Diena buvo rūškana. Nuo kalnų pūtė rudeninis vėjas. Pirkėjai nesirodė, ir vergų pirkliai buvo blogai nusiteikę. Ant žemės, parietusi kojas, sėdėjo liesa, suvargusi mergaitė. Basos, purvinos jos kojos nuo lazdos smūgių buvo mėlynos ir žaizdotos. Šiandien vergų pirklys jau penktą kartą ištempė mergaitę į turgų ir siuto, kad niekas jos neperka. Šviesios vergės akys buvo blausios. Ji nubraukė užkritusius ant veido plaukus, kažkokia moteris padavė jai duonos gabalą.
— Valgyk, Ašima, — pasakė ji. — Atsargiai, tavo šeimininkas eina!..
Bet Ašimą jau spėjo paslėpti duoną už nugaros.
— Ką jūs ten kuždatės? — suriaumojo pirklys.
— Nieko, mano pone, — atsakė mergaitė ir susigūžė, laukdama smūgio.
Tiesa, smūgiai nebuvo pats baisiausias dalykas — prie jų galima pamažu priprasti. Jie labai skaudūs tik iš pradžių, ypač jei dar neužgijusios senos žaizdos. Paskiau skausmas palaipsniui praeina. Kur kas baisiau yra alkis ir troškulys — amžini vergiško mergaitės gyvenimo palydovai.
Ašima prisiminė Geltonąją upę.
Ji teka žemai slėnyje, ir plaukiančios ja baržos atrodo ne didesnės kaip bambuko lapai. Kelias nuo kranto staigiai kyla į kalną, ir įkalnėn vis traukia ir traukia vergai su sunkiais nešuliais ant pečių. Saulė svilina palinkusias, prakaituotas jų nugaras. Jie tempia maišus, molinius vamzdžius, geležį, audinių ryšulius — iš laivų ir valčių nuo saulėtekio iki saulėlydžio kraunamos įvairiausios prekės. Ašima jaučia, kad jos jėgos senka. Atsirėmusi į stulpą, ji svajoja apie dubenėlį su ryžiais, apie vandens ąsotį ir susmunka. Bet štai suriaumoja prižiūrėtojas. Mergaitė vargais negalais atsitiesia, ima savo naštą ir svirduliuodama vėl įsijungia į nešikų virtinę.
Kada tai buvo?.. Ašima jau nebesupaiso. Ji stengiasi nieko negalvoti, nes mintys žlugdo visas viltis, o neviltis dar blogiau, negu lazdos smūgiai, negu alkis ir troškulys. Neviltis išblaško net svajones, ir žmogui nieko kito nebelieka — tik rankos, godžiai stveriančios kiekvieną pamestą kaulą.
— Ašima, kelkis, — sušnibždėjo jai moteris. — Paslėpk duoną!
Mergaitė atsitiesė ir nustebusi apsidairė, ranka graibydama duonos. Šeimininkas jos nemušė?
— Stokis, brangioji, — išgirdo Ašima švelnų jo balsą.— Šis ponas domisi tavimi.
— Kodėl gi nestoji, kvailiuke? — paragino ją moteris.
Šalia stoviniavo praeiviai, o vergų pirkliai, tikėdamiesi pasipelnyti, statė į eilę savo prekes.
— Kelkitės, tinginiai! Argi nematot, kad atėjo pirkėjas!
Pirkliai stengėsi perrėkti vienas kitą.
— Tik pažvelkite štai į šį vyruką, kilnusis pone! Koks raumeningas!
— Štai ši moteris — ištverminga kaip mulas!
— Šimtas penkiasdešimt dukatų už šį jaunuolį!
Stambaus sudėjimo vyras, sukėlęs pirkliams tokį sąmyšį ir aplinkui sustojusiems žiopliams smalsumą, nekreipė jokio dėmesio į tuos šūkavimus. Jis tiriamu žvilgsniu žiūrėjo į sulysusią mergiotę ir aiškinosi su jos šeimininku kažkokia svetima kalba. Iš pradžių galinga pirkėjo figūra išgąsdino Ašimą — ji nežinojo, ar reikia džiaugtis, ar bijoti, kad tasai milžinas ja susidomėjo.
Ar jis iš tikrųjų pirks ją? Mergaitė pažvelgė į nepažįstamąjį. Dėl juodų žandenų jo veidas atrodė rūstus ir grėsmingas. „Toks vienu smūgiu užmuštų“, — pagalvojo ji. Jis buvo gražiai apsirengęs— tikriausiai svetimšalis. Jo akys Ašimai pasirodė geros, ji įžvelgė jose užuojautą. Mergaitė įdėmiai klausėsi derybų, kurios buvo vedamos persų kalba su svetimų žodžių priemaiša. Ir jai nubudo nedrąsi viltis.
Nepažįstamasis pažvelgė į žaizdotas mergaitės kojas, ir jo veidas paniuro. Vergų pirklys tuojau pat sugalvojo kažkokį pasiteisinimą. Jis ėmė pataikūniškai įtikinėti pirkėją, vadino Ašimą maža princese, kuriai reikia šiek tiek priežiūros.
Svetimšalis susimąstė. Jis padėjo ranką mergaitei ant peties, bet ši atšoko. „Dabar jis pamatė, kaip aš sulysusi, ir nepirks manęs“, — dingtelėjo Ašimai. Ir vilties kibirkštėlė užgeso. Stambusis svetimšalis dar kartą pažvelgė į mergaitę ir, neryžtingai apsisukęs, nuėjo.
Įtūžęs pirklys bloškė ją prie sienos.
— Tai nenaudėlė! Niekas tavęs nenori.
Ašima vėl atsisėdo ant žemės ir susigūžusi įbedė akis į vieną tašką.
— Tu turi šypsotis, kai ateina pirkėjai, — pasakė jai šalia sėdinti moteris. — O tu stovėjai lyg mietą prarijus. Na, valgyk savo duoną.
Mergaitė išsitraukė skarmaluos paslėptą duoną ir atsikando gabalą.
Ūkanota diena išsigiedrino. Praslinko dar keletas valandų. Ašima sustiro, besėdėdama ant žemės. Pradėjo temti.
— Kelkis! — riktelėjo pirklys. — Dvidešimt dukatų sumokėjau už tave, — graužėsi jis. — O dabar niekas tavęs neperka. Koks aš buvau kvailys!
Jis net nemušė mergaitės — tokia didelė buvo jo panieka.
Stojo tamsi, bežvaigždė naktis. Vergų pirklys davė Ašimai gabalą duonos ir ąsotį vandens; kojas sukaustė surūdijusia grandine.
Ašima gulėjo viena medinėje pašiūrėje šalia namo. Pro plyšius pūtė vėjas. Ji įsikniso į šnarančius šiaudus ir susitraukusi paskendo atsiminimuose. Ji girdėjo artimus širdžiai balsus, prieš jos akis kilo netolimos praeities vaizdai.
„Nėr gražesnės gėlelės už arbatžolių žiedelį,
Nėr žavesnės mergelės už manąją Ašimą“, — tyliai kuždėjo motina.
Ašima guli savo lovelėje. Motina atskleidžia baltą šilkinę užuolaidą.
„Kodėl tu nemiegi, dukrele? Nori, kad aš tau pasekčiau pasaką apie gražuolę Ašimą?“
„Pasek, mamyte, pasek!“
Ir ji girdi švelnų motinos balsą, pasakojantį gražiausią jos tautos padavimą.
„Prieš daugel metų viename kaime gyveno valstiečių šeima. Gegužės mėnesį, kai žydi granatmedžiai ir tamsiai sužaliuoja ryžių želmenys, toje šeimoje gimė mergaitė. Ją pavadino Ašima. Girdi, jos vardas buvo Ašima — kaip tavo…“
Motina švelniai paglosto jos įkaitusį veidelį.
„Pasakok gi toliau, mamyte!“
„Trijų mėnesių Ašima jau šypsojosi raudonomis lūpytėmis ir žiūrėjo į tėvus savo tamsiomis it migdolai akutėmis, tarytum viską suprasdama.
Po penkių mėnesių Ašima išmoko vaikščioti ir viena bėgiodavo po kambarį. Aštuonių mėnesių ji jau kalbėjo. Ašima augo nepaprastai greitai, buvo graži ir darbšti. Būdama devynerių metų ji puikiai audė staklėmis.
Kai Ašima rytą pasodindavo ryžius, po pietų jie jau virsdavo vešliais krūmais. Dirbdama ji dainuodavo, ir jos balsas skambėdavo taip skardžiai, kaip sidabriniai varpeliai pagodoje. Ašima buvo ir geriausia šokėja apylinkėje. Vasaros vakarais ji eidavo į Auksinės upės pakrantę, kur po pilkomis palmėmis susirinkdavo visas kaimas pasižiūrėti jos šokio. O ji šokdavo taip nuostabiai, kad žmonėms būdavo džiugu ir kartu liūdna. Ar tu dar klausai, mažoji mano Ašima?“
Motinos balsas nutilo. Lauke švilpė vėjas. Mergaitė atsidususi pajudėjo — ant jos kojų žvangtelėjo grandinė.
— Pasakok toliau, mamyte! — sušnibždėjo Ašima.
Ji taip norėjo pamatyti šviesius praeities paveikslus, bet veltui — sapnas susipynė su tikrove. Gimtojo kaimo kalvėje negęsta žaizdras, vyrai kala ginklus. Iš šiaurės žygiuoja raitelių pulkai. Bėgliai pasakoja siaubingus dalykus — išdeginti miestai ir kaimai, skerdynės, kraujas, mirtis, nelaisvė… Moterys su vaikais bėga į kalnus, slapstosi uolų labirintuos…
Ašima pašoko. Grandinė veržė žaizdotas kojas, baisus skausmas privertė ją vėl kristi į guolį.
— Duokite man ramybę, — sušnibždėjo ji, išplėtusi akis.