Viršininkas atsistojo ir atsikrenkštė. Sem negalėjo atitraukti nuo Rafaelio akių, o ir jis visą laiką į ją žiūrėjo, lyg norėdamas, kad ji įsiklausytų į kiekvieną tariamą žodį, tačiau Sem girdėjo tik nuotrupas.
Falkonės pramonės įmonės… sėkmingiausios… mums garbė, kad ponas Falkonė nusprendė paremti šį tyrimą savo lėšomis… džiaugiamės šiuo pareiškimu… finansine parama galima bus naudotis tiek, kiek reikės.
Tada Rafaelis pakilo ir kreipėsi į susirinkusiuosius. Salėje sėdėjo apie trylika žmonių, ir, kaip galima numanyti, buvo girdėti net musę skrendant – taip jis visus pakerėjo savo žavesiu. Pagaliau jis liovėsi žiūrėjęs į Sem, ir ji vėl, nors ir sunkiai, atgavo kvapą. Moters širdis smarkiai plakė, ji nesuvokė nieko, kas buvo sakoma, nes stengėsi priversti savo vangų protą dirbti ir mąstyti apie sukrečiančių įvykių padarinius.
– Samanta…
Sem pakėlė akis, apstulbo pamačiusi, kad viršininkas dabar kreipiasi į ją, o Rafaelis jau buvo atsisėdęs. Ji to nepastebėjo ir negirdėjo nė žodžio.
– Atsiprašau, Bilai, ką sakėte? – Pati apstulbo, kad gali kalbėti.
– Pasakiau, – pakartojo viršininkas kantriai ir pabrėžtinai, didžiai nepatenkintas, kad ji skraidžioja padebesiais tokio garsaus žmogaus akivaizdoje, – kad nuo kitos savaitės pradžios dirbsite Falkonės gamykloje. Jūs prižiūrėsite ten kuriamą tyrimų centrą, kuris dirbs išvien su mūsų universiteto tyrimų centru.
Tada jis vėl kreipėsi į kitus susirinkimo dalyvius, palikęs Sem saulės rezginyje tiksinčią bombą.
– Manau, nereikia įrodinėti, kaip svarbu, kad mums leista atlikti tiriamąjį darbą veikiančioje gamykloje, ypač vienoje iš lyderių – Falkonės automobilių pramonės įmonėje. Taip atsidursime nepalyginti geresnėje padėtyje nei kiti šios srities tyrėjai, o kadangi esame patikinti, jog Falkonė teiks finansinę paramą mažiausiai penkerius metus, sėkmė mums išties garantuota.
To Samantai buvo per daug. Apimta siaubo ji pakilo, kažką neaiškiai sumurmėjo, jog trūksta oro, ir išlėkė iš salės.
Rafaelis lyg niekur nieko stebėjo, kaip Sem išeina. Nuo ano vakaro jautėsi priblokštas. Dar gyvas, bet visiškai priblokštas. Negalima leisti prasiveržti pernelyg audringam įniršiui – baugino jo galia. Ir Rafaeliui darėsi baugu, jei nors akimirką susimąstydavo, dėl ko tokie gilūs ir karšti jo jausmai.
Šalia sėdintis Sem viršininkas ėmė nepatenkintas bambėti, ko ji taip skubiai išėjo, tačiau Rafaelį apėmė pasitenkinimas, nes juto sukėlęs Samantai nors truputėlį sąmyšio. Priblokštas Rafaelis instinktyviai troško išmušti Sem iš vėžių, kaip kad ji pasielgė su juo.
Rafaelis su kartėliu prisiminė, kaip iš pat pradžių ji nenorėjo kalbėtis apie jo siūlomą darbą, kaip visą tą laiką slėpė tiesą. Slėpė, kad jis turi sūnų. Rafaeliui pakako tik kartą paskambinti savo komandai ir buvo imtasi vykdyti įžūlų sumanymą – perimti iš universiteto tyrimų programą, ir vyras galėjo iš anksto mėgautis šiuo susirinkimu.
Sem viršininkas vis dar kalbėjo, o Rafaelis buvo paskendęs savose mintyse, tačiau žiūrintys į jį matė tik didžiulį vyro susikaupimą.
Jis giliai įkvėpė ir suprato, kad normaliai nekvėpavo nuo tos akimirkos, kai aną vakarą pamatė Sem jos namų tarpduryje žiūrinčią į jį su ta beviltiška veido išraiška. Pirmą smūgį į paširdžius gavo pamanęs, kad Sem ištekėjusi, augina kito vyro vaiką. Buvo apmaudu prisiminti – jautėsi labiau pažeidžiamas nei norėtų pripažinti.
Buvo visiškai nepateisinama, kad Sem daugiau nei trejus metus slėpė nuo jo sūnų. Rafaelis buvo maždaug Mailo metų, kai subyrėjo jo paties pasaulis. Savo akimis matė klūpantį tėvą, raudantį parpuolusį prie žmonos kojų ir maldaujantį jo nepalikti.
Aš tave myliu. Kaip gyvensiu, kai mane paliksi? Esu niekas. Nieko neturiu…
Kelkis, Umbertai, – paliepė žmona. – Žeminiesi sūnaus akivaizdoje. Koks vyras jis užaugs, jei matys nusiminusį, aimanuojantį ir verkšlenantį tėvą?
Koks vyras jis užaugs?
Rafaelis įsitempė. Užaugęs suprato, kad svarbiausias dalykas gyvenime – padėti tvirti pamatai. Saugumas. Sėkmė. Prisiekė, kad niekada dėl nieko nesižemins, nes tėvas buvo taip pažemintas, kad Rafaeliui nebeliko išdidumo net tvirtai stovėti ant kojų. Jausmai kėlė pavojų. Jie turėjo galios visiškai išvesti žmogų iš pusiausvyros. Rafaelis žinojo, kokios nepastovios esti moterys, kaip lengvai jos gali viską mesti ir išeiti. Arba neleisti matytis su vaiku.
Sekmadienį Rafaelis vėl atvažiavo prie Sem namų, supykęs, pasiruošęs vėl su ja susiremti, bet kai sustojo, pamatė išeinančius motiną ir sūnų. Mailas stūmė paspirtuką. Vyras nusekė juos į nedidelį vietinį parką ir kaip koks bėglys stebėjo žaidžiančius. Stebint ilgakojės Samantos lengvus ir grakščius judesius viduje virė niūrūs jausmai. Rafaelis suprato, kad jei vėl būtų pasirodęs jų gyvenime, tai nebebūtų buvusi dar viena įprasta sekmadienio ryto kelionė į parką.
Matydamas, koks tvirtas jo sūnus, stebėdamas, kaip jis bėgioja, girdėdamas džiaugsmingą berniuko juoką, Rafaelis pajuto kai ką dar nepažinta. Tai buvo… pasididžiavimas. Ir dar kai kas, ko negalėjo įvardyti. Bet tada ir vėl prisiminė tą dieną – pačią niūriausią savo gyvenime – kaip motina tvirtai ir skaudžiai sugriebė jį už rankos ir išsivedė iš šeimos palazzo, stovinčių Milano miesto pakraštyje, palikusi ant žemės gulintį ir nenumaldomai verkiantį tėvą. Apgailėtiną ir palūžusį žmogų.
Tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko Rafaelis niekada nenorėjo turėti vaikų. Žinodamas, kokie jie pažeidžiami, jautė, kad jam tektų per daug didelė atsakomybė. Niekas už jį geriau nežinojo, kaip vaikystėje nutikę įvykiai gali paveikti tolimesnį gyvenimą. Todėl net nesitikėjo, kad susidūrus su sūnumi akis į akį, kils tiek daug jausmų, sujungsiančių jį neregimais ir neišdildomais saitais su žmogučiu, kurio dar kaip reikiant nė nepažįsta. Nesitikėjo, kad kitą dieną stebėdamas bėgiojantį sūnų išgyvens tokius stiprius globėjiškus jausmus, kad, be jokios abejonės, bematant supras, jog padarys viską, kad tik sūnus nenueitų klystkeliais.
Jau vaikystėje Rafaelis suprato, kad augti be tėvo tas pats, kaip būti graužiamam rūgšties iš vidaus.
Susiformavo tvirtas pasiryžimas, lyg koks betono gniužulas. Niekas gyvenime neprivers Rafaelio palikti sūnaus, kad berniukui netektų patirti to, ką jam pačiam teko iškentėti.
Netikėtai nutraukęs Sem viršininką, Rafaelis atsistojo, sumurmėjo atsiprašymą ir išėjo iš salės. Šiuo metu norėjo girdėti kalbantį tik vieną žmogų.
Skrandį graužė rėmuo, nes pusryčiai, nors ir visai menki, nugarmėjo į klozetą moterų tualete. Sem drebėjo, jai buvo silpna, o jos veidas įskilusiame veidrodyje atrodė mirtinai išbalęs. Ji apsišlakstė vandeniu, išsiskalavo burną, nes turėjo grįžti ir susitikti…
Durys plačiai atsidarė, Sem atsitiesė ir įsitvėrė į kriauklės kraštą. Bent kartą meldė, kad tai būtų Gertė, bet pajuto, kad tai ne ji – piestu pasistojo kiekvienas kūno plaukelis.
Ji pasisuko ir pamatė aukštą ir niūrią Rafaelio figūrą, nes tai jis stovėjo atsirėmęs į duris ir giliai susikišęs rankas į kišenes. Pamačius vyrą, pažadinusį joje geidulius, džiaugsmas apėmė Sem kūną ir iš jos lūpų neišsiveržė piktas atsakas, nes su kartėliu pastebėjo, jog net nemalonus blausus apšvietimas negadina puikios Rafaelio išvaizdos.
Sukilo ilgai lauktas pyktis, Sem tuo pasinaudojo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Kalbėjo šiurkščiu, skausmingu balsu.
– Ką tu sau manai, Rafaeli? Kaip drįsti čia rodytis ir naudodamasis savo galiomis man keršyti? Juk apgaudinėji darbuotojus – žmones, kurie ilgus metus pasišventę gilinosi į šią sritį. Staiga įsiverži ir žadi jiems miglotą sėkmę ateityje, kai abu žinome…