— Jis padidina. — Aleksą sužavėjo, kad ji nieko nėra girdėjusi apie tokius dalykus.
Įdomu, kaip Ramzis priprato prie tokių mažų „naujo laikmečio“ paslapčių? Tas pats Ramzis, kurio paslaptingą kapavietę vos prieš mėnesį aptiko „vargšas Lourenas“. Tas pats karalius, kuris pergamento ritinėliuose parašė apie savo meilę Kleopatrai. Nejaugi Aleksas iki šiolei nežino, kad ta mumija ir jo draugužis Ramsėjus — vienas ir tas pats asmuo?
Bet iš kur jam žinoti? Nebent tik iš bepročio Džulijos pusbrolio Henrio žodžių? Bet kas juo patikės, juk niekas jo negerbia? O argi ji pati kadaise patikėjo žyniu, vedusiu ją į urvą?
Pasigirdo skambutis.
— Netrukus prasidės.
Jie drauge pakilo laiptais. Kleopatrai atrodė, kad juodu gaubia švytinti aureolė, ir visi tą pastebi, bet nusuka akis į šalį, nenorėdami išbaidyti jų meilės. Meilė... Kleopatra jį pamilo. Tiesa, tai nebuvo tas viską nustelbiantis jausmas, kokį ji jautė Antonijui... Tamsus, griaunantis, kuriam karalienė nepajėgė atsispirti. Ji pasirinko mirtį, nes nesuvokė gyvenimo be mylimojo. O dabar ji vėl prisikėlė. Ir puikiai žinojo, kad šiame, naujame jos gyvenime Antonijaus nebebus. Niekada.
Ne, tai buvo kitokia meilė, švelni, trapi, kaip ir pats Aleksas. Bet tai buvo meilė. Kokia kvaila ta Džuliją Stratford! Tiesa, Ramzis galėtų suvilioti ir pačią deivę Izidę. Jei ne Antonijus, Kleopatra būtų likusi tik su Ramziu ir nieko kito nemylėjusi. Ir jis tą žinojo.
Ramzis buvo ir tėvas, ir mokytojas, ir teisėjas, o Antonijus — blogas berniukas, su kuriuo ji pabėgo nuo pasaulio. Linksminosi tarsi vaikas miegamajame, gėrė, kraustėsi iš proto, su niekuo nebendravo, kol pagaliau iš kelionės sugrįžo Ramzis.
„Tai štai kaip tu pasielgei su savo laisve? Kuo pavertei savo gyvenimą“?
O ką jai dabar daryti su savo laisve? Kodėl jos jau nebekankina skausmas? Todėl, kad naujasis pasaulis toks nuostabus. Todėl, kad ji turi viską, apie ką svajojo tuos paskutinius mėnesius, kai romėnų kariuomenė artėjo prie Egipto, kai Antonijus puolė į neviltį. Dar viena galimybė. Dar vienas gyvenimas — be meilės, nusviedusios Kleopatrą į tamsius mirties vandenis; dar vienas gyvenimas — be neapykantos Ramziui, atsisakiusiam išgelbėti jos lengvabūdį meilužį ir sulaikiusiam karalienę nuo jos pačios nuopuolio.
— Jūsų didenybe, jūs dabar kažkur toli, — tyliai ištarė Aleksas.
— Ne, ne, — atsakė ji. — Aš su tavimi, lorde Aleksai.
Aplinkui mirgėjo šviesos. Palubėje kabėjęs didžiulis krištolinis šviestuvas spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis, ji girdėjo tylų stikliukų skambčiojimą, kai juos judino pro duris dvelkęs lengvas vėlelis.
— O, žiūrėk, štai jie! — netikėtai šūktelėjo Aleksas, rodydamas į laiptų viršų.
Triukšmas aplinkui nutilo — išnyko žiburiai, žmonių minios, ją užplūdo jaudulys. Ten stovėjo Ramzis. Šiuolaikiškais drabužiais, o šalia jo gražuolė moteris, gležna, jauna, kaip Aleksas. Rusvi jos plaukai glotniai sušukuoti ir sukelti. Blykstelėjo tamsios akys — jos žvilgsnis atklydo į jų pusę, bet mergina jų nepastebėjo. Ten ir mielasis gerasis lordas Ruterfordas, pasiramsčiuodamas sidabrine savo lazdele. Kaip Ramziui pavyko apmulkinti visus šituos mirtinguosius? Milžinas su išsidraikiusiais plaukais ir nemirtingumo žyme veide.... O moteris šalia jo kol kas mirtinga. Ir atrodo ji kitaip. Išsigandusi, sutrikusi, laikosi įsikibusi Ramzio.
— Tik ne dabar, mielasis, — maldavo Kleopatra.
Ėjo pro šalį grupelė žmonių ir minia užgožė ją.
— Bet, mieloji, bent jau pasakykime jiems, kad mes čia. Puiku! Jei jie čia atėjo, vadinasi, Ramzį paliko ramybėje. Viskas susitvarkė. Pitfildas padėjo.
— Duok man truputį laiko, Aleksai, meldžiu!
Ar jos tonas tapo įsakmus?
— Gerai, jūsų didenybe, — sutiko jaunuolis, nuolankiai šyptelėjęs.
Toliau nuo jų! Kleopatrai pasirodė, kad ji dūsta. Pakilusi laiptais aukštyn, ji apsidairė. Tie žmonės ėjo pro aksomu uždengtas duris. O Aleksas ją vedė į priešingą pusę. Garbė Dievui!
— Taip, regis, mūsų vietos tolimiausiame kampe nuo rūbinės, — nusišypsojo jaunuolis. — Ko tu kukliniesi? Juk esi tokia nuostabi! Pati gražiausia moteris pasaulyje.
— Aš pavyduliauju tavęs, mielasis, bijau dėl kiekvienos mudviejų drauge praleistos valandos. Patikėk manimi — žmonės viską sugriaus, lorde Aleksai.
— Na ką tu, tai neįmanoma, — naiviai atsakė jaunuolis.
Eliotas stovėjo prie durų užuolaidos.
— Kurgi, po velnių, dingo Aleksas? Kas jį taip sudomino, kur tokiu metu jis gali būti? Mano kantrybė ne geležinė...
— Eliotai, nejaugi neturite daugiau kuo rūpintis? — paklausė Džuliją. — Tikriausiai surado kokią nors eilinę amerikietę paveldėtoją. Trečią didžiąją meilę per šią savaitę.
Jie jau ėjo į ložę. Eliotas nenoriai nusišypsojo Džulijai. Jis staiga prisiminė moterį automobilyje: skrybėlė, kaspinai, palaidi plaukai... Galbūt jo sūnui pagaliau nusišypsojo sėkmė.
Milžiniškas pusiau apvalus amfiteatras. Tolumoje scena, paslėpta po sunkia virpančia užuolaida; žemiau scenos, didžiulėje duobėje, vyrų bei moterų sambūris. Iš styginių instrumentų bei trimitų jie išgauna klaikius garsus. Kleopatra delnais prisidengė ausis.
Aleksas laipteliais nusivedė ją žemyn prie pirmosios eilės. Čia prie pat turėklų buvo sustatyti minkšti raudoni krėslai. Karalienė pažvelgė į kairę pusę. Pro blankią šviesą prie praėjimo ji pamatė Ramzį ir šalia jo — išblyškusią moterį liūdnomis akimis. Į savo vietą sėdosi lordas Ruterfordas. Jam iš dešinės jau sėdėjo tamsiaodis egiptietis, apsirengęs taip pat prabangiai, kaip ir visi kiti.
Ji pamėgino nukreipti žvilgsnį į šalį, bet negalėjo atitraukti akių. Kleopatra net pati nesuvokė, kodėl jai buvo taip neramu... Po to Ramzis apkabino tą moterį, priglaudė prie savęs. Džuliją nuleido akis ir jos skruostu nuriedėjo ašara. Karalius ją pabučiavo, ji prigludo dar tvirčiau ir grąžino bučinį.
Kaip skaudu tai matyti! Tarsi aštriu peiliu kažkas būtų brūkštelėjęs per veidą. Virpėdama visu kūnu, Kleopatra nusisuko ir įsmeigė akis į tamsą.
Jai norėjosi kaukti iš skausmo. Bet kodėl? Neapykanta merginai užliejo ją, tarsi ugnis degino krūtinę. „Duok Antonijui eliksyro!“
Staiga milžiniška salė paskendo tamsoje. Priešais išėjo kažkoks vyriškis; žiūrovai pratrūko aplodismentais, peraugančiais į nepakenčiamą triukšmą. Įspūdinga, kaip ir viskas šitame naujame laikmetyje, tik labai keista...
Vyriškis nusilenkė, pakėlė aukštyn rankas, paskui pasisuko į muzikantus, kurie tuo tarpu jau buvo nurimę ir sėdėjo tyliai. Jis davė signalą, ir muzikantai pradėjo groti. Garsas stiprėjo... muzika skambėjo vis nuostabiau.
Regis, tie garsai sujaudino karalienę. Moteris pajuto, kaip Alekso delnas palietė jos ranką. Stebuklingi garsai apgaubė ją, kažkur nusinešdami skausmą.
— Naujieji laikai, — sušnabždėjo ji. Nejaugi ji taip pat verkia? Kleopatra nenorėjo niekam jausti neapykantos! Ir šito skausmo nenorėjo! Ir vėl jos atmintyje pasirodė tamsa, o toje tamsoje Ramzis. Gal tai buvo kapavietė? Ji net pajuto, kaip į jos burną liejasi gyvybės eliksyras. Ir staiga jis, apimtas siaubo, atšoka nuo jos. Ramzis! Nejaugi ji tikrai apgailestauja, kad Ramzis taip pasielgė? Ir tikrai linki jam paties blogiausio?
Ji gyva!
Eliotas iškišo galvą į apšviestą fojė, kad galėtų perskaityti raštelį.
— Raštelis gulėjo pas viešbučio durininką, sere, — aiškino berniukas, laukdamas savo arbatpinigių, kuruos grafas jau laikė rankoje.
„Tėve, pasimatysime operoje arba puotoje. Atleisk už paslaptingumą, bet aš susipažinau su nepaprasta moterimi. Aleksas“.
Ramzis nesitikėjo, kad spektaklis jam suteiks malonumą. Jis vis dar pyko ant Elioto, kuris atitempė juos čia. Bet opera buvo puiki... nors ir kvaila. Storuliai „egiptiečiai“ kažkur apačioje, nupieštų šventovių bei statulų fone, dainavo italų kalba... Bet pati muzika pavergė širdį, nors, atrodo, Džuliją dar labiau susigraudino. Prisidengusi tamsa, mergina padėjo galvą jam ant peties. Šios valandos nebuvo tokios baisios, kaip Ramzis įsivaizdavo. Jo širdyje gimė nedrąsi viltis, jog Kleopatra tikriausiai išvyko iš Kairo, pasimetė milžiniškame naujame pasaulyje, ir dabar nebereikės jos ieškoti. Ta mintis ir džiugino jį, ir baugino. Prabėgs dienos, mėnesiai. Kuo pasibaigs begalinė tos moters vienatvė? Prieš ką atsigręš jos įniršis?