Džulija tylėjo. Ji žiūrėjo į Eliotą. Koks jis senas! Jo žvilgsnis liūdnas, sutrikęs, beviltiškas. Štai jis pakilo iš kėdės, priėjo prie jos, pabučiavo į žandą. Taip pat galantiškai, kaip darė viską. Ir vėl Džulijai toptelėjo mintis, kuri jau ne kartą buvo atėjusi į galvą. Jeigu ne jo žmona Edita ir ne Aleksas, ji galėtų įsimylėti šitą žmogų ir už jo ištekėti.
Ir jeigu ne Ramzis...
— Nerimauju dėl tavęs, mano mieloji, — ištarė grafas ir išėjo.
Naktis. Tyli, vieniša. Tik tylus iš apačios sklindančios muzikos aidas.
Gilus sveikas miegas Džulijai dabar atrodė tik saldus vaikystės prisiminimas.
7 skyrius
Švito. Už didžiulių piramidžių šešėlių, už plačiai išsidrėbusio ant smėlio akmeninio sfinkso letenų, driekėsi bekraštis rožinis dangus.
Kairėje matėsi migloti „Dvaro“ kontūrai. Kažkur šoniniuose kambariuose dar degė šviesa, bet viešbutyje buvo tylu.
Prie pat horizonto vienišas vyriškis jojo ant kupranugario. Tolumoje ūžė garvežys.
Ramzis klampojo per smėlį. Šaltas vėjas plaikstė jo apsiaustą. Jis priėjo prie didžiulio sfinkso ir sustojo tarp dviejų jo letenų, žvelgdamas į apdaužytą statulos veidą, kuris senovėje buvo akinamai baltas ir dvelkė ramybe.
— Tu vis dar čia, — sušnabždėjo Ramzis senovine kalba. Karalius apžiūrinėjo griuvėsius.
Šį šaltą ankstyvą rytą jo atmintyje iškilo laikai, kuomet viskas atrodė paprasta ir suprantama, kai jis buvo drąsus valdovas ir net nesvarstydamas kapojo kardu savo priešus. Kai urve nužudė žynę, norėdamas visiems laikams palaidoti baisią judviejų paslaptį.
Tūkstančius kartų vėl ir vėl jam iškildavo šitas klausimas: kas būtų atsitikę, jei jis nebūtų padaręs šios baisios nuodėmės? Beje, tos žynės juokas dar iki šiolei tebeskamba Ramzio ausyse.
„Aš nesu toks kvailas, kad gerčiau šitą“.
Nejaugi dėl to jį prakeikė? Pasmerkė amžinoms klajonėms, kaip kokį Kainą, pažymėjo amžina žyme, atskirdami nuo likusios žmonijos?
Šito jis nežinojo. Tačiau žinojo, kad daugiau neįmanoma kęsti šitą vienatvę. Jis suklydo, ir tos klaidos kartosis nuolat. Dabar tai aišku.
Ką reiškia tokia izoliacija? Kad kiekvienas bandymas išsiveržti iš užburto rato baigsis katastrofa?
Ramzis uždėjo ranką ant grubios akmeninės sfinkso letenos. Smėlis čia minkštas, gilus, vėjas pakelia jį, nešioja, jis lenda po rūbais, graužia akis.
Karalius vėl pažvelgė į sudarkytą akmeninį veidą. Prisiminė, kaip kadaise su maldininkais buvo čia atėjęs. Išgirdo fleitos bei būgno garsus, pajuto smilkalų kvapą...
Dabar tai buvo jo asmeninė malda — ta pačia senovine kalba, kurią jis mokėjo nuo vaikystės.
— Mano tėvo, mano žemės Dieve! Pažvelk į mane viską atleidžiančiomis akimis. Apšviesk mano protą, išmokyk, ką man daryti, kad galėčiau sugrįžti į gamtos prieglobstį. Ar man išeiti iš čia, visų niekinamam, šaukiančiam apie tai, kaip mane nuvargino amžinos kelionės? Aš nesu dievas. Neturiu supratimo apie tai, kas yra kūrimas. Ir nežinau, kas yra teisingumas. Tačiau kai ką vis dėlto išmanau. Tas, kas sukūrė mus visus, irgi nėra visai teisingas. O jeigu ir teisingas, tai jo teisingumas panašus į tavo išmintį, o sfinkse! Čia ir yra didžioji paslaptis.
Kuo labiau švito, tuo labiau ryškėjo „Šeferdo“ viešbučio kontūrai. Ramzis su Samiru artėjo prie jo — dvi tylios figūros, apsigaubusios apsiaustais.
Prie pagrindinio įėjimo privažiavo dengtas juodas furgonas. Ant asfalto numetė kietai surištus laikraščių ryšulius.
Kol berniukai rinkosi rytinę spaudą, Samiras greitai ištraukė iš ryšulio vieną laikraštį. Numetė berniukui iš kišenės išimtą monetą.
VAGYSTĖ IR ŽMOGŽUDYSTĖ DRABUŽIU PARDUOTUVĖJE
Ramzis pažvelgė pro Samiro petį ir taip pat perskaitė pavadinimą.
Vyrai tylomis susižvalgė.
Paskui abu apsisuko ir nuėjo toliau nuo miegančio viešbučio, tikėdamiesi surasti kokią nors kavinukę, kur galima būtų pasėdėti, sužinoti iš laikraščio apie naujus nusikaltimus ir pagalvoti, ką toliau daryti.
Kai pirmieji saulės spinduliai prasiskverbė pro užuolaidas, ji jau buvo atsibudusi. Kokios nuostabios tos šiltos, dieviškos rankos, kurios ją glamonėjo ir šildė!
Na ir kvaili tie graikai! Ir sugalvok tu man tokią nesąmonę, jog saulę iš už horizonto kažkas išveža ratais...
Štai jos protėviai tvirtai žinojo, jog saulė — tai dievas Ra, pats svarbiausias iš visų dievų. Gyvybės dievas. Be jo kiti dievai nebūtų įmanomi.
Stebuklinga, auksinė spindulių šviesa nutvieskė visą kambarį. Ji apakino Kleopatrą. Karalienė atsisėdo lovoje ir švelniai palietė šalia miegančio meilužio petį. Staiga jai pasidarė silpna, svaigo galva.
— Ramzi! — sušnabždėjo ji.
Šiltas saulės spindulys prisilietė prie jos veido, prie juodų antakių, akių vokų. Ji pajuto šilumą ant krūtinės, ant ištiestos rankos.
Šiluma, silpnumas, lengvas gyvenimo alsavimas... Kleopatra pakilo ir tyliai nuėjo žaliu kilimu. Jis buvo minkštesnis už žolę, ir karalienės žingsnių nesigirdėjo.
Ji sustojo prie lango, žvelgdama į aikštę, į sidabrinę Nilo juostą. Delnu palietė savo šiltą skruostą.
Kažkokia gyvybės banga užliejo visą kūną. Tarsi vėjas būtų įsiveržęs į rūmų koridorius — karštas dykumų vėjas — ir pakėlęs nuo kaklo plaukus, padvelkęs į ją, prasiskverbęs į jos vidų.
Kleopatros plaukai sujudėjo, tarsi kas juos šukuotų.
Tai prasidėjo katakombose. Senasis žynys pasekė jai pasaką. Vakarienės metu ji tik pasijuokė iš to. Pagalvok tu man — giliame akmeniniame urve miega nemirtingas žmogus Ramzis Prakeiktasis, buvęs tolimų dinastijų karalių patarėjas, o po to savo noru pasinėręs į tamsą ir užmigdęs savo kūną. Ir tai buvo dar proprosenelių laikais...
O ryte atsibudusi, ji nuėjo žadinti Ramzio...
„Tai labai sena legenda. Mano senelis man ją pasakojo, nors pats tuo netikėjo. Aš pats savo akimis mačiau tą miegantį karalių. Bet atsimink, jog tai pavojinga.“
Tada jai tebuvo trylika. Ir ji nepatikėjo, kad tai pavojinga.
Jie drauge nuėjo siauru akmeniniu koridoriumi. Nuo lubų ant jų krito dulkės. Žynys rankose nešėsi fakelą.
„Kas čia pavojingo? Pavojingos tik pačios katakombos. Jos gali mus gyvus palaidoti“.
Prie pat jos kojų nukrito kelios akmenų nuolaužos.
„Sakau tau, seni, man tai nepatinka!“
Žynys ėjo toliau. Aukštas, plikas, pakumpęs senis.
„Legenda byloja, jog, prikėlus tą žmogų, užmigdyti vėl būtų nelengva. Jis nemirtingasis, turintis valią bei protą. Jis taps Egipto karalių patarėju. Toks buvo ir anksčiau“.
„Ar mano tėvas žinojo apie tai?“
„Jam pasakojo, bet jis tuo netikėjo. Ir jo tėvas netikėjo. Taip pat ir senelis. Ak taip, žinojo ir karalius Ptolemėjus, gyvenęs Aleksandro laikais. Jis mėgino prikelti tą žmogų ir kreipėsi į jį tokiais žodžiais: „Kelkis, Ramzi Didysis, Egipto karaliui reikia tavo patarimo!“
„O paskui tas Ramzis vėl sugrįžo į savo tamsią celę? Ir tik žyniams patikėjo savo paslaptį?“
„Taip pasakojo man ir mano tėvui. Man sakė, jog turiu šitą paslaptį atskleisti savo valdovui“.
Ten buvo karšta ir tvanku. Visai nepanašu į įprastinę požemių vėsą. Ji neturėjo noro eiti toliau, jai nepatiko fakelų šviesos blyksnių žaismas ant lubų skliautų. Ant sienų visur matėsi kažkokie senoviniai hieroglifai. Niekas jų negalėjo perskaityti. Kleopatrą tai gąsdino, o baimės jausmo ji nekentė.