— Matyt, jūs gailitės nepalikę manęs Venecijoj, — įsikarščiavo Markas. — Bet niekas manęs nebūtų sulaikęs! Nesulaikys ir čia, Kermane!
Markas net nematė, kai tarnas padėjo ant stalo skaniai kvepiančių aguročių lėkštę. Jis sėdėjo išraudęs ir piktai suraukęs antakius.
Griežtas Nikolo Polo veidas pasikeitė.
— Kaip tu su manim kalbi?
Markas sumišęs nutilo.
Nikolas Polas giliai susimąstė. Šit jau dvidešimt metų jis keliauja po pasaulį, per tą laiką pažino daug žmonių, matė taurių asmenybių ir niekšų. O ką jis žino apie savo sūnaus sielvartus ir džiaugsmus? Dabar jis pajuto, kad Markas jau nebe vaikas svajotojas, o suaugęs, anksti subrendęs jaunuolis, turįs tvirtą valią ir savo nusistatymą. Globos jam daugiau nebereikia — jis jau pilnateisis vyras. Ir Nikolo Polo veidas nušvito.
— Ak, štai kodėl tu pastaruoju metu buvai taip paniuręs, — prabilo jis. — Kas gi tau sakė, kad mes nenorim imti tavęs drauge?
— Jūs gi pats klausėte, ar aš norėčiau likti pas Hadži-Muhamedą. Nejaugi užmiršote, tėveli?
— Hadži-Muhamedas mūsų bičiulis. Jis mielai tave pasiliktų. Bet aš jam pasakiau: „Pakalbėkit su Marku, jis jau suaugęs vyras. Kaip pats nuspręs, taip ir bus.“ — Kiek patylėjęs, Nikolas Polas kalbėjo toliau: — Žinoma, mums būtų nemalonu, jei tu apsispręstum čia pasilikti… Na, bet mes visai užmiršome aguročius. Jie saldūs kaip medus — tai ne čionykštė karti duona.
Niūrios Marko mintys bematant išsisklaidė, ir dabar jį apėmė neapsakomas džiaugsmas. Jis atsigaivino keliomis aguročio skiltimis, žavėdamasis švelniu jų skoniu. Markas taip pagyvėjo, kad per atsisveikinimo vakarienę Hadži-Muhamedas ir Matėjas negalėjo atsistebėti jo šnekumu. Tą vakarą Nikolas ir Mafijas Polai keletą kartų kreipėsi į jį svarbiais klausimais, ir Markas stengėsi tinkamai jiems atsakyti.
Kitos dienos rytą jie paliko Kermaną. Hadži-Muhamedas palydėjo svečius iki miesto vartų. Paskutiniai jo žodžiai buvo skirti Markui:
— Mano kuklūs namai visados jums atviri, mesere Polai. Nepamirškite užsukti pas mane, kai grįždami keliausite pro Kermaną.
Markas nuoširdžiai padėkojo ir atsisveikino, visai negalvodamas apie grįžimą. Visos jo mintys buvo vien apie būsimą kelionę. Iki dykumos vilkstinė žygiavo keturias dienas. Besiruošdama sunkiam žygiui, ji sustojo vienai parai pailsėti, kad atsikvėptų gyvuliai, apsirūpino maistu ir vandeniu. Nasredinas apie šią dykumą kalbėjo su panieka.
— Lyginant su Juodąja dykuma, ši tėra tarytum delnas, pasakė jis Markui. — Po septynių dienų mes jau būsime anapus.
Tris dienas jie nesutiko nė gyvos dvasios. Aplinkui smėlynai be jokio gyvybės ženklo — jokio medžio, jokio krūmo. Vietomis smiltynai buvo apnešti druskožemio sluoksniu, panašiu į purviną sniegą. Padangėje nesimatė jokio paukščio, žemėje jokio gyvo padaro. Nebuvo nė mažiausio vėjelio — jokio prieglobsčio nuo kaitrios saulės. Kartais kelyje pasitaikydavo sūraus, dvokiančio vandens klanai, apsitraukę žaliais maurais. Bet tasai vanduo buvo toks šleikštus, kad gerti jį buvo pavojinga. Varovams tekdavo jėga varyti nuo tų klanų ištroškusius gyvulius.
Matėjas jojo ant stipraus mulo, su ilgesiu prisimindamas Veneciją, kai jis rudenį išplaukdavo juodu savo burlaiviu į siautėjančią jūrą. Vos jis išmoko sėdėti ant sūpuojančios arklio nugaros, ir štai nauja staigmena: nepabaigiama kelionė per negyvenamus, nuobodžius tyrlaukius. Per dieną jis teištardavo ne daugiau kaip dešimt sakinių, pagražindamas juos rinktiniais keiksmažodžiais.
Po keturių dienų kelionės Nasredinas atvedė vilkstinę prie požeminės upės, kurios vanduo buvo tyras ir šaltas. Vietomis upės srautas, išplovęs viršutinį žemės sluoksnį, veržėsi į viršų. Žmonės ir gyvuliai tuojau pat numaldė troškulį ir atsigaivino vėsiame vandeny. Čia vilkstinė pernakvojo ir, papildžiusi vandens atsargą, kitą rytą su naujomis jėgomis leidosi tolyn. Dar po trijų dienų vilkstinė išėjo iš dykumos ir apsistojo nedideliame miestelyje.
Slinko savaitė po savaitės, o vilkstinė, vis tęsė savo kelionę. Saulė ir dulkės nugairino keliautojų veidus. Derlius nuo laukų jau buvo nuimtas, prinokę vaisiai krito nuo medžių. Ant kalvų dunksojo pilys ir vienuolynai, po miškus slankiojo liūtai ir leopardai, brūzgynuose šnarėjo driežai ir gyvatės, vakarais pelkėtose, meldais apaugusiose ežerėlių pakrantėse sūkuriavo debesys uodų.
Vilkstinė žygiavo vis tolyn ir tolyn, o žmonės darėsi vis nekalbesni. Jie pagyvėdavo tik tada, kai netikėtai užeidavo lietus arba nuo kalnų papūsdavo gaivus vėjas. Ant iešmo iškepta avies kulšis ir šaltinio vandens ąsotis buvo bene vienintelis jų gyvenimo džiaugsmas. Bagdadas, Ormuzas, Kermanas, audra Persijos įlankoj jau liko praeity.
Nasredinas papasakojo Markui apie Šibirgano[21] miestą.
— Šis miestas išsidriekęs slėnyje prie nedidelės upės. Ten jūs rasite visko, ko tik širdis trokšta: datulių, granatų, žodžiu, visokiausių vaisių. Niekur nėra saldesnių aguročių, kaip ten. Ar jums jau teko valgyti džiovintų Šibirgano aguročių? Jie kaip medus. — Senis susirūpinęs apsidairė. — Deja, tarp mūs ir Šibirgano plyti dykuma. Šitai aš norėjau jums pasakyti. — Ir su pasididžiavimu pridūrė: — Bet galite būti ramūs, senis Nasredinas nuves jus ten lengviausiu ir trumpiausiu keliu.
Atrodė, dykumai nebus galo. Markas pamiršo ir dienų skaičių. Akys vargo, žiūrint į geltoną negyvą smėlio jūrą. Keliautojai gėrė šiltą vandenį iš odinių maišelių ir vargais negalais nurydavo kąsnį. Pakeliui nebuvo nei šulinių, nei upių, net pašvinkusios balos. Kartą smarkus vėjas sukėlė tikrą smėlio audrą. Dangų aptraukė pilki debesys, ir ėmė lyti dideliais lašais. Žmonės ir gyvuliai, iškėlę galvas, lūpomis gaudė gaivinančią drėgmę.
— Garbė alachui! — sumurmėjo Nasredinas.
— Tikra dievo dovana! — džiaugsmingai sušuko Matėjas.
Tarnai ir varovai išdėliojo ant smėlio visus turimus indus, gaudydami kiekvieną lašą.
Apie tą gaivų, visą valandą trukusį lietų visi ir tekalbėjo, kol pagaliau pasirodė tamsūs kalnai.
— Aš jau užuodžiu vandens kvapą, kylantį iš slėnio, — pasakė Nasredinas. — Argi jūs nejaučiate, kaip pakito oras? Rytoj vakare jau būsime Šibirgane.
ŠVIESIAAKĖ MERGAITĖ
Balcho miestas išsidėstęs Persijos šiaurės rytų pasienyje. Kadaise jis vadinosi „Amu al Bulatas“, tai yra „visų miestų motina“. Pasakojama, kad šiame mieste prieš daugel šimtų metų Aleksandras Didysis paėmė sau už žmoną persų karaliaus Darijaus dukterį. Pasakiškai graži buvusi miesto mečetė. Ant kalno stovėjusi didinga pilis. Miesto siena juosė žalumynuose skendinčius marmurinius rūmus, gyvenamus namus, dirbtuves, mečetes ir turgus. Už miesto vartų plytėjo vaisių sodai ir plantacijos.
Bet štai atėjo sunkūs 1220-ieji metai, kuriuos dar prisimena seni vietos gyventojai. Kalbėdami apie to meto įvykius, jie baimingai apsidairo, ar kartais kas nesiklauso iš šalies.
Kai baisusis mongolų valdovas Čingischanas prisiartino prie miesto, seniūnai išėjo su dovanomis jo pasitikti. Jie norėjo apsaugoti „visų miestų motiną“ nuo sugriovimo ir išgelbėti gyventojus nuo mirties. Bet Čingischanas buvo negailestingas — jis įsakė miestą sugriauti ir jo gyventojus išžudyti.
Nuo tų laikų praėjo penki dešimtmečiai, bet nuniokoto miesto griuvėsiai vis dar priminė siaubingą mongolų antplūdį.
Nedidelėje aikštėje, ties apgriuvusia siena, stovėjo arba sėdėjo apie pusšimtis vyrų, moterų ir vaikų. Jie abejingai žvalgėsi aplinkui, rausėsi po savo ryšulėlius arba šlaistėsi prie sienos, kol rūstus šeimininko balsas arba lazdos smūgiai primindavo jiems tikrovę.