Ramzis liūdnai šyptelėjo:
— Jūsų rojų sudaro žmonijos kūriniai. Kaip ir mūsų senovės Egipto rojų.
— Taip, tikriausiai. Milžiniškas muziejus. Ir visiškas vaizduotės nebuvimas...
— Nemanau.
— O, man taip norisi su jumis aptarti daugybę dalykų, tiek daug norėčiau iš jūsų sužinoti.
Ramzis tylėjo. Jis vis dar tebestovėjo priešais grafą, nejudėdamas iš vietos. Eliotui buvo malonu, kad kažkas įdėmiai jo klausosi, mėgina jį suprasti. Grafas žinojo, kad daugelis žmonių nemoka klausytis.
— Regis, mano laikas tirpsta, — atsiduso Eliotas. — Dabar mano nemirtingumą įkūnija tik sūnus Aleksas.
— Jūs išmintingas žmogus. Supratau tą, vos pirmą kartą pažvelgęs į jūsų akis. O štai sukčius iš jūsų niekam tikęs. Kai man pasakėte, jog Kleopatra nužudė Henrį ir jo meilužę, iškart supratau, kur ją slepiate. Supratau, kad ji yra šokėjos namuose. Bet vedžiojau jus už nosies. Norėjau pamatyti, kaip toli nueisite. Bet jūs pasitraukėte iš žaidimo. Tai jums netinka, jūs ne toks žmogus.
— Vadinasi, mano avantiūra baigta. Jeigu norite, kad pasilikčiau čia, išvykus vaikams... Nors, kuo jums gali būti naudingas senas ligotas žmogus. Juk taip?
Ramzis kiek patylėjo.
— Kodėl neišsigandote, pamatęs ją muziejuje? — paklausė karalius.
— Aš išsigandau. Mane apėmė baisus siaubas.
— Bet kažkodėl apgynėte ją. Nejaugi tai buvo tik savanaudiški ketinimai?
— Ne, nemanau. Ji mane traukė. Kaip, beje, ir jūs. Paslaptis, mįslė... Norėjosi ją suprasti, įminti mįslę. Be to...
— Kas?
— Ji buvo gyva. Ir kentė didžiulį skausmą.
Ramzis vėl susimąstė.
— Ar jūs įkalbėsite Džuliją išvykti į Londoną, kol viskas čia pasibaigs? — paklausė Eliotas.
— Taip, įkalbėsiu, — atsakė karalius.
Jis išėjo ir uždarė duris.
Jie klaidžiojo po Mirusiųjų miestą, taip tą vietą vadino arabai. Čia mameliukų sultonai statė savo mauzoliejus. Jie matė Babilono tvirtoves. Klaidžiojo po turgų. Aleksą kankino kaitra. O Kleopatros siela buvo pilna įspūdžių: prieš jos akis prabėgo visa istorija, sujungusi šią džiaugsmingą dieną su jos jaunystės laikais.
Karalienei daugiau nesinorėjo apžiūrinėti senų griuvėsių. Ji norėjo tiesiog būti su lordu Samerfildu.
— Tu man patinki, jaunasis lorde, — pasakė ji Aleksui. — Man su tavimi labai jauku. Padedi man pamiršti mano skausmą. Ir senas sąskaitas, kurias privalau suvesti.
— Apie ką tu kalbi, mieloji?
Ir Kleopatra vėl pagalvojo apie šio mirtingo vyro trapumą bei silpnumą... Palietė jo kaklą. Vėl užplūdo prisiminimų banga, gimė bauginančios mintys, panašios į tas juodas bangas, iš kurių ją išvadavo... į juodas mirties bangas.
Įdomu, ar jų mirtis skirtinga? Ar Antonijus taip pat nuskendo juodose bangose? Jai pasirodė, jog visai čia pat ta minutė, kai Ramzis nuo jos nusisuko, atsisakęs duoti Antonijui gyvybės eliksyro. Ji vėl pamatė save, suklupusią ir maldaujančią: „Neleisk jam numirti!“
— Jūs tokie gležni, trapūs, visi jūs... — sušnabždėjo ji.
— Apie ką tu, mieloji?
„Vadinasi, aš pasmerkta vienatvei? Tarp šitų visų žmonių, kurie yra mirtingi? O Ramzi, aš tave prakeikiu!“ Ir tada ji vėl pamatė tą senovinį miegamąjį, ant kušetės gulintį mirštantį vyrą ir šalia jo kitą, nemirtingąjį, kuris nusigręžė nuo jos. Dabar ji pastebėjo tai, ko nematė tą tragišką akimirką: jie abu buvo žmonės, ir Ramzio akyse slypėjo gilus sielvartas.
Po to, kai Antonijus buvo jau palaidotas, o pati Kleopatra gulėjo tarsi negyva, atsisakiusi kalbėti ir judėti, Ramzis jai pasakė: „Tu buvai pati geriausia. Vienintelė. Narsi kaip vyras, o širdis tokia moteriškai švelni. Turėjai karaliaus išmintį ir karalienės gudrumą. Tu tobula. Tikėjausi, jog tavo meilužiai tave daug ko išmokys, ir net nepagalvojau, kad jie palauš tave“.
Ką ji atsakytų Ramziui dabar, jei vėl atsidurtų tame miegamajame? Kad tą žino ir supranta? Ir vis tiek, žiūrėdama į greta žingsniuojantį jaunąjį lordą, šitą nuostabų ir tokį bejėgį berniuką, ji nepajėgė įveikti savyje neapykantos.
— Mieloji, ar tu patikėsi manimi? Juk mudu taip nedaug pažįstami?
— Ką tu nori pasakyti?
— Tai atrodo kvailai.
— Sakyk.
— Aš myliu tave.
Ji švelniai paglostė jaunuolio skruostą.
— Kas tu? Iš kur atsiradai? — sušnabždėjo jis, paėmė ją už rankos ir paglostė delną.
Aistros banga nusmelkė visą moters kūną, karščiu užliejo krūtinę.
— Niekada nepadarysiu tau nieko blogo, lorde Aleksai.
— Jūsų didenybe, pasakykite man savo vardą.
— Sugalvok jį pats, lorde Aleksai. Vadink mane, kaip nori, jei netiki tuo vardu, kurį tau pasakiau.
Tamsiose jo akyse trumpam šmėstelėjo pavojus. Jei jis sau leis pabučiuot šitą moterį, teks mylėtis su ja čia pat, ant akmenų. Ir iki visiško išsekimo...
— Regina, — sušnabždėjo jis. — Mano karalienė.
Vadinasi, ta Džulija Stratford jį paliko. Šiuolaikiška moteris, daranti viską, kas tik jai šauna į galvą. Tik didysis karalius jai tiko. O Aleksas dabar irgi turi savo karalienę.
Ji vėl pamatė mirusį Antonijų. „Jūsų didenybe, mums reikia išnešti jį iš čia.
Ramzis atsisuko į ją ir sušnabždėjo:
„Eisi su manim?“
Lordas Aleksas įsisiurbė į jos lūpas, nekreipdamas dėmesio į aplinkui zujančius turistus. Ji visa degė aistra... „Lordas Samerfildas taip pat mirs — kaip mirė Antonijus“.
Įdomu, ar Ramzis leis numirti Džulijai Stratford?
— Vežk mane atgal į viešbutį, — sušnabždėjo Kleopatra. — Aš geidžiu tavęs, lorde Aleksai. Antraip čia pat nuplėšiu nuo tavo kūno darbužius.
— Aš tavo amžinas nuolankus vergas, — atsakė jaunuolis.
Visą kelią Kleopatra sėdėjo prisiglaudusi prie Alekso.
— Kas jums, jūsų didenybe, atsiverkite man.
Pro lekiančios mašinos langą Kleopatra žiūrėjo į mirtingųjų minias gatvėse — čia jų buvo tūkstančiai.
Kam jis grąžino ją į gyvenimą? Ko jis siekė? Ji vėl pamatė ašarotą Ramzio veidą. Prisiminė nuotrauką — kaip jis stovi, išsišiepęs prieš kamerą, apsikabinęs tamsiaakę Džuliją Stratford.
— Apkabink mane, lorde Aleksai. Sušildyk.
Ramzis vienas klaidžiojo senojo Kairo gatvėmis.
Kaip įkalbėti Džuliją išvykti šituo traukiniu? Kaip išsiųsti į Londoną, jei ji pati to nenori? Gal jau pakaks ją kankinti? Jis ir taip sukėlė merginai nemažai širdgėlos.
Ir kaip atsidėkoti lordui Ruterfordui? Jis tam žmogui be galo dėkingas. Eliotas surado prieglobstį Kleopatrai. Taip nesinori su juo skirtis, jo patarimai visada vertingi. Be to, Ramzis nuoširdžiai pamilo šitą žmogų.
Įsodinti Džuliją į traukinį. Bet kaip? Jo mintys blaškėsi. Akyse nuolat iškildavo Džulijos veidas. „Sunaikink eliksyrą, niekada daugiau jo nenaudok“.
Jis prisiminė laikraštį. Moteris, rasta nužudyta drabužių parduotuvėje. „Man patinka žudyti. Tai palengvina skausmą“.
Eliotas miegojo savo kambaryje. Jis sapnavo Lourensą. Jiedu sėdėjo „Babilone“ ir kalbėjosi. Ant scenos šoko Malenka. Lourensas pasakė:
„Tavo laikas atėjo. Ateik pas mane“.
„Bet juk privalau sugrįžti namo, pas Editą. Ir dar turiu pasirūpinti Aleksu. Po to savo kaime noriu mirtinai nusigerti. Toks mano planas“.
„Žinau, — pasakė Lourensas. — Apie tai ir kalbu. Tai ilgai netruks“.
Mailzas Vintropas nežinojo, kaip toliau veikti. Jie pasirašė Henrio arešto orderį, nors pats buvo įsitikinęs, jog šito niekadėjo jau nebėra gyvųjų tarpe. Juk Malenkos namuose buvo rasti jo drabužiai, pinigai, pasas. Ir neaišku, kada buvo nužudyta parduotuvės šeimininkė.
Jis abejojo, ar apskritai šita byla kada nors bus baigta.
Vienintelis džiuginantis dalykas, kad lordas Ruterfordas netapo jo amžinu priešu. Bent jau gėdos pavyko išvengti.