— Kas jums atsitiko, mis?
— Mis Stratford, kas čia atsitiko?
— Dėkoju, dabar jau viskas gerai.
Ramzis apkabino merginą ir nuvedė toliau nuo visų.
— Aš mačiau tik moterį. Su ja buvo aukšta juodaplaukė moteris.
Ramzis atvedė Džuliją į fojė prie ložės. Čia buvo ramu.
Pro ašaras ji pamatė pasilenkusius prie jos Eliotą ir Samirą. Išgirdo šlykščią muziką, sklindančią iš už portjeros. Samiras įpylė į bokalą šampano. Kokia nesąmonė — šampanas!
— Ji kažkur čia, žiūrovų salėje. Dieve, ji primena nuostabų demoną! Dievaitė! Ramzi, ji mane pažįsta, žino mano vardą. Ji žadėjo atkeršyti už Antonijų. Ramzi, ji mane pažįsta!
Jo veidą iškreipė pyktis. Staiga Ramzis puolė prie durų. Džuliją pamėgino jį sustabdyti ir parvertė bokalą su šampanu.
— Ne, neišeik, nepalik manęs! Ji vos manęs nenužudė Ramzi! Ji gyvas žmogus, jaučia taip pat, kaip ir kiti žmonės. O Ramzi, ką tu padarei! Ką aš padariau!
Žiūrovų salėje nuskambėjo skambutis. Žmonės pasuko prie praėjimo. Aleksas tikriausiai jos ieško, jis gali susitikti su saviškiais.
Kleopatros galva ūžė, ji niekaip negalėjo atsitokėti.
Stovėjo pačiame aukščiausiame metaliniame balkone. Dešinėje pusėje pro duris skverbėsi šviesa, viduje girdėjosi triukšmas. Miestas priminė ryškių žibintų, žemų stogų, šviečiančių pastatų bei bokštų sankaupą. Nilo iš čia nesimatė. Bet tai nesvarbu. Oras buvo vėsus, kupinas gaivaus žalumos aromato.
Staiga Kleopatra išgirdo balsą:
— Jūsų didenybe, aš visur jūsų ieškojau.
— Apkabink mane, Aleksai, — sušnabždėjo moteris. — Apkabink tvirtai. — Ji giliai atsikvėpė, pajutusi, kaip prie kūno prisilietė švelnios jaunuolio rankos. Jis atsargiai nuvedė moterį prie metalinių laiptų, vedančių į kitą balkoną, ir pasodino ant laiptelio.
— Tau negera, — pasakė jis. — Reikia atnešti ko nors atsigerti.
— Ne, niekur neik, — vos girdimai ištarė ji. Apimta nebylios nevilties, Kleopatra žvelgė į miesto žiburius. Šią akimirką jai norėjosi, kad šiuolaikinis miestas prasmegtų skradžiai, dingtų, išnyktų... Jai tai būtų vienintelė išeitis. Jai ir šitam nekaltam, mielam, nieko nenutuokiančiam jaunuoliui, kuris glamonėjo ir bučiavo ją.
— Ką aš darau? — lotyniškai sumurmėjo karalienė. — Ką jaučiu? Tai sielvartas ar pyktis? Kas mane taip kankina?
Pati to nenorėdama, ji skaudino jaunuolį. Ar jis suprato jos ištartus žodžius?
— Atverk man širdį, mieloji, — įžvalgiai pasakė Aleksas. — Aš myliu tave. Pasakyk, kas tau neduoda ramybės. Nenoriu, kad sielvartautum. Galbūt galėsiu kuo nors tau padėti.
— Tikiu tavimi, jaunasis lorde, — atsakė ji. — Aš taip pat tave myliu.
Ko ji norėjo? Nejaugi kerštas užgesins ją draskantį įniršį? O gal ji su viskuo susitaikys, pasiims jaunąjį lordą Aleksą ir paspruks nuo savo mokytojo, nuo žmogaus, kuris ją sukūrė? Akimirką jai pasirodė, jog skausmas praris viską — mintis, viltį, valią. Po to atėjo supratimas. Ir vėl nušvito šilta saulė.
Šitaip aistringai mylėti ir šitaip kraupiai nekęsti? Gal tai ir yra tikrasis gyvenimas? Dabar ji vėl gyvena, vadinasi, vėl džiaugiasi ir kenčia...
Paskutinis veiksmas artėjo prie pabaigos. Eliotas nuobodžiaudamas žvelgė į prabangią sceną, į kapavietėje besikankinančius meilužius ir giedančią maldą princesę Amnerisą.
Ačiū Dievui, greitai baigsis! Šiuo metu net puikiausias Verdžio kūrinys atrodė visiška nesąmonė. O dėl puotos, tai jiems reikia tenai tik pasirodyti ir iškart nuvesti Džuliją į jos kambarį.
Vargšelė buvo visiškai palūžusi. Visa virpėjo ir sėdėjo fojė, prisiglaudusi prie Ramzio. Ji niekaip nenorėjo paleisti mylimojo. Todėl pertraukų metu koridoriais šmirinėjo Eliotas su Samiru, vis dar tikėdamiesi surasti tą baisią moterį. Juk Eliotas ją būtų atpažinęs. O Samiras dairėsi sidabro spalvos suknelės bei palaidų ilgų plaukų.
Jos niekur nebuvo. Tiesiog stebėtina! Žinoma, ji galėjo išeiti iškart po to, kai užpuolė Džuliją. Bet iš kur ji pažįsta Džuliją? Štai kur mįslė. Ir kaip ją čia surado?!
Ir kas dar labiau keista — jie taip ir nesutiko Alekso. Kažkoks likimo pokštas. Gal ir gerai, kad sūnus liko nuošalyje nuo visų šitų įvykių. Tikriausiai bus galima išsiųsti jį į Londoną be jokių paaiškinimų.
Dabar Eliotas net neabejojo, kad rytoj dieniniu traukiniu Džuliją taip pat išvyks namo. O jis pats pasiliks Kaire ir lauks, kol viskas pasibaigs. Jau buvo nuspręsta, jog Samiras išvyks drauge su Džuliją, nes Aleksas nieko nežino apie pastarųjų dienų įvykius, todėl negalės nei jos apsaugoti, nei tinkamai ja pasirūpinti.
Samiras pagyvens Džulijos namuose, kol sugrįš Ramzis. Kas bus su Eliotu, kol kas neaišku. Bet jis pasiliks. Privalo tą padaryti. O Džuliją reikia išvežti kuo toliau.
Paskutinis duetas pasiekė kulminacinį momentą. Eliotas negalėjo daugiau klausytis. Jis pasiėmė savo teatrinius žiūronus ir pradėjo dairytis po salę. Aleksai, kur tu, velniai tave rautų!? Grafas lėtai prabėgo akimis kairiąja parterio puse ir pasisuko į dešinę.
Žili plaukai, tviskantys deimantai; vyrai snaudžia; burnos už pabalusių ūsų praviros... Štai eina žavi moteris juodais palaidais plaukais. Prieina prie pirmosios ložės eilės. Ją už rankos laiko Aleksas...
Eliotas apmirė.
Padidino vaizdą. Moteris atsisėdo Aleksui iš kairės. Tik ne širdies priepuolis, Eliotai, jau pakankamai prisižiūrėjai! Aleksas pasisuko ir pabučiavo moterį į skruostą, o jos akys buvo įsmeigtos į sceną, į kapavietę, į žuvusius meilužius. Po to ji atsisuko į Aleksą. Moters akyse liūdesys, skausmas... ji padėjo galvą jam ant peties.
— Ramzi, — sušnabždėjo Eliotas. Jis suerzino kaimynus, gretimoje ložėje kažkas atsibudo. Bet Ramzis jį išgirdo, priėjo ir pritūpė šalia.
— Pažvelkite štai ten! Ji su Aleksu! — jo šnabždesys priminė dejonę. Perdavęs Ramziui žiūronus, Eliotas pažvelgė į dvi tolimas figūras. Ir pastebėjo, jog Kleopatra pakėlė prie akių binoklį. Ji žiūrėjo į juos!
Grafas išgirdo, kaip Ramzis sumykė.
Aleksas atsisuko į juos, linksmai pamojavo.
Duetas baigėsi tylia ilga gaida. Sugriaudėjo aplodismentai. Iš visų pusių girdėjosi šūksniai: „Bravo!“ Užsidegė šviesos. Žmonės kilo iš savo krėslų.
Džulija su Samiru stovėjo tarpduryje.
— Kas atsitiko? — paklausė mergina.
— Jie išeina. Aš einu paskui juos, — pasakė Ramzis.
— Ne! — suriko Džulija.
— Džulija, ji su Aleksu Savarelu. Ji suviliojo grafo Elioto sūnų! — Jis atsisuko į Eliotą su Samiru: — Likite su Džulija. Nuveskite ją į viešbutį.
Pasiekęs ložę, Ramzis suvokė pavėlavęs. Jie jau buvo išėję. Atviros visos durys. Iš jų ėjo žmonės. Ramzis puolė prie mezonino, ketindamas apžiūrėti pagrindiniais laiptais besileidžiančią minią. Dabar jis suras juos.
Pribėgęs prie pagrindinio išėjimo, pamatė Džuliją su Eliotu bei Samiru. Įsikibusi į Samiro ranką, mergina buvo panaši į vaiduoklį. Eliotas vos bepavilko kojas. Jo veidas baltas kaip drobė.
— Beviltiška, — sudejavo Ramzis. — Aš vėl juos pamečiau.
— Mūsų paskutinė galimybė — puota, — pasakė Eliotas. — Tai jos žaidimas. Aleksas nenutuokia, kas čia vyksta. Jis pasakė, jog susitiks su mumis operoje arba puotoje.
9 skyrius
Jie nuėjo paskui žmonių srautą. Išėjo iš teatro pastato ir per aikštę pasuko viešbučio link.
Kleopatra net neabejojo, jog Ramzis juos persekioja. O lordas Ruterfordas irgi būtinai ateis į puotą, vildamasis išgelbėti savo sūnų.
Ji dar nenusprendė, kaip pasielgs. Susitikimo išvengti bus nelengva. Pasakys kažkokius žodžius, o kas po to? Ji troško laisvės, bet nežinojo, kur eiti ir ką padaryti, kad galėtų būti laisva.