Venecijiečiai gyveno pas Hadži-Muhamedą, pačiame pajūryje, priešais Ormuzo salą. Jo namas stovėjo nuostabiai gražiame sode ir buvo taip puikiai įrengtas, kad Markas nejučiomis prisiminė asasinų rojaus sodą su pasakiškais rūmais ir altanomis.
Kartą Markas sėdėjo giliai susimąstęs didžiojoje vyrų namo menėje. Jis buvo vienas. Pro vitražus skverbėsi blausi šviesa, aukštoje salėje buvo maloniai vėsu. Staiga jo ausis pasiekė muzika ir liūdna daina, bet tie garsai skambėjo taip toli, kad jis nesuprato, ar jam tik taip rodosi, ar jis iš tiesų girdi.
Moterys Lido pakrantėje sutinka su dainomis žvejus, vakare grįžtančius savo laiveliais… Dainuoja ir žvejai — dainavedys užtraukia melodiją, o paskui įsijungia ir kiti… Dainos skamba Venecijos kanaluos… Skrodžia vandenį valtys… Tyliai pliuškena bangos… Laivų meistras Džovanis stovi ant akmeninių apgriuvusios romėnų vilos laiptų, o juodaplaukė Džanina klausosi gražios dainos. Mulų varovai sustoja, žvejai nuleidžia irklus, stiklo pūtėjai liaujasi plepėję… Venecija… Dainuoja Džovanis… Tolimi vaikystės prisiminimai — skaudūs ir kartu taip malonūs.
Ar jis ilgisi Venecijos? Dievai žino. Tačiau Markas suprato, kad nežinomi toliai tebetraukia jį taip stipriai, kaip anuomet, kai jis su vaikišku smalsumu lydėdavo akimis iš San Nikolo uosto išplaukiančius laivus.
Tiesa, jis pasiilgo žydinčių kaštanų, pasiilgo Piacetos ir motinos kapo San Mikelės kapinėse, tačiau troškimas keliauti, pamatyti svetimus kraštus buvo stipresnis.
Sode, veidus prisidengusios čadromis, dainavo moterys, būgneliams pritariant.
Į salę, kur sėdėjo Markas, įėjo Hadži-Muhamedas ir Matėjas.
— Šlovė alachui, kad jus sutikome! — tarė pirklys. — Manėme, jog jūs Ormuze. Aš ruošiuosi plaukti į Bachreino salas ir būčiau laimingas, jei jūs ir kapitonas Matėjas sutiktumėt mane lydėti.
— Į Bachreino salas? Pas perlų ieškotojus? — Markas negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo. — Aš mielai jus lydėsiu, jei tik tėvas leis.
— Meseras Polas neprieštarauja, — atsakė Hadži-Muhamedas. — Jei jūs sutinkate, rytoj švintant mes išplaukiame.
— Viena laimė, kad pagaliau ištrūksime iš šio pragaro, — sumurmėjo Matėjas, džiaugdamasis vėl galėsiąs pajusti po kojomis laivo denį.
Kai Nikolas ir Mafijas vakare grįžo iš miesto, Markas jau buvo susidėjęs reikalingus kelionei daiktus ir pasiuntęs į burlaivį.
— Žiūrėk, kaip jis skuba! — šyptelėjo Mafijas. — O Matėjo iš viso nebesimato. Šiąnakt jis, tikriausiai, nakvos laive.
Bet šį kartą Markas negirdom nuleido geraširdišką dėdės juoką.
— Rytoj iš pat ryto mes išplaukiame, tėti, — pasakė jis, vis dar būkštaudamas, kad koks nors netikėtumas nesutrukdytų kelionės. — Viskas paruošta.
— Gerai, — pritarė Nikolas Polas. — Bet žinok, kad tai ne kokia pramoga. Mudu nusprendėme, kad ateityje tu privalai mums padėti. Bachreino salose galima pigiai pirkti perlų, žinoma, kaip reikiant pasiderėjus. Pasikliauk Hadži-Muhamedu. Jis moka kalbėti su pirkliais ir duos tau gerų patarimų.
Tai buvo Markui pirmoji prekybinė užduotis. Jis labai didžiavosi, kad tėvas patikėjo jam tokį svarbų reikalą, ir nusprendė griežtai laikytis Hadži-Muhainedo nurodymų.
Kitos dienos rytą, dar prieš saulėtekį, jie išplaukė iš uosto. Matėjas nepatikliai apžiūrinėjo vienastiebį burlaivį, lygindamas jį su dideliais Venecijos laivais, kuriems nebaisios smarkiausios audros.
— Kas čia per laivas, Markai, — tarė Matėjas, kraipydamas galvą,— stačiai didelė barža. Tik pažiūrėk, kaip suleistos denio lentos — nė vienos vinies. Ir inkaras medinis. Tokio keisto laiviūkščio kaip gyvas nesu matęs. Jei tik užeis audra, jis kaip mat subyrės į šipulius.
— Nesirūpinkit, kapitone, — pasakė šypsodamas Hadži-Muhamedas, nugirdęs paskutinius Matėjo žodžius. — Mediniai kaiščiai, kuriais sutvirtintos lentos, laiko ne blogiau už vinis. Mes geležies nenaudojame, nes ji per brangi.
Matėjas turėjo pripažinti, kad įgula labai sumaniai vairavo nepaslankų laivą per visus pavojus. O jūra čia buvo klastinga.
Ji galėjo kiekvieną akimirką iškrėsti kokį pokštą. Štai ji lyg ir vaiskiai mėlyna, kaip ramus kalnų ežeras, paskui, nei iš šio, nei iš to, pradeda šiauštis, kyla putotos keteros, ir šniokščiančios bangos virsta iš visų pusių ant laivo. Pakilęs viesulas drasko bures, braškėdamas svyruoja stiebas — kurį laiką laivas atsiduria vėjo ir bangų valdžioje. Bet staiga vėjas nutyla ir jūra nurimsta, tarsi ją būtų paglosčiusi švelni motiniška ranka.
Vieną naktį keleiviai įsitaisė denyje. Švietė mėnulis, atsispindėdamas jūroje plačia sidabrine juosta. Markas susižavėjęs gėrėjosi žvaigždėtu dangumi, o Hadži-Muhamedas vaikštinėjo po denį. Matėjas stovėjo šalia vairininko ir lyg užburtas žvelgė į jūrą.
— Kaip jums patinka mūsų kraštas? — paklausė Hadži-Muhamedas.
Markas įtarė, kad Hadži-Muhamedas ne šiaip sau jo paklausė, todėl, kiek pasvyravęs, atsakė:
— Jūsų šalis didelė ir graži.
— Bet jūs pamatytumėt Kermaną, mesere Polai! Žavus kaip brangakmenis. Dievaž, negaliu įsivaizduoti ką nors gražesnio. Prie pat miesto trykšta karštos gydomosios versmės. Jos įrengtos puikiuose soduose ir aptaisytos marmuru. — Hadži-Muhamedas atsitiesė ir tartum maldaudamas pažvelgė į Marką. Chna nudažyta ruda jo barzda palietė jaunuolio petį.— Aš esu turtingas žmogus, mesere Polai. Kermane ir kituose miestuose turiu namų, kuriuose ne gėda būtų gyventi ir kunigaikščiams. Atleiskite, kad aš taip nekukliai kalbu apie savo turtus, — pridūrė jis ir nutilo.
Markas susimąstė. „Kuriems galams tasai prekijas nei iš šio, nei iš to, ėmė liaupsinti Kermaną ir pasakoja apie savo turtus? — galvojo jis, žiūrėdamas pro Hadži-Muhamedą į raibuliuojančią jūrą.— Ši šalis turi daugybę paslapčių. Įspėjai vieną mįslę, žiūrėk — jau iškilo kita. Ką turi galvoje tas aukštaūgis persas išblyškusiu veidu?“
— Jūs tylite? Jums nepatinka mano žodžiai?
— Nežinau, ką jūs norėjote tuo pasakyti.
— Jūs protingas, mesere Polai, protingas ir drąsus. Tik jūsų dėka mes atgavome karaunų pagrobtas gėrybes…
Markas tik numojo ranka.
— Aš turiu jums vieną pasiūlymą,— kalbėjo toliau Hadži-Muhamedas. — Likite pas mane Persijoj, padėkite man tvarkyti savo verslą. Aš priimsiu jus į savo šeimą kaip tikrą sūnų. Mes leisimės drauge į Indiją, Egiptą, Italiją, kur tik mus ves prekybos kelias… — Hadži-Muhamedas įsmeigė į Marką savo tamsias, paslaptingas akis. — Aš jus labai vertinu, mesere Polai.
Žvaigždėta naktis Marką kerėte kerėjo — jis jautėsi, lyg būtų atsidūręs kitame pasaulyje. Šitaip kalbėjo jam išdidus ir santūrus prekijas… Jis prisiminė pokalbį prie fontano, velionį Hasan-beką.
Hadži-Muhamedo pasiūlymas buvo labai viliojantis. Jei Markas tą siūlymą priimtų, jo lauktų įdomus ir ištaigus turtingo pirklio gyvenimas. O kelionė į Katajų, priešingai, žada tik pavojus ir vargą.
Laivas skrodė nakties tamsą. Tyliai pliuškeno bangos. Šalia vairininko lyg koks milžinas stovėjo Matėjas. Protingos jo akys su meile klaidžiojo po jūros tolius.
— Dėkoju jums, Hadži-Muhamedai, — tarė Markas Polas. — Nepykite ant manęs, kad aš jūsų pasiūlymo nepriimu. Dar vaikas būdamas, nuolat svajojau apie tolimas šalis… Pagaliau kaip aš galėčiau skirtis su savo tėvu ir dėde?
— Jūsų tėvas neprieštarautų,— pasakė Hadži-Muhamedas, nuleidęs akis. — Jis labai jus myli, mesere Polai, ir norėtų apsaugoti nuo tolimos kelionės pavojų.