Kleopatra pakėlė stebuklingus teatrinius žiūronus. Pažvelgė į Ramzį, Džuliją. Nusistebėjo, kaip aiškiai viskas matyti... Moteris verkė. Tamsios jos akys buvo įsmeigtos į sceną, kur kažkoks neūžauga dainavo nuostabią „Dieviškosios Aidos“ ariją. Jo balsas buvo stiprus, o melodija tokia nuostabi, jog širdis galėjo plyšti iš liūdesio.
Ji jau buvo benuleidžianti žiūronus, kai staiga Džuliją kažką pakuždėjo Ramziui. Jie abu pakilo. Mergina nuėjo už užuolaidos, o jis nusekė iš paskos.
Kleopatra palietė Alekso ranką.
— Pasilik čia, — pakuždėjo ji.
Regis, jaunuolis nieko neįtarė. Net nemėgino jos sulaikyti. Kleopatra greitai perėjo per teatro ložę ir įsmuko į erdvią antrojo aukšto salę.
Salė buvo beveik tuščia. Tarnai, stovintys už aukštų prekystalių, pylė gėrimus keliems seniams, kurie atrodė pakankamai apgailėtinai. Vienas jų buvo suirzęs ir mėgino atlaisvinti iškrakmolytą marškinių apykaklę.
Atokiau, prie lango, sėdėjo Ramzis su Džuliją. Jie kalbėjosi taip tyliai, jog nieko nesigirdėjo. Kleopatra prisėlino ardau, pasislėpė už aukštuose vazonuose augančių didžiulių gėlių krūmų ir pasitelkė į pagalbą žiūronus: jų veidai priartėjo, bet žodžių, suprantama, ji negirdėjo.
Džuliją Stratford papurtė galvą, kažko atsisakydama. Ramzis paėmė ją už rankos. Apie ką jis kalba su tokia aistra? Kaip jis maldauja jos! Kleopatrai pažįstamas tas atkaklumas, mokėjimas įtikinėti. Bet Džuliją Stratford tvirta.
Staiga mergina pašoko, suspaudė rankoje nedidelę rankinę ir nuskubėjo prie išėjimo. Ramzis griebėsi už galvos.
Kleopatra tyliai nusėlino paskui Džuliją, glaustydamasi prie sienos, ir melsdamasi, kad Ramzis nepasižiūrėtų į tą pusę.
Džuliją dingo už medinių durų, ant kurių buvo užrašas:
DAMŲ KAMBARYS
Kleopatra sutriko, nežinodama, ką toliau daryti. Ir staiga išgirdo kažkokį balsą. Tai buvo jaunas tarnas:
— Ar ieškote damų kambario, mis? Štai jis.
— Dėkoju. — Kleopatra nuėjo į tą pusę. Tikriausiai tai kažkokia visuomeninė patalpa...
Ačiū Dievui, čia nieko nėra. Džuliją atsisėdo ant kraštinės kėdės prie ilgo stalo ir minutę sėdėjo nebyli, užsidengusi delnu akis.
Gatvėmis klaidžioja pabaisa, pavojinga būtybė, o jie čia sėdi užsidarę ir klausosi muzikos. Apsimeta, kad nieko neatsitiko. Tarsi nebuvo tų baisių žmogžudysčių, tarsi jos daugiau nepasikartos.
Bet blogiausia, kad Ramzis pats provokavo ginčą: laikė ją už rankos, kalbėjo, jog bijo ją prarasti.
O Džuliją savo ruožtu šaukė:
— Verčiau niekada nebūčiau tavęs sutikusi! Jau verčiau Henris būtų užbaigęs savo kraupų darbą!
Nejaugi ji galėjo taip pasakyti? Jis stipriai suspaudė merginos riešą. Dar dabar skauda. Džuliją sėdėjo viena ir verkė. Jos šnabždesys tyliai aidėjo šaltame kambaryje.
— Džuliją, — pasakė Ramzis, — aš padariau baisų dalyką. Pats žinau. Bet dabar kalbu apie mudu. Tu gyva, tu graži, turi nuostabią širdį...
— Ne, nieko daugiau nesakyk...
— Išgerk gyvybės eliksyrą ir amžiams pasilik su manim.
Ji nebeištvėrė, pašoko ir nubėgo. Ir dabar štai sėdi viena ir rauda.
Mėgino nusiraminti, surikiuoti mintis, bet jai nepavyko. Įtikinėjo save, jog privalo viską pergalvoti, rimtai pamąstyti apie ateitį. Pamiršti šitą liūdną istoriją ir rūpintis artimais žmonėmis. Reikia išsiskirti su šiuo paslaptingu žmogumi, taip nelauktai ir audringai atėjusiu į jos gyvenimą ir viską sujaukusiu... Bet tai buvo neįmanoma.
Kai damų kambario durys prasivėrė, Džuliją nuleido galvą ir užsidengė nosine veidą, mėgindama giliai kvėpuoti ir nusiraminti.
Baisu, jei kas nors ją tokią pamatys. Merginai norėjosi pabėgti atgal į viešbutį ir pabūti vienai. Bet kodėl čia įėjusi moteris atsisėdo taip arti jos? Džuliją nusisuko. Reikia suimti save į rankas. Kaip nors iškęsti šią naktį. Dėl Elioto. Nors jai jau atrodė, kad grafas taip pat nelabai žino, ką daro. Šlapia nuo ašarų nosine Džuliją nusišluostė akis.
Jos žvilgsnis sustojo ties veidrodžiu. Nejaugi ji kraustosi iš proto? Greta sėdėjusi moteris įdėmiai žvelgė į ją didžiulėmis žydromis akimis. Ji buvo tik už kelių colių nuo Džulijos, tokia keista, palaidais garbanotais plaukais, dengiančiais pečius bei nugarą.
Mergina pasisuko veidu į nepažįstamąją. Išsigandusi atšlijo ir atsirėmė ranka į veidrodį.
— O Viešpatie!
Ją taip purtė, kad rankos tirtėjo.
— Taip, tu visai miela, — žemu balsu taisyklinga anglų kalba pasakė moteris. — Bet savo stebuklingojo eliksyro jis tau nedavė. Tu esi mirtinga.
— Kas jūs? — vis dar neatgavo kvapo Džuliją. Bet ji jau tą žinojo...
— Ar tu jį kitaip vadini? — paklausė nepažįstamoji gražuolė, pasilenkusi visai prie pat merginos. Jos ilgi tankūs plaukai uždengė šviesą. — Kodėl jis mane prikėlė? Kodėl jis tau nedavė eliksyro?
— Palikite mane ramybėje! — sušnabždėjo Džuliją. Ji visa drebėjo. Pamėgino atsistoti, bet moteris įspraudė ją į kampą tarp sienos ir veidrodžio. Mergina vos nepradėjo šaukti iš baimės.
— Kol kas tu gyva, — šnabždėjo moteris, — tokia jauna, švelni tarsi gėlė, kurią taip lengva nuskinti...
Atrodė, jog Džuliją įlys į sieną. Jeigu ji pastums šitą moterį, ar pavyks išsilaikyti ant kojų? Ji tokia stipri — kažin ar pavyks nuo jos pasprukti. Ir ji vėl pajuto beprarandanti sąmonę. Lygiai taip, kaip pamačiusi iš sarkofago kylantį Ramzį.
— Baisu, tiesa? — toliau kalbėjo moteris. — Jis leido numirti žmogui, kurį aš mylėjau. O dabar aš privalau sulaužyti šitą gėlytę. Nieko nepadarysi. Džuliją Stratford gyva, o Antonijus seniai miręs. Juk tai neteisinga.
— Viešpatie, padėk man! — sudejavo Džuliją. — Padėk mums abiems. Leisk man išeiti. Meldžiu.
Moters ranka sugriebė ją už kaklo. Skausmas buvo nepakenčiamas, Džuliją duso... atsitrenkė galva į veidrodį. Ji buvo beprarandanti sąmonę.
— Kodėl turėčiau tavęs nenužudyti? Na, pasakyk! — kuždėjo į Džulijos ausį kimus balsas.
— Ramzi! — suriko dusdama Džuliją. — Ramzi!
Atsidarė durys, ir į damų kambarį įėjo dvi moterys. Jos sustingo vietoje. Kleopatra pašoko ir puolė prie išėjimo. Grubiai nustūmusi nuo kelio vieną moterų, sutviskėjusi sidabrinės spalvos prabangia suknele, mostelėjusi juodais garbanotais plaukais, ji dingo koridoriuje.
Džuliją raudodama sudribo ant grindų.
Subėgo žmonės, girdėjosi žingsniai, triukšmas. Pagyvenusi, apskrito veido moteriškė padėjo merginai atsikelti. Jos rankos buvo putlios ir šiltos.
— Man reikia rasti Ramzį, — pasakė Džuliją. Ji pamėgino prasiveržti prie durų. Kita moteris prilaikė ją, vėl pasodino į kėdę.
— Atneškite jai vandens!
— Ne, greičiau išleiskite mane iš čia!
Pagaliau Džuliją priėjo prie durų ir prasibrovė pro būrį smalsuolių. Ramzis skubėjo prie jos. Mergina puolė į jo glėbį.
— Ji buvo čia, — sušnabždėjo Džuliją jam į ausį. — Kalbėjosi su manimi. Lietė mane. — Džuliją parodė į savo kaklą — iki šiol skaudėjo. — Kai įėjo moterys, ji pabėgo.