— Na, palauk tu man, juodsnuki velnio išpera! — šaukė Matėjas, sukandęs dantis iš skausmo. — Tuojau aš pakutensiu tave šita pačia ietimi!
Praslinko nemaža laiko, kol ankštoje, į viršų siaurėjančioje duobėje Matėjas apsuko ietį smaigaliu aukštyn. Jis pastatė ją ant delno ir sviedė į viršų, bet pasiekė tik grotas. Sargybinis pašoko ir svirduliuodamas pasitraukė iš tos vietos. Jis išgirdo pergalingą belaisvio juoką.
Kapitonas Matėjas atsisėdo duobės kampe ir, atsiplėšęs kraštą marškinių, apsirišo žaizdą. Dabar jis turėjo ginklą ir prisiekė kaip gyvas neišleisti jo iš rankų.
Kai sargybinis atsipeikėjo, jis ne juokais išsigando. Juk tasai pašėlęs milžinas, ir be ginklo pavojingas kaip tigras, atėmė iš jo ietį. Jis įsivaizdavo, kaip visi šaipysis iš jo neapdairumo ir su kokia panieka žiūrės į jį vadas. Išplūstas ir paniekintas, jis, ko gero, pats atsidurs duobėje.
Nevykėlis sargas prišliaužė keturpėsčias prie grotų ir pamėgino atsargiai žvilgtelėti į duobę. Bet vos tik viršuj pasirodė jo plaukai, belaisvis vėl sviedė ietį, priversdamas sargą atšokti atgal. Vargšui nieko kito nebeliko, kaip tik prašyti kalinį, kad tasai geruoju grąžintų jam ietį. Už tai sargas žadėjo jam ir kumyso, ir kvietinių skrylių, ir avienos.
Nors Matėjas nesuprato nė žodžio, bet suvokė, kad sargybinis jam kažką žada. Vadinasi, tas ginklas jam tikrai padėjo. Jis užmiršo savo gėdingą padėtį, kad lyg sugautas šuo turi tūnoti dvokiančiame urve. „Dabar gerai apsigalvok, Matėjau, ir nežiopsok, — kalbėjo jis pats sau, — kitaip žūsi čia per nieką.“ Ir kapitonas su nerimu prisiminė Marką, kuris dėl jo kaltės pateko į pavojų.
— Na, eikš čionai, drauguži! — šūktelėjo jis ramiai. — Pasikalbėsime.
Virš grotų iš lėto palinko juodas sargybinio veidas išgąsčio kupinomis akimis.
— Eikš arčiau, šunsnuki, nebijok, nieko aš tau nedarysiu, — švelniu balsu kalbėjo Matėjas. — Nagi atnešk man ką nors užkąsti ir šalto gėrimo. Tik paskubėk! Šitokią štai krūvą valgio, supranti? Tada aš grąžinsiu tau ietį, ir tu galėsi ramiausiai mane pasmeigti. Štai tavo ietis, pasižiūrėk! O dabar dumk, drauguži!
Sargybinis apsidairė. Pamažu artėjo sutemos. Jo bendrininkai tebebuvo užimti grobio dalybomis. Jis keletą kartų linktelėjo galvą ir mostais paaiškino Matėjui, kad viską suprato ir patenkins jo prašymą.
Vos tik sargybinis nuėjo, Matėjas ėmėsi darbo. Nulaužęs ieties smaigalį, jis ėmė rausti kietoje duobės sienoje pakopas. Urve jau buvo visiškai tamsu. Danguje pasirodė pirmosios žvaigždės.
Staiga Matėjas išgirdo duslius garsus, tarytum kas aimanuotų čia pat žemėje. Jis paliovė kasęs ir įsiklausė. Dabar jis išgirdo silpną balsą, tyliai šaukiantį jį vardu. Matėjas buvo ne iš bailiųjų, bet šis vaiduokliškas balsas jį truputį išgąsdino. Negi tai būtų koks numirėlis, šaukiąs jį iš kapo?
Jo kalėjimas buvo kaimo pakrašty. Visi dienos garsai nuščiuvo — nebebuvo girdėti nei šunų lojimo, nei paukščių plazdenimo krūmuose. Nutilo ir moterų raudos.
— Kas čia mane šaukia? — paklausė Matėjas, ir jo skardus balsas nuslopo gilioje duobėje. Įsiklausęs jis vėl išgirdo savo vardą ir lengviau atsiduso, kai jo ausį pasiekė persiški žodžiai. Dabar jis prisiminė, kad karaunų kalėjimo aikštelėje buvo keturios duobės. Vadinas, kažkur šalia turi būti kitas belaisvis.
— Kas jūs? — šūktelėjo Matėjas. — Pasakykite savo vardą.
— Hasan-bekas.
— Pakentėkite, Hasan-bekai. Aš pamėginsiu išsikrapštyti iš šito urvo. Gal paskui galėsiu ir jums padėti.
Ir Matėjas negaišdamas vėl ėmėsi darbo. Dabar kalboms nebuvo laiko. Hasari-beko atsiradimas patvirtino jo spėliojimus, kad vilkstinę užpuolė plėšikai. Bet kurgi visi kiti? Kas nusitiko Nikolui ir Mafijui Polams? Kur Markas?
Matėjas pamėgino ropštis į viršų išraustomis pakopomis, smeigdamas giliai į žemę ieties nuolaužą. Deja, netrukus jis pamatė, kad visas jo darbas nuėjo perniek. Palypėjęs keletą pėdų, jis neteko pusiausvyros ir turėjo nušokti žemėn. Matėjas įsitikino, kad pasiekti grotas aukštyn siaurėjančia siena neįmanoma ir kad jis gyvas palaidotas šiame urve. Beliko vienintelis malonumas— palaikyti ryšį su Hasan-beku. Bet kadangi jis nemokėjo nė vieno žodžio persiškai, o anas itališkai, tai ir susižinoti nebuvo įmanoma. Nusiminęs ir netekęs vilties, Matėjas atsisėdo ant žemės. Tvankus karštis kiek atslūgo, bet jis taip sušilo bekasdamas, kad buvo visas šlapias nuo prakaito. Sužeistą ranką labai sopėjo. Jį kankino alkis ir troškulys.
Staiga Matėjas pašoko, pamatęs virš duobės klastingą sargybinio veidą. Kažką šnibždėdamas, jis numetė pro grotas keletą kvietinių sklindžių. Matėjas greitai nuvalė nuo jų žemes ir pradėjo valgyti, bet burna taip buvo išdžiūvusi, kad jis negalėjo nuryti kąsnio.
Sargybinis pareikalavo grąžinti ietį.
Matėjui bematant dingo niūri nuotaika, ir jis pagyvėjo. Jam šovė į galvą mintis… Kai tik sargas pakels grotas ir čiups ieties kotą, jis…
— Na, pakelk grotas, mano mielas krankly, — meilingai pasakė Matėjas, kone dainuodamas, — ir duok man atsigerti. Matėjas labai ištroškęs, supranti?.. Tu nori atsiimti savo ietį? Tuojau pat, mielasis. Duokš man pirmiau ąsotį, aš atsigersiu, o tada tu gausi ietį. Štai ji! Kokia puiki ietis! Tiesa, be antgalio, bet tai juk nesvarbu? Aš tau paduosiu ją patogiai, kad galėtum gerai nutverti už koto. O dabar atidaryk dureles!
Matėjas lydėjo savo žodžius raiškingais rankų judesiais.
Grobio dalybos, rodos, baigėsi: buvo girdėti besiskirstančių karaunų balsai ir žingsniai. Sargybinis greitai atrakino spyną ir, nuėmęs grandinę, pakėlė grotas. Paskui nuleido su virve ąsotį ir vėl pareikalavo savo ieties.
Matėjas godžiai gėrė šaltą pieną, nepaisydamas susijaudinusio sargo sapaliojimų. Jis vienu mauku ištuštino pusę ąsočio, tarytum niekad nebūtų ragavęs tokio skanaus gėrimo.
— Tu stačiai angelas, mano išdykėli! — murmeno Matėjas. — O dabar trauk ąsotį į viršų ir tuojau pat nuleisk jį į gretimą duobę Hasan-bekui. Tada aš tau atiduosiu ietį.
Sargas suprato, ko nori belaisvis, ir jam nieko kito nebeliko, kaip įvykdyti to velnio reikalavimus. Jam terūpėjo kuo greičiau atgauti savo ginklą. O vėliau jis žiauriai atsikeršys už viską.
Matėjo ausį pasiekė vos vos girdimas Hasan-beko balsas, o paskui jis aiškiai išgirdo, kaip užsitrenkė gretimos duobės grotos. Sargas grįžo atgal ir pasilenkęs čiupo už jam paslaugiai iškeltos ieties. Bet vos tik tas įsikibo, Matėjas stipriai patraukė, ir sargas įsivertė į duobę.
— Na, balandėli, šit mes tave ir sučiupome! — Jis nutvėrė mirtinai išsigandusį sargą už krūtinės ir taip skėlė į ausį, kad tasai atsimušė pakaušiu į sieną.
— Gavai už tai, kad norėjai pakutenti mane savo ietimi. O dabar, jei nori likti gyvas, stovėk ramiai, kad aš galėčiau užlipti tau ant pečių. Štai šitaip, supratai? Ir kad man nė krust!
Matėjas užsirioglino sargui ant nugaros, bet krašto nepasiekė — duobė buvo per gili. Nusivylęs jis nušoko žemyn.
Dabar jis sėdėjo šiame ankštame urve kartu su sargu. Pabėgti buvo neįmanoma.
Markas nusėlino paskui plėšikus iki žmonių palikto kaimo, per kurį turėjo žygiuoti karavanas. Pasislėpęs krūmuose, jis stebėjo, kaip karaunai nusivarė kuprius, mulus ir asilus į kainus kažkokiu slaptu takeliu. Dar jis matė, kaip būrys vyrų, išsirinkęs geriausius vilkstinės arklius, nujojo iš paskos su dviejų belaisviais. Džigitui jie buvo užrišę akis, o Hasan-bekas gulėjo ant arklio be sąmonės. Markas palaukė, kol visi raiteliai paliko kaimą, ir pasigavo vieną iš paliktų arklių. Jis nusivedė jį prie šulinio, pagirdė ir pats sriūbtelėjo drungno, kartoko vandens, paskiau kyštelėjo nosį į vieną kitą pirkią, ieškodamas ko nors pavalgyti, Karaunai daug ką paliko apiplėštame kaime, tad jis ir pats numaldė alkį ir dar arklį pašėrė.