Kol Mafijas kalbėjosi su savo sūnėnu, Nikolas Polas priėjo prie Matėjo.
— Aš jums be galo dėkingas, Matėjau, iš visos širdies dėkoju! Jūs išgelbėjote Markui gyvybę.
Matėjas sumišęs papurtė galvą.
— Jūs klystate, Polai. Atvirkščiai, Markas ištraukė mane iš dvokiančios duobės. Aš to niekuomet nepamiršiu. Prisiekiu jums, Nikolai, niekados nepamiršiu!
Nikolas Polas nepatikliai žiūrėjo į Matėją. Tuo tarpu totoriai ėmė nerimauti — jie norėjo greičiau sužinoti, kur slapstosi plėšikai. Ormuzo kunigaikštis, užsirūstinęs dėl vilkstinės užpuolimo, įsakė šimtinių vadams ir penkiasdešimčiai džigitų žūt būt sunaikinti plėšikų lizdą. Akiplėšiški karaunų užpuolimai rimtai trukdė prekybą tarp Bagdado ir Ormuzo.
Totoriai nusprendė sustoti artimiausiame slėnyje ir ten išklausyti Marko ir Matėjo pasakojimo. Netrukus suliepsnojo laužai, ir Markas apsakė savo ir Matėjo nuotykius.
Išgirdęs apie Hasan-beko mirtį, Nikolas Polas nuleido akis.
— Mes neteisingai jį kaltinome, — tarė jis, — Hasan-bekas buvo narsus vyras! Sužeistas ir parblokštas ant žemės, jis vis dar priešinosi plėšikams. Tada žuvo penki prekijai, karavanbašis ir dešimt džigitų.
— Aš mačiau jūsų ristūną, tėve. Jis bėgo į mane vienas, be raitelio…
— Tavo tėvas per susirėmimą nukrito nuo arklio, — paaiškino Mafijas. — Jis nukovė vieną plėšiką ir paspruko svetimu arkliu. Mes lėkėme dieną ir naktį, ieškodami pagalbos.
— Taigi matai, Nikolai, — kalbėjo jis, kreipdamasis į brolį.— Negi mes galėjome vieni vytis karaunus.
— O Markas taip padarė,— pasididžiuodamas atkirto jam Nikolas.
— Kai aš pagalvoju apie tai, mane šiurpas nukrečia, — pasakė Mafijas.
Staiga Markas prisiminė naktinį pokalbį su Hadži-Muhamedu ir Hasan-beku.
— O Hadži-Muhamedas gyvas? — paklausė jis.
— Kaipgi, gyvas. Jis su nekantrumu lauks mūsų Ormuze.
Prie laužo sėdėjo šešetas vyrų. Blėsčiojanti liepsna šokinėjo virš žemės, atsispindėdama siaurose totorių šimtininkų akyse; rausvi jos atšvaitai nušviesdavo veidus, paskui vėl viską apgaubdavo tamsa.
Marką išvargino įtemptas nakties žygis — akys merkėsi, galva sviro žemyn. Nikolas atnešė antklodę ir užklojo sūnų. Ir Matėjas vos laikėsi ant kojų.
— Bene geriausia bus pailsėti iki ryto, — pasakė Mafijas totoriams.
Netrukus visi kietai sumigo. Tik sargybinių laužai tebedegė. Budėtojai vaikščiojo aplink stovyklą, saugodami miegančius.
Tarsi viesulas užklupo kitos dienos vakarą totoriai ir džigitai karaunų buveinę. Visi, kurie mėgino priešintis, buvo nugalabyti. Likusieji buvo suvaryti į vidurį kaimo ir turėjo sunešti iš pirkių visus apiplėštos vilkstinės daiktus. Paskui visus belaisvius supančiojo ir pririšo prie arklių.
Tuo tarpu venecijiečiai ištraukė iš duobės mirusio Hasan-beko kūną.
Jį palaidojo sode, tarp dviejų aukštų medžių, ir kapą apdėjo sunkiais akmenimis apsaugai nuo plėšriųjų žvėrių.
„Čia ilsisi Hasan-bekas. Niekas jo nepažinojo ir niekas nemylėjo. Jo dievas nebuvo mūsų dievas. Bet jis buvo narsus vyras.
Ilsėkis ramybėje, Hasan-bekai.“
SENAS PADORUS LAIVIŪKŠTIS
Siaura vandens juosta skyrė uolėtą salą nuo žemyno. Sąsiauriu vienas po kito plaukė laivai ir galeros iš įvairių šalių. Jais buvo gabenamos visokios vertingos prekės: imbieras ir pipirai iš Indijos, perlai iš kaimyninių Bachreino salų[18], jašma iš tolimojo Kašgaro, šilkas ir brokatiniai audiniai, kalavijai ir šarvai iš Damasko, persiški ir arabiški arkliai, dramblio kaulai.
Kai Markas ėjo per Ormuzą.— triukšmingą prekybos miestą, įsikūrusį uolėtoje, bevandenėje saloje, jam atrodė, jog čia sukaupti viso pasaulio lobiai. Ir kartais jam kildavo noras tapti visų tų turtų šeimininku. Jis domėjosi savo tėvo ir dėdės, atgavusių beveik visas plėšikų pagrobtas vertybes, prekybiniais reikalais ir džiaugėsi kiekvienu pelningu sandėriu.
Tačiau Marką domino taip pat vietos gyventojų gyvenimas ir papročiai, to krašto istorija. Per tą šešių mėnesių kelionę jis patyrė tiek daug įspūdžių, kad išlaikyti visa tai atmintyje buvo neįmanoma. O kiek nuotykių dar laukė jo ateityje! Praslinks keletas metų, kol jie po ilgos kelionės per kalnų ledynus ir įkaitusius dykumų smiltynus pasieks Chanbalyką[19] — didžiojo chano Chubilajaus rezidenciją.
Markas pradėjo suprasti, koks platus yra pasaulis ir koks įvairus gyvenimas. Jaunuoliui vis labiau kilo noras išsaugoti visa tai, ką jis mato ir girdi. Jis nusipirko iš vieno indų pirklio samarkandiško popieriaus ir ėmė užrašinėti svarbiausius įspūdžius apie įvairias vietoves ir žmones. Bet ilgainiui pamatė, kad, užrašant savo mintis, reikia didesnio tikslumo, negu padrikai pasakojant.
Būdamas nepaprastai aistringas tyrinėtojas, jaunuolis nebesitenkino atsitiktiniais, dažnai prieštaringais pasakojimais — jis stengėsi įsigilinti ir patikrinti, kiek juose yra tiesos. O labiausiai jam patikdavo pačiam viską savo akimis pamatyti.
Ormuzas garsėjo kaip stambus prekybos centras. Čia suvažiuodavo arabų, indų, persų ir italų pirkliai. Einant per miestą, buvo sunku rasti vietą, kur nebūtų prekiaujama.
Nors uolėta salos žemė neturėjo vandens, ūksminguose turtuolių kiemuose čiurleno fontanai. Ištisi pulkai nešikų kasdien tampė odinius maišus su vandeniu į plokščiadugnes valtis. Be šio nuolatinio ryšio su pakrante Ormuzas negalėjo gyventi.
Vasarą saulė čia taip kepina, kad visi pasiturintys gyventojai palieka miestą. Jie keliasi į savo sodus jūros pakrantėje arba į upių salas ir gyvena ten erdviose, iš žilvičių nupintose palapinėse, kurios statomos ant polių virš vandens. Slėpdamiesi nuo negailestingų saulės spindulių tose lapais dengtose pavėnėse, žmonės laukia vakaro. O kai nuo lygumų papučia karštas sausvėjis, gyvenimas visai apmiršta. Žmonės gelbstisi, lįsdami iki kaklo į vandenį, ir taip kiauras valandas tūno, kol aprimsta tasai pražūtingas dykumos alsavimas.
Hadži-Muhamedas, dažnai lankęsis ir gyvenęs Ormuze, papasakojo Markui apie tą sausvėjį, kuris prieš porą metų pražudė daugiau kaip šešis tūkstančius žmonių. Ormuzo kunigaikštis laiku nesumokėjo Kermano valdovui metinės duoklės. Tada valdovas ryžosi nubausti miestą ir atsiimti duoklę jėga. Sutelkęs penkis tūkstančius pėstininkų ir šešiolika šimtinių raitelių, jis įsakė pulti Ormuzą. Kariuomenė be jokių sunkumų žygiavo per derlingas Kermano karalystės sritis. Ormuze niekas nenujautė gresiančio pavojaus. Turtingi pirkliai ir valdininkai, kaip paprastai, buvo išvykę iš miesto ir gyveno savo vasarnamiuose.
Kermano daliniai vakare sustojo palmių giraitėje netoli Ormuzo ir ruošėsi pulti miestą. Kariai, tikėdamiesi didelio grobio, buvo gerai nusiteikę. Kai kitos dienos rytą jie išžygiavo tolyn, staiga juos užklupo tas baisusis dykumų sausvėjis. Dusdami nuo neapsakomo karščio, arkliai blaškėsi, trypė kanopomis, o kariai, ieškodami išsigelbėjimo, mėgino raustis į žemę. Bet mirtį nešanti vėtra naikino savo kelyje viską, kas gyva. Taip visa Kermano kariuomenė žuvo, nepasiekusi miesto, kurį ji rengėsi pulti.
Venecijiečiai atvyko į Ormuzą vasaros pradžioje. Nors karščiai juos labai kankino, savo prekybinių reikalų jie nepamiršo. Sužeista Matėjo ranka greit sugijo. Karaunų nelaisvė jam atrodė lyg baisus sapnas.
Ir Markas buvo beveik viską pamiršęs. Nauji įspūdžiai nustelbė neseniai patirtus pergyvenimus ir žadino norą ieškoti vis naujų nuotykių. Jis su nekantrumu laukė tolesnės kelionės.
18
Bachreinų salos Persų įlankoje, mūsų laikais garsios savo nafta, viduramžiais buvo žinomos kaip gausingos perlų žvejyklos, Per Ormuzą, Širazą ir Basrą bachreinų perlai ėjo į visas Rytų šalis.
19
Chanbalykas (mongoliškai — chano miestas), dabar Pekinas — seniausias, daug kartų vis kitaip vadinamas Kinijos miestas, kurį 1267 metais chanas Chubilajus padarė savo valstybės sostine, pristatydinęs prie jo ištisą naują Dadu miestą su didžiuliu rūmų kvartalu.