebuklingu eliksyru. Tik jis ir Samiras... Tikėjo ir susigundė slapta viltimi.
Mergina meldėsi, kad tik jis suprastų, kokį pavojingą planą sumanė. O kai pagalvojo apie žmogų, nugrimzdusį į tamsą, iš kurios jis jau niekada nebepakils, ji suvirpėjo ir pravirko... Ir visai nesvarbu, koks tai žmogus — blogas, žiaurus ar pavojingas.
Eliotas tebesėdėjo savo vietoje ir gėrė džiną. Kaip visada orus, pasitempęs, elegantiškas — net tada, kai yra visai vienas, girtas ir sėdi tamsoje.
Džulijai įėjus, grafas net nepažvelgė į ją. Jis niekaip negalėjo susikaupti ir pakilti iš krėslo. Mergina uždarė duris ir priėjo prie jo.
Džulija pradėjo kalbėti tiesiai, nieko neslėpdama. Ji papasakojo, ką sužinojusi iš Ramzio apie eliksyrą: apie maistą, kurio vėliau negalima valgyti, apie gyvūnus, apie nuolatinį norą valgyti, ji papasakojo apie vienatvę, izoliaciją nuo visos žmonijos. Tiesiog vaikščiojo po kambarį ir bėrė žodžius, tarsi kalbėtų pati su savimi, nežiūrėdama į grafą bei vengdama jo žvilgsnio.
Galiausiai mergina nutilo. Kambaryje buvo tylu.
— Kai mudu su tavo tėvu buvome jauni, daug laiko praleisdavome Egipte, — pasakė Eliotas. Rausėmės knygose, tyrinėjome kapavietes, vertėme senovinius tekstus. Dieną ir naktį vaikščiojome po smėlynus. Senovės Egiptas! Jis tapo mūsų mūza, mūsų religija. Svajojome rasti čia kokią nors paslaptį, ką nors tokio, kas nušviestų mūsų kasdienybę, neleistų galvoti apie žmogaus būties beviltiškumą. Ar tiesa, kad piramidės slepia savyje daugybę neatskleistų paslapčių? Juk kadaise egiptiečiai mokėjo magišką kalbą, kuri buvo suprantama patiems dievams? Kokios dar neatrastos kapavietės slepiasi šitose kalvose? Kokią filosofiją žino šitie išmintingi žmonės? Ar paslaptys kuriamos, pasitelkus aukštą kultūros lygį? — Mes ieškojome atsakymų į panašius klausimus. Žinojimas pats savaime jau yra paslaptis. Mums rūpėjo atskleisti, ar tikrai egiptiečiai buvo tokie paslaptingi bei išmintingi, ar tai tik paprasčiausia gudri tauta? Tai buvo paieškos, tai buvo mūsų aistra. Mes to taip ir nesužinojome... Ir šiandien nieko nesuprantu. Tai buvo paieškos — ar tu supranti mane?