— Kaip viskas nuostabu, — sušnabždėjo Kleopatra. — Ir tu. Ir apskritai visas gyvenimas, mano jaunasis lorde. Viskas žavu. Ir taip gražu.
Aleksas išraudo kaip panelė, padėjo ant stalo sidabrinę šakutę, pasilenkė per stalą ir pabučiavo valdovę.
— Tu verki, — pastebėjo jis.
— Taip. Bet iš laimės. Pasilik su manim, jaunasis lorde. Neišeik taip iškart.
Regis, jis nustebo, kažkaip sustingo. Kleopatra mėgino prisiminti, ar buvo jos gyvenime žmogus, kuris taip švelniai su ja elgėsi. Galbūt tik vaikystėje. Tada ji buvo tokia kvaila ir nieko nesuprato.
— Aš apskritai nenoriu niekur nuo jūsų pasitraukti, jūsų didenybe, — pasakė jis ir sutriko, tarsi pats nepatikėjęs savo žodžiais.
— O vakare bus opera, mano valdove. Eisime drauge. Ir paskui pašoksime šokių vakarėlyje.
Kaip nušvito jo akys!
— Tai bus nuostabu, — sušnabždėjo jaunuolis.
Kleopatra parodė į ant stalo stovėjusias lėkštes:
— Tavęs laukia pusryčiai, mano valdove.
Jis valgė vangiai, tarsi nenoromis. Po to paėmė šalia gulėjusį ryšulėlį. Moteris jo net nebuvo pastebėjusi. Ir ištraukė kažką prirašyto smulkiomis raidėmis.
— Pasakyk, kas tai.
— Laikraštis, žinoma. — Jis nusišypsojo. Pasižiūrėjo... — Kraupios naujienos!
— Paskaityk garsiai.
— Tu nenorėsi šito girdėti. Drabužių parduotuvėje rado nelaimingą moterį. Nusuktu sprandu. Taip pat buvo nužudytos ir kitos aukos... Čia yra ir nuotrauka — Ramsėjaus ir Džulijos. Kaip nemalonu!
Ramzis?
— Apie tai kalba visas Kairas, jūsų didenybe. Dabar jau ir tu sužinojai. Mano draugai įvelti į šią nemalonią istoriją, nors iš tiesų jie niekuo dėti. Matai šitą žmogų?
Ramzis.
„Jie Lourenso Stratfordo draugai. To archeologo, kuris surado Ramzio Prakeiktojo mumiją“.
— Jis artimas mano tėvo draugas. Taip pat ir mano. O dabar jo visur ieško. Kažkokios kvailystės. Dėl to, kad iš Kairo muziejaus pavogta mumija. Apmaudus nesusipratimas. Manau, greitai viskas paaiškės. — Aleksas patylėjo. — Jūsų didenybe! Tegul ši istorija jūsų nejaudina. Tai kažkokie niekai.
Kleopatra spoksojo į „nuotrauką“ — tai visai nepanašu į paprastą piešinį. Vaizdas toks ryškus, tikriausiai rašalu nupiešta. Net jos pirštus tas rašalas ištepė. O piešinyje pavaizduotas Ramzis. Stovi šalia kupranugarių bei jų varovų. Apsivilkęs kažkokiais keistais šiuolaikiškais rūbais. O po nuotrauka užrašas: „Karalių Slėnis“.
Kleopatra vos nepradėjo kvatoti. Jai atrodė, jog tai trunka visą amžinybę. Aleksas kažką kalbėjo, bet ji negirdėjo nieko. Tikriausiai jis pasakė, kad jo laukia tėvas? Ar, kad jis dabar reikalingas savo tėvui?
Ji buvo tarsi sustingusi. Po to pamatė, kad jaunuolis kažkur išeina. Ir paliko ant stalo tą laikraštį. Kleopatra pažvelgė į Aleksą. Jis paėmė nuo stalo kažkokį keistą daiktą. Ir kalbėjo į tą daiktą... Teiravosi lordo Ruterfordo.
Kleopatra tuojau pat pašoko. Švelniu judesiu atėmė iš jo tą daiktą ir padėjo į vietą.
— Nepalik manęs, jaunasis lorde, — paprašė ji vėl. — Tavo tėvas gali ir palaukti. O man tu dabar labai reikalingas.
Aleksas sutrikęs žvelgė į ją. Bet kai Kleopatra jį apkabino, jaunuolis nesipriešino.
— Negrįžkime taip iškart į tą pasaulį, — sušnabždėjo ji jaunuoliui į ausį, švelniai bučiuodama. — Pabūkime dar dviese.
Kaip greitai jis pasidavė! Kaip greitai vėl užsiliepsnojo!
— Nesidrovėk, — kuždėjo ji. — Glamonėk mane, leisk savo rankoms pildyti visus tavo norus... Kaip praėjusią naktį.
Ir vėl jis priklausė tik jai, buvo jos vergas. Glostydamas jos krūtinę per žydrą suknelę, aistringai bučiuodamas Kleopatrą, Aleksas tuo pačiu ir ją pavertė savo verge.
— Sakyk, koks stebukladarys padovanojo man tave? — kuždėjo jis. — Vos tik pagalvojau... kai aš pagalvojau... — Ir jis vėl apibėrė moterį karštais bučiniais, o ji nusivedė jaunuolį į miegamąjį.
Tačiau pasiėmė ir laikraštį nuo stalo.
Kai jiedu krito į lovą, ir Aleksas pradėjo nusirenginėti, Kleopatra jam parodė laikraštį.
— Sakyk, — paprašė moteris, rodydama grupę žmonių, stovinčių greta kupranugarių. — Kas ta moteris?
— Džulija. Džulija Stratford.
Daugiau nebuvo jokių žodžių, tik aistringos glamonės, bučiniai, jo šlaunys prigludo prie moters, ir du kūnai vėl susiliejo.
Kai viskas baigėsi, ir jaunuolis nurimo, Kleopatra ranka paglostė jo plaukus.
— Ta moteris... Jis ją myli?
— Taip, — mieguistai atsiliepė Aleksas. — Ir jinai jį myli. Bet dabar tai jau nesvarbu.
— Kodėl taip sakai?
— Todėl, kad aš turiu tave.
Ramzis atrodė nuostabiai: jis visada toks būdavo žmonių susibūrimo vietose. Tiesus, aukštas, puikiai išlygintu baltu kostiumu, ant kurio nebuvo nė dulkelės, glotniai sušukuotais plaukais. Jis buvo žavus. Žydros jo akys šelmiškai spindėjo.
— Mėginau jį atvesti į protą. Kai sudaužė vitriną ir ištraukė mumiją, supratau, kad jau nieko nebepakeisiu ir pamėginau dingti iš tenai, bet mane sulaikė apsaugininkai. Na, jūs žinote visą tą istoriją.
— Bet jie sakėsi šaudę į jus, jie...
— Sere, šitie žmonės anaiptol ne tokie, kaip Senovės Egipto kariai. Tai tinginiai. Vargu, ar jie žino, kaip teisingai elgtis su ginklu. Jie nesugebėtų nugalėti hetitų.
Vintropas nusijuokė. Netgi Džeraldas liko sužavėtas. Eliotas pažvelgė į Samirą, kuris sėdėjo įsitempęs, nedrįsdamas net šyptelėti.
— Būtų gerai, jei mums pavyktų surasti Henrį, — pasakė Mailzas.
— Be abejo, kreditoriai taip pat seniai jo ieško, — pritarė Ramzis.
— Na ką gi, sugrįžkime prie klausimo apie kalėjimą. Regis, tenai buvo gydytojas, kai jūs...
Pagaliau Džeraldas neištvėrė.
— Vintropai, — pasakė jis, — tu puikiai žinai, jog šitas žmogus nekaltas. Tai Henrio darbas. Viskas prieš jį. Jis įsilaužė į muziejų, pagrobė mumiją, pardavė ją ir dabar lėbauja už gautus pinigus. Juk radote tvarsčius nuo mumijos Henrio meilužės namuose. Be to, Henrio Stratfordo vardas Londone buvo įrašytas į skolininkų knygą.
— Bet šita istorija...
Eliotas gestu paprašė tylos.
— Misteris Ramsėjus pavargo nuo apklausų. Beje, mes taip pat. Svarbiausią pareiškimą jis jau padarė: Henris pats prisipažino jam, nužudęs savo dėdę Lourensą.
— Bent jau aš taip jį supratau, — sausai pasakė Ramzis.
— Noriu, kad mums tuojau pat būtų grąžinti pasai, — pasakė Eliotas.
— Bet Britų muziejus...
— Jaunuoli... — buvo bepradedąs Džeraldas.
— Lourensas Stratfordas nemažai davė Britų muziejui, — pareiškė Eliotas. Jo kantrybė trūko. Daugiau nebuvo jėgų vaidinti komediją. — Paklausyk, Mailzai, — pasakė jis, palinkęs į priekį. — Tu, žinoma, gali viską dar kartą patikrinti, bet įspėju: pagalvok apie visuomenės nuomonę. Jei mano draugai rytoj dieniniu traukiniu neišvyks į Port Saidą, tavęs nepriims nė viena padori šeima Kaire ar Londone. Galiu tvirtai tau šitą pažadėti. Nė viena šeima, kuri norėtų savo namuose matyti septynioliktosios dinastijos lordą Ruterfordą. Ar aš aiškiai pasakiau?
Kabinete visi nutilo. Mailzas išblyško. Tai buvo smūgis žemiau juostos.
— Taip, milorde, — vos girdimai ištarė jis, atidarė rašomojo stalo stalčių ir ištraukė visus pasus.
Džeraldui dar nespėjus atsipeikėti, Eliotas ištiesė ranką ir susirinko dokumentus.
— Man pačiam nemalonu, kad drįsau ištarti tokius žodžius, — pasakė jis. — Niekada nė vienam žmogau to nebuvau sakęs. Bet labai svarbu, kad mano sūnus galėtų ramiai sugrįžti į Angliją. O aš pasiliksiu ir gyvensiu šitame prakeiktame mieste tiek, kiek reikės. Ir atsakysiu į visus jūsų klausimus.