Sušnabždėjo šiaudai, mergaitės kūnu perbėgo žiurkė. Stūgavo vėjas, ir niekas neišgirdo klaikaus jos šauksmo. Ją vėl ėmė kamuoti siaubingi praeities vaizdai.
„Ašima, girdi? — tyliai klausia motina. — Palik mane čia, aš toliau nebegaliu. Bėk į kaimą ir pasislėpk, gal ten kas liko gyvas. Girdi, Ašima, jie jau artėja! O saulė dar nesileidžia… Štai jie! — Motina ištiesia rankas ir paklaikusiomis iš baimės akimis žiūri į tolį.— A-ši-ma, bėk!“
Priešais atšuoliuoja raitelių būrys. Mergaitė negali pajudėti iš vietos, ją visą sukaustė siaubas. Ji girdi laukinį riksmą. Vienas raitelis perveria ietimi motiną, kitas čiumpa mergaitę ir, paguldęs priešais save ant balno, šuoliuoja tolyn…
Ašima suriko. Sapnuodama ar iš tikrųjų?
„Mamyte, sek man pasaką apie gražiąją Ašimą. Didysis svetimšali, kodėl negelbsti manęs? Duok man ryžių. Išgelbėk mane…“
Ašima miegojo, padėjusi ranką po galva, tvirtai sučiaupusi lūpas. Skersvėjis kedeno jos juodus plaukus.
Jauname veide nebuvo šypsenos.
Venecijiečiai gyveno gerai įrengtame karavansarajuje. Jie jau buvo pailsėję iš po sunkios varginančios kelionės ir ruošėsi po keleto dienų leistis tolyn. Nasredinas rengėsi palydėti juos iki Badachšano[22] ir paskui su pirma pasitaikiusia vilkstine grįžti į Kermaną.
Matėjas nekantraudamas laukė Marko, kuris su tėvu ir dėde buvo išėjęs į miestą. Atsisėdęs prie stalo, jis išbėrė iš piniginės savo dukatus ir ėmė juos skaičiuoti. Lig šiol Matėjas nedalyvavo prekybiniuose brolių Polų sandėriuose, nors jie ne kartą siūlė jam nepraleisti gerų progų pasipelnyti. Dabar jis gailėjosi nepaklausęs jų patarimų. Šimtas dukatų! Ką jis gali su jais pradėti? Kapitonas piktai sviedė piniginę ant lovos.
Į kambarį įėjo tarnas su žibintu, uždegė lempą ir pasiteiravo, ar ko nereikia. Matėjas papurtė galvą.
— Dukatų man reikia, sūneli, — murmtelėjo jis.
Pagaliau venecijiečiai grįžo iš miesto, ir Matėjas pasikvietė Marką.
— Kas atsitiko, kapitone? Kodėl jūs taip susirūpinęs?
— Sėsk, mano sūnau. Na ir kraštas čia! O aš teturiu tik šimtą nelaimingų dukatų,— pradėjo Matėjas, tiriamu žvilgsniu žiūrėdamas į Marką.
— Jums trūksta pinigų? — paklausė Markas. — Sakykite, kiek jums reikia, kapitone.
— Šimtą nelaimingų dukatų! Ir už juos galima nupirkti gyvą žmogišką širdį… Ji liesa kaip ožkytė.— Matėjas žvelgė kažkur į tolį.— Jos kojos vienų mėlynių nuo to tamsiaodžio niekšo lazdos smūgių. Aš užmušiu tą nevidoną! — piktai sušvokštė jis, gniauždamas kumščius.
— Kas gi nutiko, kapitone?
— Aš negaliu pamiršti jos akių. Šviesiaplaukiai jūrininkai turi tokias akis — šviesias kaip jūra! O mergaitė sulysusi kaip ožkytė! — Matėjas užjaučiamai palingavo galvą.
— Tu privalai man padėti, Markai, — kalbėjo jis patylėjęs. — Aš noriu tą mergaitę nupirkti, nes tasai šėtonas ją pribaigs. Jis nori gauti šimtą dvidešimt dukatų.— Matėjas prisislinko arčiau prie Marko. — Mes turime pasiimti ją drauge, girdi? Kitaip kokia prasmė pirkti jai laisvę— ji vėl pateks į vergų pirklių nagus, ir visos kančios prasidės iš naujo.
Markas pašoko.
— Ką gi mes veiksime su ta mergiote! — suriko jis. — Juk mums teks keliauti per kalnų ledynus ir dykumas!
— Vadinas, tu nori, kad tasai išgama ją užmuštų? — šaltai paklausė Matėjas.
Markas stovėjo susimąstęs. Širdies balsas jam kuždėjo: „Nesiduok prikalbamas.“
— Niekados tokia mergiotė neištvers mūsų kelionės sunkumų, pasakė jis svyruodamas.
— O tu manai, ją čia minkštuos neštuvuos atgabeno. Gerai, daugiau nebekalbėsime apie tai.
Markas nugirdo tuose Matė į aus žodžiuose panieką ir, kupinas ryžto, tvirtu balsu tarė:
— Gerai, kapitone, aš jums padėsiu.
Matėjo veidas nušvito, ir jis geraširdiškai nusišypsojo.
— Na ką gi, jei taip, apsvarstykime reikalą visapusiškai. Ką pasakys tavo tėvas? Ir Mafijas Polas?
— Mano tėvas nesutiks, o dėdę gal man pavyks prikalbėti.
— Mes taip padarysim, kad jie nebegalės prieštarauti.
Kitos dienos rytą Markas su Matėju nuėjo į vergų turgų.
Ašima vėl sėdėjo ant žemės išblyškusi, įdubusiais skruostais. Žvarbdama ji siaustėsi savo skarmalais. Oras buvo giedras ir švelnus, medžių lapai jau pradėję keisti savo spalvą.
Vergų pirklys stovėjo niūrus, atsirėmęs į sieną. Pamatęs Matėją, jis šoko prie mergaitės.
— Stok, tu biaurybe! — sušvokštė jis. — Na, aš tave dar primušiu!.. — Ir jis žemai nusilenkė svetimšaliams. — Sveikinu jus, kilnieji ponai! Tik pažiūrėkite, kaip ji šypsosi, mažoji Ašima.
Ji Iškart jus pažino. Šimtas dvidešimt dukatų, pone! Beveik veltui atiduodu.
Matėjas nekreipė dėmesio į jo tauškalus.
— Tai šita, — pasakė jis.
Markas pažvelgė į sulysusią, skarmaluotą mergaitę, nerodydamas savo nusivylimo.
— Na, nusišypsok gi pagaliau, — sušnypštė vergų pirklys, tapšteldamas mergaitei per petį.
Ašima pamėgino šyptelėti.
— Vadinas, šita? tarė Markas.
— O tu tikriausiai tikėjaisi išvysti gražuolę? — paklausė Matėjas. — Tada ji nebūtų atsiradusi čia, šiame šlykščiame turguje.
Markas įsižiūrėjo į mergaitės akis — jos buvo šviesiai žydros su tamsiais vyzdžiais. Nuostabios karštligiškai spindinčios akys… kaip Džovanos…
— Na ką, dabar matai? — paklausė nekantraudamas Matėjas ir, atsigręžęs į mergaitę, pridūrė: — Nebijok, mažyte!
Ašima pakėlė į milžiną akis, ir jos veidas nušvito. Kas išdrįstų šio stipruolio akyse ją skriausti? Ir jai nubudo viltis.
Markas pasiderėjo su vergų pirkliu ir sumokėjo už mergaitę šimtą dukatų.
— Jos vardas Ašima, — pasakė pirklys. — Eik, mano mažyte. Ak, kaip man sunku skirtis su ja! — pridūrė jis, gailiai atsidusdamas.
Tarytum sapne ėjo Ašima tarp dviejų svetimšalių. Praeiviai atsigręžę lydėjo juos akimis, kraipydami galvas, — nuskarusi vargeta mergiotė eina su tokiais dideliais ponais!
— Įdomu, ką gi pasakys broliai Polai? — murmėjo Matėjas, galvodamas apie būsimą susitikimą.
Ir Markas rimtai susimąstė. Jis prisiminė Hadži-Muhamedo žodžius perlų ieškotojų saloje: „Mes prekijai, o ne vergų užtarėjai. Kas to nesupranta, tas nieko nenusimano apie prekybą.“
Juodu nupirko Ašimai drabužius ir nuvedė ją į pirtį, o paskui grįžo į karavansarajų. Mergaitė, visam kam abejinga, sekė iš paskos. Niekas nepasakė jai pikto žodžio, niekas jos nemušė! Ji negalėjo suvokti, kas tai, — ar sapnas, ar tikrovė? Tarnas atnešė jai valgyti.
— Na, Markai, — tarė Matėjas, karingai nusiteikęs, — dabar einam su jais pasišnekėti. O tu, dukrele, palauksi čionai.
Kai Matėjas su Marku įėjo į kambarį, broliai Polai kaip tik aptarė pasiruošimą kelionei.
— Gerai, kad jūs ateinate, — pasakė Mafijas.
„Nesidžiaukit, — pagalvojo Matėjas, — tuojau jūs kitaip kalbėsit, kai viską sužinosit.“ Jis susikaupė ir, ilgai negudraudamas, išdrožė:
— Aš pirkau mergaitę. Dabar mes būsime penkiese.
Nikolas Polas nustebęs pažvelgė į jį.
— Nejuokaukite, kapitone. Mes dabar kalbame apie rimtus dalykus. Prieš mus sunkiausioji kelionės dalis.
„Pradžia ne kokia“, — pagalvojo Markas.
— Aš visai nejuokauju, — atsakė Matėjas. — Eime į mano kambarį, ir jūs įsitikinsite. Nemanau, kad jūs kitaip pasielgtumėt, pamatę vergų turguje tokią sulysusią būtybę.
22
Badachšanas — aukštikalnių sritis, siekianti Pamyrą. Dabartiniu metu dalis Badachšano (į šiaurę nuo Piandžo upės) priklauso Tarybų Sąjungai, o pietiniai rajonai — Afganistanui. Badachšanas iš seno garsėjo savo brangakmeniais, ypač lazuritais ir rubinais.