Выбрать главу

– Tu, kale.

Sem krūptelėjo. Lyg jis būtų šėręs jai per veidą. Būtų buvę tas pats. Taip šaltai ir negailestingai jis ištarė tuos žodžius.

– Tu nenorėjai kūdikio, – sušnabždėjo ji, nebepajėgdama suteikti žodžiams daugiau jėgos.

– Taigi man pamelavai?

Sem pajuto, kaip kaista skruostai, iš gėdos.

– Maniau, kad man persileidimas, ir tu taip manei. Tačiau klinikoje mane apžiūrėjęs gydytojas pasakė, kad nepersileidau.

Rafaelis sukryžiavo rankas, ir ji pamatė, kad jos sugniaužtos į kumščius. Net sudrebėjo baimindamasi jo įtūžio, nors žinojo, kad jis niekada jos nepalies. Tačiau jautė, kad jam norisi į ką nors trenkti.

– Tai tu žinojai, tačiau begėdiškai melavai ir leidai man išeiti.

Griebdamasi menkiausio šiaudo, Sem neryžtingai teisinosi:

– Nemelavau… tau taip pasirodė… tik neatskleidžiau tiesos.

– O priežastis, dėl ko man nepasakei buvo… kokia?

– Tu nenorėjai žinoti. – Žodžiai dabar nuskambėjo netvirtai ir tuščiai. Prarado reikšmę.

– Kuo remdamasi?..

Atrodė, lyg jis negalėtų suregzti pilno sakinio. Sem jautė, kad iš įniršio Rafaeliui žodžiai stringa gerklėje.

Jai apsunko galva.

– Dėl to, kaip tu elgeisi, kai iš pradžių tau pasakiau…

Sem prisiminė neapsakomą skausmą, kai Rafaelis panoro su ja išsiskirti. Jo patirtą sukrėtimą sužinojus apie jos nėštumą. Tai suteikė jai jėgų, kurių taip trūko.

– Ir dėl to, ką pasakei… klinikoje. Girdėjau, kaip kalbėjaisi telefonu.

Rafaelis suraukė antakius, jo žvilgsnis buvo rūstus.

– Ką tokio pasakiau?

Sem pamažu išdavikiškai ėmė apleisti jėgų likučiai.

– Su kažkuo kalbėjaisi. Sakei, kad susidūrei su kažkuo nesvarbiu. – Net ir dabar tie žodžiai lyg peiliu raižė Sem vidurius.

Rafaelio veide pasirodė beprotiškas įniršis. Jis nuleido rankas, sugniaužė kumščius.

– Dio, Samanta. Net neprisimenu to pokalbio. Be abejo, kažką pasakiau – bet ką – kad nuraminčiau asistentus. Maniau, kad tau persileidimas. Argi iš tiesų manei, kad pranešiu apie tai telefonu?

Sem žioptelėjo ir nenoromis sutiko.

– Gal taip… o gal ir ne. O iš kur man žinoti? Išgirdau tik palengvėjimą, kad neteks rūpintis kūdikiu, trukdysiančiu tau gyvenimą, ir troškimą kuo greičiau išeiti.

Jis visai pratrūko.

– Nejaugi teks tau priminti, kad ir aš patyriau sukrėtimą, ir kad tuo metu maniau, jog nėra jokio kūdikio!

Sem vos kvėpavo, o Rafaelis atrodė taip, lyg norėtų spirti į šalį tarp jų stovintį stalą, prišokti ir ją uždusinti.

Tada tarpduryje pasigirdo tylus nedrąsus balselis.

– Mamyte?

Sem dėmesys bematant nukrypo į Mailą, stovintį tarpduryje. Jie nepastebėjo, kada berniukas atidarė duris, o dabar jis žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą, nuo netikėtos įtampos jam nerimastingai virpėjo apatinė lūpa.

Sem pribėgo ir pakėlė sūnų ant rankų, o jis tvirtai apkabino mamą. Ją užplūdo sąžinės priekaištai. Vyrai šiek tiek baugino Mailą, nes jam nedažnai teko su jais susidurti.

– Kodėl šis vyras dar čia? – paklausė berniukas šnairuodamas į Rafaelį ir glausdamasis prie Sem kaip galėdamas stipriau.

Sem ramindama glostė jam nugarą ir stengėsi kalbėti kaip paprastai.

– Čia senas mamytės draugas. Užsuko tik pasisveikinti. Jis jau išeina.

– Gerai, – atsakė Mailas pasijutęs ramiau. – Gal eime žiūrėti mašinyčių?

Sem pažvelgė į jį ir stengėsi šypsotis.

– Kai tik atsisveikinsiu su ponu Falkone, gerai?

– Klausau, kapitone. – Mailas atsakė mėgstamu posakiu, išgirstu darželyje, išsprūdo iš Sem glėbio ir išbėgo iš virtuvės.

Sem stebėjo Rafaelio pastangas viską suvokti. Jo veide atsispindėjo daugybė prieštaringų jausmų.

– Tu turi išeiti, – maldavo ji. – Jei pasiliksi, sukelsi sąmyšį ir jį nuliūdinsi.

Rafaelis žengė žingsnį arčiau, o Sem instinktyviai pasitraukė, tačiau jai už nugaros stovėjo viryklė. Ją apgaubė Rafaelio kvapas, muskusinis ir vyriškas. Daužėsi širdis.

– Tuo viskas nesibaigs, Samanta. Dabar išeisiu, nes nenoriu liūdinti berniuko, bet aš tavęs taip nepaliksiu.

Po ilgai trukusios kaitrios akimirkos, per kurią ji stebėjosi, kaip neužsiliepsnojo nuo į ją nukreipto Rafaelio pykčio, jis pasisuko ant kulnų ir išėjo, trumpam sustojęs prie svetainės durų dar kartą pasižiūrėti į Mailą.

Vyras metė į Sem kandų žvilgsnį ir išėjo pro laukujes duris. Sem išgirdo galingai riaumojančio variklio garsą, kuris pamažu tolo.

Tada ją visą pagavo drebulys. Ji stvėrėsi už kėdės, sudribo į ją ir ėmė kalenti dantimis.

– Mamyyyyte! – iš svetainės pasigirdo gailus balselis.

Sem atsiliepė:

– Tuojau ateisiu, pažadu.

Ji visai nenorėjo, kad Mailas ją tokią pamatytų. Buvo kaip apkvaitusi. Ne visai suvokė, kas ką tik įvyko, – kad vėl pamatė Rafaelį po anų lemtingų dienų.

Kai pagaliau šiek tiek susitvardė, nuėjo pas Mailą ir atsisėdo ant grindų greta. Nenuleisdamas nuo televizoriaus akių, jis užsiropštė jai ant kelių, ir Sem suspaudė širdį. Ji pabučiavo jo galvytę.

Vėl prisiminė Rafaelio žodžius: Tuo viskas nesibaigs, Samanta. Dabar išeisiu, nes nenoriu liūdinti berniuko, bet aš tavęs taip nepaliksiu.

Ji suvirpėjo. Nenorėjo nė pagalvoti, kas laukia, kai Rafaelis vėl duos apie save žinią.

Pirmadienio rytą Sem įžengė į universiteto posėdžių salę ir atsisėdo prie ilgo stalo laukdama kassavaitinio pasitarimo biudžeto klausimais. Iš nuovargio jai peršėjo akis. Nieko nuostabaus, nes savaitgalį negalėjo užmigti, kaip ant adatų laukė sugrįžtant Rafaelio, lyg kokio vaiduoklio. Jai ėmė rodytis, kad viską bus susapnavusi: telefono skambutį, ir kad jis pasirodė jos namuose. Kad susitiko akis į akį su savo sūnumi. Kandus balselis Samantai kuždėjo, kad to ir nusipelnė, bet ji jo nesiklausė.

Tvirtai nusprendė, kad grįžusi į praeitį ir vėl pasielgtų lygiai taip, nes priešingu atveju dėl patirtos įtampos ir dėl Rafaelio nenoro įsipareigoti jai ir kūdikiui greičiausiai būtų persileidusi.

Tada atėjo Gertė, sekretorė, ir visa uždususi atsisėdo greta Sem. Ji paskubomis išpyškino:

– Niekaip neatspėsi, kas įvyko savaitgalį…

Sem pažvelgė į ją, buvo pratusi prie Gertės polinkio liežuvauti. Nenorėjo klausytis kokios nors nešvankios istorijos apie nederamą studentų ir profesorių elgesį, tačiau moters veido išraiška staiga tapo santūri, ir Sem pamatė, kad į salę įėjo jų skyriaus viršininkas.

Tada moters širdis liovėsi plakusi. Nes jam iš už nugaros sekė kitas vyras. Rafaelis.

Akimirką Sem pasirodė, kad apalps. Iš karto ėmė suktis galva. Samanta įsitvėrė rankomis stalo krašto ir su didžiausia įtampa bei siaubu stebėjo, kaip Rafaelis ramiai ir šaltakraujiškai žengia į salę. Atsidūręs neįmantrioje akademinėje aplinkoje atrodė lyg ne vietoje, lyg spalvingas povas purvinoje pagrindinėje miestelio gatvėje.

Rafaelis net nedirstelėjo į jos pusę. Atsisėdo stalo gale greta jų viršininko ir atrodė stulbinančiai gražus bei gundantis. Įsitaisė patogiai, nerūpestingai prasisegė nepriekaištingo kostiumo švarką, ranka didžiulė, pirštai ilgi…

Ji buvo pakerėta.

Tai turbūt sapnas, nerimastingai mąstė Samanta. Ji tuojau pabus. Tačiau Gertė nelabai taktiškai kumštelėjo jai alkūne ir pusbalsiu tarė:

– Štai apie ką tau norėjau papasakoti.

Viršininkas rūsčiu žvilgsniu nutildė visas kalbas, ir tada, o tai buvo neišvengiama, netekusios vilties Sem akys susidūrė su Rafaelio žvilgsniu, ir ji suprato, kad tai ne sapnas. Žalių akių gelmėje švytėjo pergalės džiugesys, o kietai suspaustose lūpose žaidė savimi patenkinto žmogaus šypsnys.