Bet štai skardžiai sušunka prižiūrėtojas, pažadindamas juos iš sustingimo.
— Hei-jai, į vandenį! Hei-jai, į vandenį!
Ir vyrai šoka į jūrą. Tarsi didelės žuvys, jie leidžiasi penkiasdešimt — aštuoniasdešimt pėdų gilumon ir lupa peiliais perlų kiaukutus nuo rifų. Užgniaužęs kvapą, Markas smalsiai žiūrėjo į juos. Vandens paviršius vėl pasidarė lygus kaip veidrodis. Laukimo minutės virto amžinybe. Nejaugi žmogus gali taip ilgai išbūti po vandeniu?
Jau šimtas širdies tvinksnių!
Prižiūrėtojas abejingai vaikštinėja pakrante, šmikšėdamas sau rimbu per blauzdas.
Šimtą dvidešimt kartų suplakė širdis!
Kas dedasi ten, apačioj? Narai sudrumstė gelmėje vandenį, ir jūros dugno nebesimatė.
— Antai plaukia didelis burlaivis! — pasakė Hadži-Muhamedas, rodydamas ranka į horizontą.
Štai ir šimtas keturiasdešimt tvinksnių!
Į jūros paviršių išnyra viena galva, paskui antra, trečia… Iškamuotais veidais vyrai plaukia į krantą. Išlipę iš vandens, jie valandėlę suklumpa ant geltono, įkaitusio smėlio, paskiau neša savo tinklelius raštininkui ir išberia prieš jį kriaukles.
Raštininkas atžymi: Alis — 30 kriauklių, Abdula — 40, Mustafa — 35…
— Hei-jai! Į savo vietas, tinginių pančiai! — vėl komanduoja prižiūrėtojas.
Ir narai, nuleidę galvas, vėl skirstosi į savo vietas. Jų žmonos toliau knebinėja pakrantėje kiaukutus, o aplinkui, lyg alkani šunyčiai, šmirinėja jų vaikai. Per dieną narams tenka leistis į jūros gelmes keturiasdešimt ar net penkiasdešimt kartų, jei nori sužvejoti nuo vieno iki dviejų tūkstančių kriauklių.
Štai vėl pasigirdo prižiūrėtojų komanda — vėl juodi ir rudi kūnai nėrė į vandenį ir dingo jūros gelmėse.
— Hei-jai, Ali, kodėl tu nešoki? O tu, šviesiaodi, šok greičiau, kad negautum rimbų!
Alis ir šviesiaodis giliai atsikvėpė ir šoko į jūrą.
— Burlaivis suka į uostą,— tarė Hadži-Muhamedas.
— Kokių velnių šūkaloja tasai šunsnukis? — pasipiktino Matėjas. — Negi jis nemato, kaip tie vargšai nusikamavę.
— Perlai labai brangūs, — atsakė Markas ir dar giliau susimąstė.
Visi trys leidosi iš pakrantės į salos gilumą. Pakeliui jie dar ilgai girdėjo prižiūrėtojų šūkavimus:
— Hei-jai, į vandenį! Hei-jai…
Indų prekijo žmonos gyveno uždarytos, tarsi atskirame moterų pasaulyje. Jų karalystė buvo atitverta aukšta, balta siena su mažomis durimis. Ten vešėjo puikus sodas su ūksmingais medžiais ir rožių krūmais, kuriame stovėjo dviejų aukštų namas, o grįstame kieme tryško fontanas.
Jos vilkėjo šilkiniais, auksu ir sidabru siuvinėtais drabužiais, ant jų rankų ir plaukuose blizgėjo briliantai ir perlų vėriniai. Tos moterys nieko daugiau neveikė, kaip tik vaikštinėjo po sodą, šoko, žaidė ir dainavo, stengėsi įvairiomis gudrybėmis įsiteikti savo ponui. Jos nekentė ir kartu mylėjo viena kitą, jautėsi tarsi paukščiai auksiniame narve ir bodėjosi savo prabangiu, beprasmiu gyvenimu. Čia jos negirdėjo prižiūrėtojų šūkavimų ir botagų pliaukšėjimo — jų širdys buvo lyg akmeninės.
Prekijas vaišino Marką ir Hadži-Muhamedą. Ant stalo stovėjo sidabriniai indai. Tarnaitės atnešė ryžių, skiltelėmis supiaustytų aguročių, įvairių mėsos patiekalų ir daržovių. Svečiai palaukė, kol pradės valgyti pats šeimininkas ir tik tada ėmė vaišintis.
Tyliai, tarsi vaiduokliai, tarnaitės ėmė nuo stalo tuščius indus ir nešė mažas lėkšteles su saldumynais.
Besivaišinant Hadži-Muhamedas papasakojo, kaip karaunai užpuolė jų vilkstinę. Indas prabėgomis žvilgtelėjo į Marką.
Paskiau jie gėrė vyną. Seimininkas mandagiai klausėsi Hadži-Muhamedo pasakojimo, bet tamsus jo veidas visą laiką buvo abejingas. Tačiau, kai persas užsiminė apie perlus, indų prekijas kilstelėjo galvą ir pamojo tarnui. Netrukus priešais svečius stovėjo dėžutė su puikiais perlais.
Indas pabėrė juos ant staltiesės.
Hadži-Muhamedas staiga ėmė kalbėti, kad Ormuze labai karšta vasara ir kad jis ketinąs vykti į Kermaną.
O priešais juos gulėjo rinktiniai perlai, apskriti ir ovalūs, kai kurie vyšnios didumo. Žvakių šviesoje jie blykčiojo čia melsvai, čia geltonai.
Markui atrodė, kad Hadži-Muhamedo kalboms nebus galo. Dabar jis priminė indui juodviejų bendrą kelionę prekybos reikalais, pasakodamas daugybę įvairiausių smulkmenų. Seimininkas santūriai šypsojosi, įterpdamas vieną kitą žodį ir ragindamas pakelti taures.
Pagaliau Hadži-Muhamedas pasidėjo ant delno keletą perlų ir ėmė atidžiai juos žiūrinėti.
Mandagus indų prekijo abejingumas staiga dingo, ir jo veidas visiškai pasikeitė. Dabar jis buvo panašus į menininką, besižavintį puikiu paveikslu.
— Tik pažvelkite, mesere Polai, į šį jūros stebuklą! — sušuko jis ir lyg poetas ėmė girti savo perlus.
Paskui jo veidas surimtėjo, ir jis staiga virto prekiju, kuriam gresia neišvengiamas bankrotas.
— Tai visas mano turtas, ką jūs matote! — pasakė jis atsidusęs. — Sunku dabar gauti perlų žvejų. Ir gyvena jie neilgai, o juodaodžio vergo kaina, jei jis turi tvirtą krūtinės ląstą, labai didelė.
Ir indo veidas vėl pasikeitė. Dabar jis atrodė esąs kilniadvasis draugas, galįs paaukoti savo bičiuliui patį brangiausią daiktą.
— Tik jums aš sutinku juos perleisti, Hadži-Muhamedai! — atsiduso perlų prekijas. — Šiūlykite priimtiną kainą už šį karališką lobį, ir jis bus jūsų.
Hadži-Muhamedas pasiūlė septynis šimtus turneziškų svarų.
Šeimininkas pakilo.
— Išnešk dėžutę! — įsakė jis tarnui ir, kreipdamasis į Hadži-Muhamedą, pridūrė: — Jums nederėtų taip tyčiotis iš manęs.
Markas su dideliu susidomėjimu stebėjo tas derybas Abu pirkliai net užmiršo jį čia esant. Jie tarytum sukryžiavo kalavijus nematomoje dvikovoje. Jų veidai buvo santūrūs ir mandagūs, bet akyse atsispindėjo šaltas gobšumas. Hadži-Muhamedas turėjo daugybę namų ir didelius žemės plotus, o indas iš viso buvo pasakiškai turtingas. Jie nesiderėjo kaip smulkūs pirkliai turguje, bet tyrė vienas kitą, ieškodami silpnų priešininko vietų, nors abiem buvo aišku, kad jie vienas kito neapmaus.
Kieme pliuškeno fontanas, pro praviras duris dvelkė švelni vakaro vėsa.
Laikas slinko nepastebimai. Tarnaitė vėl atnešė vyno ir saldumynų.
Pagaliau pirkliai sulygo dėl kainos — tūkstantis du šimtai turneziškų svarų.
Markas ir Hadži-Muhamedas atsisveikino su šeimininku, kuris palydėjo juos iki durų ir palinkėjo labos nakties.
— Pelningas sandėris, mesere Polai, — tarė Hadži-Muhamedas, kai juodu liko vieni. — Jei norėsit, galėsit įsigyti pusę perlų už šešis šimtus svarų. Tikiuosi, jūsų tėvelis bus patenkintas, — pridūrė jis šypsodamas.
Jie praleido saloje dar tris dienas, o po to jų laivas išplaukė iš uosto.
— Hei-jai, į vandenį! Hei-jai, į vandenį! — palydėjo juos prižiūrėtojų šūkavimai.
Gaivus jūros vėjelis išsklaidė nemalonų pūvančių pakrantėje moliuskų dvoką.
VANDUO — BRANGIAUSIAS TURTAS
Venecijiečiai iškeliavo iš Ormuzo kartu su Hadži-Muhamedu tuo metu, kai buvo nuimamas datulių derlius. Mažą jų vilkstinę lydėjo džigitų būrys. Pragariškai kepino saulė. Jau keletą dešimtmečių nebuvo tokios karštos vasaros. Sėkmingai sutvarkę Ormuze savo prekybinius reikalus, Nikolas ir Mafijas Polai skubėjo. Jie norėjo kuo greičiau pereiti skersai Persiją ir tikėjosi po keleto mėnesių pasiekti didįjį rytinį vilkstinių kelią.