Samanta susverdėjo, pravėrė lūpas, bet negalėjo išspausti nė žodžio. Pagaliau su vargu ištarė:
– Tu manai… tikrai manai, kad taip pasielgiau tyčia?
Rafaelis atsistojo, ėmė vaikštinėti, skruostai šiek tiek atgavo spalvą, išryškėjo pribloškiančiai tobula skruostikaulių linija. Pasigirdo juokas, ir Sem suakmenėjo, nes dar niekada nebuvo girdėjusi jo taip juokiantis. Kimiai.
Jis pažvelgė jai į akis.
– Juk žinai, kad toks sprendimas ne naujiena moteriai, norinčiai užsitikrinti saugų gyvenimą pasinaudojant vyro turtais.
Samantą pribloškė toks ryškus iki šiol slėptas cinizmas. Sugniaužusi kumščius Sem grėsmingai prisiartino prie Rafaelio rašomojo stalo.
– Tu, beviltiškas šunsnuki. Niekada taip nepasielgčiau.
Ir tada moteris perprato jo elgesį ir veido išraišką jai atėjus į biurą. Tada, kai neleido jam ištarti nė žodžio. Pagaliau suprato karčią ir baisią tiesą.
– Ketinai pasakyti man, kad viskas baigta, tiesa? Dėl to mane ir pasikvietei.
Kokią akimirką Rafaelis buvo diskretiškai nukreipęs žvilgsnį į šalį, bet kai pažvelgė į ją, veido išraiška nieko nesakė.
– Taip.
Viskas. Vienintelis žodis. Patvirtinimas, kad Sem skrajojo padebesiais, tikėdama, jog tarp jos ir to amžino plevėsos kažkas gali būti kitaip.
Ji buvo taip apimta prieštaringų jausmų ir taip sunerimusi dėl jo požiūrio į tą žinią ir nejautrumo, kad pabūgo, jog ėmusi kalbėti pravirks. Tada išbėgo iš biuro. Neberūpėjo, kad taip žemai puolė.
Nebenorėdama matyti Rafaelio ir nekreipdama dėmesio į jo pastangas priversti ją atidaryti duris, Samanta pasislėpė mažame savo bute.
Ir tada prasidėjo. Kraujavimas ir siaubingi spazmai. Pakraupusi Sem pagaliau atidarė duris – tą akimirką fizinės kančios pranoko moralines.
Ji pažvelgė į Rafaelį ir be užuolankų pareiškė:
– Aš kraujuoju.
Jis nuvežė ją į kliniką paniuręs ir išbalęs, bet Sem vargu ar tai pastebėjo. Laikė delnus prispaudusi prie pilvo, nes suprato norinti, kad tas ląstelių gumulėlis gyventų, nesvarbu, kokia kaina. Ji pati neteko motinos labai jauna, gyveno su bejausmiu tėvu, o dabar taip stipriai pajuto prigimtinį šauksmą tapti motina, kad buvo sukrėsta ligi pat širdies gelmių.
Klinikoje iš gydytojo išgirdo malonią žinią, kad tai ne persileidimas. Ji tik ėmė kraujuoti smarkiau nei įprasta. Gydytojas paaiškino, kad spazmai tikriausiai kilo dėl įtampos, ir patikino, kad jei ilsėsis ir vengs nemalonių aplinkybių, nėštumas vystysis palankiai, ir vaisius augs sveikas.
Sem galėjo lengviau atsikvėpti. Tačiau prisiminė, kad Rafaelis yra už durų, kad paniurusiu veidu vaikštinėja pirmyn atgal. Kaip tik jis ir buvo tos nemalonios aplinkybės. Prisiminė, jog pajuto spazmus pagalvojusi, kad ir vėl teks su juo bendrauti, ir kad pabudo instinktai: būtinybė apsaugoti kūdikį.
Nepaisant visko, Sem baiminosi pasakyti, kad tai ne persileidimas.
Tada slaugytoja išėjo iš palatos palikusi praviras duris, ir Sem aiškiai išgirdo iš toliau atplaukiantį Rafaelio balsą.
Sem nuščiuvo, kai išgirdo jį nervingai kalbantį: Šiuo metu esu šiek tiek užsiėmęs… Ne, nieko svarbaus… Išspręsiu tai kaip galima greičiau, o tada vėl su jumis susisieksiu…
Ir taip užgeso paskutinė klastinga vilties kibirkštėlė, kurią Samanta nesąmoningai ir su baime kurstė. Matyt, laikantis konfidencialumo tarp gydytojo ir paciento, Rafaeliui nebuvo pranešta, persileido ji ar ne. Jis buvo įsitikinęs, kad Sem persileido.
Atidėjęs pokalbį vėlesniam laikui, Rafaelis įėjo į palatą. Sem žiūrėjo pro langą ir jautėsi lyg tuojau ims ir subyrės. Ji stengėsi atsikratyti įtampos ir nurimti. Dabar svarbiausia buvo kūdikis.
Rafaelis sustojo prie lovos.
– Sem…
Ji nepažvelgė į jį. Tik atsiliepė:
– Ką?
Išgirdo jį atsidūstant.
– Paklausyk, atleisk… Tikrai apgailestauju, kad taip atsitiko. Geriau nė nebūtume pradėję.
Sem pasijuto praradusi viską.
– Tikrai, – sutiko, – geriau nebūtume.
Net ir tada sukirbėjo mintis atskleisti tiesą, bet tą akimirką jai buvo taip pikta. Pajuto, kad kyla įtampa ir prasideda spazmai. Kilo pavojus kūdikiui.
Ją apėmė baimė, ir pagaliau pasukusi galvą į Rafaelio pusę tarė:
– Paklausyk, kas padaryta, nebepakeisi. Viskas baigta. Turiu pasilikti per naktį, nes mane stebės, tačiau rytoj išvykstu. Važiuosiu namo.
Rafaelis buvo išbalęs, bet ji vis vien norėjo pakelti ranką ir trenkti jam antausį. Rafaeliui rūpėjo ne Samanta, o kad ji ką tik prarado kūdikį. Tenorėjo kuo greičiau ja atsikratyti. Išspręsiu tai kaipgalima greičiau…
– Eik, Rafaeli, palik mane vieną. – Prašau. Maldavo tyliai, jausdama, kad vėl kyla įtampa. Rankomis gniaužė užklotą, krumpliai pabalo.
Rafaelis tik pažvelgė į ją tomis neperprantamomis žaliomis akimis.
– Taip tik geriau, cara. Patikėk… Esi jauna… tau karjera priešaky. Galų gale lyg ir nebuvo nieko rimto, tiesa?
Sem perkreipė lūpas ir tą akimirką pasiryžo dėti visas pastangas karjeros… ir kūdikio labui. Kad ir kas nutiktų.
– Aišku, kad nebuvo. Dabar, prašau, išeik.
Sem vos tvardėsi ir pabūgo, kad bet kurią akimirką gali pratrūkti, ir Rafaelis pamatys, kaip giliai ji kenčia.
Jis žengė žingsnį atgal.
– Pasirūpinsiu tavo kelione namo. Tau nereikės dėl nieko nerimauti.
Sem vos nepradėjo isteriškai kvatotis pagalvojusi apie iškilusią nelengvą užduotį ir jos laukiančias gyvenimo permainas. Ji skubiai linktelėjo galvą.
– Puiku.
Rafaelis tada jau buvo prie durų, jis tiesiog švytėjo iš palengvėjimo.
– Sudie, Sem.
Didžiulėmis valios pastangomis susitvardžiusi, kad neimtų kūkčioti, Sem sugebėjo ramiai atsisveikinti.
– Sudie, Rafaeli. – Tada nusisuko, nes ašaros ėmė graužti akis. Kai išgirdo tyliai uždarant duris, jai iš krūtinės išsiveržė rauda, o skruostais ėmė plūsti karštos sūrios ašaros.
Visą kitą savaitę būdama namie Sem karštligiškai svarstė, kas geriau: pasakyti Rafaeliui tiesą ar apsisaugoti nuo būsimų išgyvenimų. Tada per vieną televizijos kanalą apie žymius žmones pamatė, kad Rafaelis vėl viešumoje su išsipuošusia Italijos televizijos įžymybe ir šypsosi ta velniškai gundančia šypsena. Matydama, kaip Rafaelis šypsosi prieš televizijos kameras apkabinęs per liemenį apvalių formų tamsiaplaukę Pietų Europos gražuolę, suprato, kad niekada negalės jam pasakyti, nes jam paprasčiausiai neįdomu.
– Mamyte, noriu Cheerios!
Sem viską pamiršo ir grįžo į tikrovę. Mailas. Pusryčiai. Metė į šalį visus prisiminimus, drauge ir kaltės jausmą ir nuėjo pasirūpinti sūnumi.
Tą vakarą suskambus durų skambučiui Sem pakėlė akis nuo po pietų virtuvės kriauklėje plaunamų indų. Ant svetainės grindų Mailas patenkintas žaidė su mašinėlėmis. Eidama atidaryti durų Sem buvo beveik tikra, kad tai Braidė, kaip dažnai būna, pamiršusi buto raktus.
Tačiau tamsų vėlyvą žiemos vakarą atvėrusi duris įsitikino, kad tai ne Braidė, kurios ūgis su aukštakulniais buvo penkios pėdos ir du coliai. Tai buvo kai kas daugiau nei pėda aukštesnis ir žymiai vyriškesnis.
Rafaelis Falkonė.
Kelias ilgas įtemptas akimirkas Sem buvo sunku susivokti. Laikas sustojo, ir ji ėmė pastebėti smulkmenas, lyg žiūrėtų iš šalies. Pablukę džinsai. Aplamdytas odinis švarkas. Plonas vilnonis megztinis. Tankūs tamsiai rudi plaukai, kurie visada šiek tiek raitėsi ant apykaklės. Aukšta kakta. Gilios stulbinančiai žalios akys. Aristokratiška nosis su kuprele – neginčijamas išdidumo bruožas. Nuostabi skruostų linija ir aukso rusvumo oda išdavė, kad jis kilęs iš egzotiškesnio krašto nei šalta drėgna Anglija.