Greičiau į pagalbą Matėjui!
Markui skaudėjo galvą, spengė ausyse, kraujas tvinksėjo smilkiniuose, o širdis plakė nelyginant kūjis. Jį baisiai kankino troškulys, burna išdžiūvo, o saulė toliau negailestingai kepino. Abipus kelio, kuriam tarytum ir galo nesimatė, plytėjo arbūzų laukai.
Staiga Markui pasivaideno, kad jis girdi arklių kanopų dunksėjimą. Jis apsidairė, bet kelyje nieko nesimatė. Plėšikai jo nesivijo, matyt, bijojo vilkstinę lydinčių džigitų.
Jaunuolis dar stipriau įtempė pavadį ir suplakė arklį, versdamas jį sušuoliuoti iš paskutiniųjų. Šią akimirką jis prisiminė savo tėvą. Ką pasakytų Nikolas Polas dėl savavališkų sūnaus poelgių?
Staiga Markas pamatė priešais atrisnojančius du pabalnotus arklius be jojikų. Jis baisiai nustebo. Iš pradžių jis pagalvojo, kad arkliai bene bus pabėgę pietų poilsio metu. Tačiau šią mintį tuojau pat nuvijo, nes žinojo, kad džigitai juos be vargo būtų pagavę.
Kai arkliai pribėgo arčiau, Markas vieną iš jų pažino — tai buvo jo tėvo žirgas. Jaunuolį apėmė siaubas. Jis atleido pavadį, ir jo apsiputojęs arklys sustojo. Taip, nėra abejonės: tasai laukas bėris — tėvo ristūnas. Markas nušoko nuo arklio ir pašaukė eržilą. Išgirdęs pažįstamą balsą, žirgas atsargiai prisiartino.
Markas čiupo jį už pavadžio, bet tuojau pat vėl paleido. Juk reikia pirmiau sužinoti, kas atsitiko. Įkyrios mintys lindo jam į galvą; jis pririšo savo arklį prie medžio ir leidosi tolyn pėsčias.
„Juk tėvas ne vienas, su juo buvo dėdė Mafijas ir džigitai, — galvojo jis. — Pagaliau ir pirkliai buvo ginkluoti. Užpulti vilkstinę ne taip jau lengva.“
Markas jautėsi kaltas, kad paliko tėvą vieną, nepadėjo jam nelaimėje. Bet kodėl jis mano, kad vilkstinė buvo užpulta? Šit jis pamatys visus, ramiai besiilsinčius po palmėmis…
Markas paspartino žingsnį. Kelias ėjo plokštikalne ir toliau leidosi siauru taku žemyn. Jį apėmė vienatvės jausmas — aplinkui dunksojo tamsūs kalnai, o viršum jų plytėjo žydras dangus. Po kojomis — pilkai žalia stepių žolė, dygios usnys ir kažkokie sidabrinio pilkumo, stipriai kvepiantys augalai.
Nuo išdžiūvusios žemės, apaugusios skurdžia augmenija, karštas vėjas kėlė dulkių sūkurius. Markas pridengė ranka akis ir lygumos pakraštyje staiga pamatė greit besiartinantį raitelių būrį. Jis nežinojo, ar tie baltai apsirengę raiteliai jį pastebėjo, bet, šiaip ar taip, bėgti atgal prie savo arklio jau nebebuvo laiko. Jis krito ant žemės, nušliaužė pakrūmėmis kokią penkiasdešimt žingsnių nuo kelio ir ten susigūžė žolėje.
Po valandėlės Markas atsargiai pakėlė galvą ir žvilgtelėjo pro žoles į kelią. Dulkės graužė paraudusias, karščiuojančias jo akis, susivėlusių plaukų kuokštai dribo ant veido. Jis suskaitė dvylika ginkluotų raitelių, kurie nieku nesiskyrė nuo matytų kaime plėšikų. Kaip ir anie, jie buvo apsiginklavę ietimis, ant nugarų kabojo lankai, bet jų strėlinės buvo tuščios.
Markui ėmė smarkiau plakti širdis. Atrodė, kad raiteliai joja tiesiai į jį. Jis išsitraukė iš makščių kalaviją ir pasidėjo šalia savęs, o kairiąja ranka suspaudė durklą. Jokios baimės jisai nejautė. Vis vien jokios vilties — jų neišvengsi, neišsigelbėsi. Jei plėšikai jį suras, jam grėsė mirtis.
Štai tau ir nuotykis! Ar taip jis vaizdavosi jį ten, Venecijoj, ilgesingai žiūrėdamas į išplaukiančius laivus ir niekindamas saulėje švytinčios lagūnos grožį? Ar taip jis atrodė jam, kai vilkstinė rūškanomis dienomis klampojo išmirkusiais nuo lietaus keliais?
Ne, Markas svajojo apie kitokius nuotykius! Štai jis kaunasi su plėšikais ir vergų pirkliais, jis išlaisvina gražuolę čigonaitę ir tampa visų pripažintu dienos didvyriu! Ir už savo žygdarbį susilaukia pelnyto atlyginimo — jis apiberiamas auksu ir sidabru ir priedo gauna dar žavią mergaitę!
Ir šit dabar jis guli karšto vėjo gairinamose dulkėse, negailestingai kepinamas saulės, tarp keistų, gaižų kvapą skleidžiančių krūmokšnių…
Ir fazanas ryškiomis sidabrinėmis plunksnomis prabėga pro šalį.
Ir balti raiteliai vis artėja — Markas jau mato tamsius, karingus jų veidus.
Ir širdis jam beveik paliovė plakusi.
Ir laikas jam tarsi sustojo.
Ruošdamasis žūtbūtinei kovai, Markas įsmeigė durklą į žemę; šalia gulėjo kalavijas. Įtempęs visas jėgas, jis pasirengė šuoliui.
Raitelių ietys buvo kraujuotos, drabužiai apdraskyti. Jie prajojo pro šalį, ir dabar Markas pamatė būrio vidury du prie arklių pririštus belaisvius. Vienas iš jų buvo Hasan-bekas. Jis gulėjo be sąmonės ant arklio nugaros; jo rūbai buvo aptekę krauju.
„Yra tokių atsiskyrėlių. Nelengvas jų gyvenimas!“ — taip kalbėjo Mafijas Polas Bagdade.
O dabar Hasan-bekas gulėjo sunkiai sužeistas ant arklio.
Kas gi atsitiko? Šis klausimas kankino Marką.
Kitas belaisvis buvo džigitas.
Markas pakilo, priklaupė. Raitelių jau nesimatė. Netrukus jie išvys du klaidžiojančius arklius ir Marko žirgą, pririštą prie medžio. Jis pasiėmė savo ginklus ir patraukė toliau nuo kelio. Laukinės vynuogės pynėsi po kojomis, erškėčių dygliai draskė drabužius.
Lygumos pakrašty kilo dulkių debesys. Markas išgirdo graudų gyvulių bliovimą ir šūkavimus. Pasislėpęs už krūmo, jis netrukus pamatė savo vilkstinės kuprius, mulus, arklius ir asilus, kuriuos varė raiteliai baltais apdarais, plūsdamiesi ir pliaukšėdami botagais. Pakrikusius gyvulius sunku buvo išlaikyti krūvoje. Du kupriai ištrūko ir pasuko iš kelio. Markui vėl kilo pavojus, kad jį gali pamatyti. Bet dabar jis buvo pakankamai toli ir išdrįso susilenkęs nubėgti prie pasvirusio medžio.
Pridengęs ranka akis, jis laukė, kol raiteliai su visa kaimene prajos pro šalį. Daugiau belaisvių Markas nepastebėjo. Kas gi atsitiko su keliavusiais vilkstinėje žmonėmis? Kur jo tėvas? Kur dėdė Mafijas? Nejaugi juos nužudė plėšikai?
Kas galėtų pasakyti!
Ne, tai nebuvo tie nuotykiai, apie kuriuos svajojo Markas. Tokie nuotykiai sugalvojami prie šiltos krosnies, linksmai spragsint ir liepsnojant malkoms židinyje.
Marką kankino troškulys.
Už aukštos uolos čiurleno kalnų upokšnis. Jo vanduo sunkėsi grioviais ir grioveliais, drėkindamas gelsvai rudą dirvą. Toliau upelis srauniai tekėjo per derlingą slėnį, kur vešliai augo vaismedžiai ir datulės. Žaliuojančioje pievoje ganėsi arklių, avių ir asilų kaimenės. Nedidelis miškelis slėpė karaunų pirkias nuo pašalinių žvilgsnių.
Artėjo vakaras. Karaunų vadeiva, kresnas apkūnus vyras, apžiūrinėjo grobį: šilkinius audinius, kilimus, maišus su kviečiais ir ryžiais, medvilnės ryšulius, kailius ir įvairias kitas gėrybes. Jo pilname plačių skruostų veide su juodais ūsais atsispindėjo gobšumas ir pasitenkinimas. Karaunai tylėdami laukė laimikio dalybų. Tik vaikai, nesitverdami džiaugsmu, tyliai reiškė savo susižavėjimą.
Saulė nusileido už miško, ir kalnai apsigaubė lengvučiu įvairiaspalviu šydu. Nukautieji gulėjo pašarvoti savo pirkiose, o šalia, parietusios kojas, sėdėjo jų žmonos, pratisai raudodamos.
Pastatytas prie belaisvių sargas keikė savo likimą — štai jis turi eiti sargybą, kai kiti dalijasi grobį.
— Ei tu, šakale, ar nenurimsi pagaliau! — piktai suriko jis.
Sargybinis įkišo pro medines grotas į duobę savo ietį, mėgindamas nuraminti dūkstantį belaisvį. Bet nuo staigaus truktelėjimo jis išsitiesė ant grotų ir, atsimušęs galva į grandinę su kabančia ant jos spyna, valandėlę gulėjo be žado.
Belaisvis stovėjo duobėje, laikydamas kruvinoj rankoj ietį, kurią jis išplėšė sargui iš rankų, pačiupęs ją už smaigalio.