— Jis kalba kaip misionierius, — tarė Mafijas Polas.
— Kas čia per pokštas, Markai? — griežtai paklausė Nikolas Polas.
— Mes tikrai nupirkome tą mergaitę. Ji bus mums naudinga kelionėje.
— Mes, mes! — susierzinęs šaukė Nikolas. — Po velnių! Tuojau pat veskite tą mergiotę atgal, Matėjau!
Dabar jau Matėjas supyko.
— Kaip jūs kalbate su manim, mesere Polai? Atsiminkite, kad aš nesu joks jūsų tarnas! Arba mergaitė keliaus su mumis, arba aš jus palieku.
Mafijas Polas buvo bemėginąs tarpininkauti, bet Matėjas įtūžęs išbėgo iš kambario.
Markas norėjo išeiti paskui, bet tėvas jį sulaikė.
— Pasilik čia! Kada tu pagaliau suprasi, kad mes esame prekijai, o ne kažkokie labdariai?
Ašima krūptelėjo, kai Matėjas piktas įlėkė į kambarį. „Dabar jis mane primuš!“ — pagalvojo ji ir užsikniaubusi susigūžė. Drebėdama iš baimės, ji laukė, kad štai pasipils smūgiai.
Didelė ranka paglostė mergaitės plaukus, ir ji išgirdo storą savo globėjo balsą. Jis kalbėjo kažkokia svetima kalba.
— Nebijok, mano mažyte. Ką tu manai apie kapitoną Matėją? Aš buvau Ispanijos karaliaus karys. Mane pamatę, visi priešai išbėgiodavo. Bet kuriems galams aš tau giriuosi, mažyte. Juk tu vis tiek nesupranti, ką aš kalbu. Nagi atimk nuo veido rankas… Nekenčiu aš tų vertelgų. Jiems terūpi tik jų niekingi dukatai. Jeigu jiems dievas atims protą, mudu grįšime į Veneciją.— Jis nutilo ir susimąstęs žiūrėjo į susigūžusią mergaitę. Tiesa, ne taip jau lengva mudviem bus keliauti be pinigų. Kas kita, jei būtų galima plaukti laivu! Taip, dukrele, su tuščia kišene toli nenusikapstysi.
Jis atsisėdo šalia Ašimos ir giliai susimąstė. Rodos, praslinko kelios valandos, kol pagaliau į kambarį įbėgo Markas. Jis buvo linksmas ir paraudęs iš susijaudinimo.
— Mergaitė keliaus su mumis, kapitone! — sušuko jis. — Daugiau nebesirūpinkit.
— Ir kaip tau pavyko juos įkalbėti? — paklausė Matėjas nustebęs.
— Jie šiek tiek paiso mano nuomonės, — didžiuodamasis atsakė Markas. — O, be to, dėdė Mafijas buvo mūsų pusėje.
— Dabar tu antrąkart ištraukei mane iš duobės, Markai, ir kartu šią mergiotę.
Ašima pajuto kažką gera. Milžinas svetimšalis vėl pralinksmėjo.
Mergaitė atsistojo ir žemai jam nusilenkė.
MIRTIES ANGELO SLĖNYJE
Vilkstinė traukė per Badachšano karalystę. Nikolas Polas kartkartėmis susirūpinęs pažvelgdavo į dangų.
— Greitu laiku ims snigti, — tarė jis broliui.
— Teks palaukti čia iki pavasario, — atsakė Mafijas Polas.
Juodu galvojo apie kelionę per tylių ledynų kraštą Pamyrą— Pasaulio stogą, kaip jį vadina vietos gyventojai.
Nuo viršukalnių į klonius ir lygumas vėjas nešė šaltą ledynų alsavimą. Nuvytę lapai krito nuo medžių, apklodami žemę čežančiu kilimu. Pilkoje, debesuotoje padangėje sklandė ereliai, vanagai ir sakalai.
Markas jojo greta vilkstinės vadovo. Tūkstančių kanopų ištryptas kelias ėjo išilgai didelės skaidrios upės. Viename tyliame užutekyje plūduriavo valtelė. Iškėlęs ietį, žvejys tykojo tyrame vandeny laimikio. Aukšto kalno pašlaitėje ganėsi laukinių avių kaimenė, ir Markas stebėjo, kaip jos, pakėlusios galvas, uodžia gresiantį pavojų. Staiga skrieja iš pasalų paleista strėlė, ir didelis avinas kaimenės pakrašty aukštai pašoka ir krinta ant žemės. Jis spardosi, ištempęs kaklą, kol pagaliau pastyra, o kaimenė kaip viesulas nudumia į kalnus. Iš už krūmų išlenda medžiotojas — augalotas, kailiais apsirengęs vyras. Nekreipdamas dėmesio į žygiuojančią pro šalį vilkstinę, jis vikriai ima lupti sumedžiotam gyvuliui kailį.
— Badachšanas — turtingas kraštas, — pasakojo Nasredinas. — Jums reikėtų pabuvoti Šikinano kalne. Niekur nėra tokių rubinų, kaip ten. Totorių chanai aptaiso rubinus auksu ir naudoja kaip sagas savo čapanams. Bet aš nepatarčiau jums ten joti, Polai. — Raukšlėtame Nasredino veide atsispindėjo nerimas. — Tenykštis valdovas uždraudė bet kam kasti rubinus, grasindamas už tai mirties bausme. Gudrus tasai kunigaikštis! Jis puikiai supranta, kad tie brangakmeniai greitai nustotų savo vertės, jei kiekvienam būtų leista savavališkai juos kasti. Jis paskelbė, kad rubinai priklauso tik jam, ir labai juos brangina: kartais pasiunčia dovanų, įsiteikdamas kaimyniniams valdovams bei kunigaikščiams, jais moka duoklę didžiajam mongolų chanui, dalį keičia į pinigus. O, jis labai gudrus… Progai pasitaikius, apdovanoja ir svetimšalius, keliaujančius per jo kraštą.
Arkliai bėgo sparčia ristele akmenuotais keliais. Jų kanopos buvo taip kietos, kad visai nereikėjo kaustyti. Vietiniai arkliai užkopia siaurais kalnų takeliais į stačiausius šlaitus. Badachšano gyventojai pasakoja, jog dar neseniai jų krašte buvę arklių, kilusių iš garsaus Bucefalo, Aleksandro Makedoniečio žirgo. Tie arkliai turėdavę apgamą kaktoje, ir jų veisimu rūpinęsis valdovo dėdė. Bet jis nesutikęs padovanoti tų arklių valdovui ir buvęs nubaustas mirtimi. Tada jo našlė iš didelio sielvarto įsakiusi visus tuos žirgus pasmaugti. Šitaip toji veislė ir išnykusi.
Nasredinas prilaikė savo arklį. Jie sustojo uoloto plokštikalnio pakrašty. Priešais šniokštė galingas krioklys, kurio vanduo krito į gilų tarpeklį. Ore sūkuriavo vėjo blaškomi šalti purslai.
— Žiūrėkite, jaunuoli, antai ten matosi Šikinanas, — tarė Nasredinas, rodydamas kalną, kuris buvo aukštesnis už visus kitus. — Iki jo dvi dienos kelio.
— Tačiau aš visai nenoriu palydėti ten savo galvos, — atsakė Markas.
— Tesaugo mus alachas, — sušnibždėjo Nasredinas, maldaujamai iškėlęs rankas.
Ašima jojo šalia Matėjo vilkstinės gale. Praslinko jau aštuonios dienos, kai mergaitė paliko Balchą, tačiau ją vis dar tebeslėgė sunkūs prisiminimai: vergų turgus, šeimininko lazdos smūgiai, vargana nakvynė su geležine grandine ant kojų. Niekas lig šiol nematė šypsenos jos vaikiškame, nuo kančių suakmenėjusiame veide. Ji bijojo džiaugtis savo laime, nes vis dar vengė žmonių ir jais nepasitikėjo.
Tačiau jos lūpos dažnai šnibždėdavo Matėjo vardą. Svetimas, geras žodis!
O nepasitikėjimo balsas nesiliovė kuždėjęs:,Tu tik palauk! Jis nupirko tave už šimtą dukatų… Niekas nešvaisto savo pinigų be reikalo… Ar tu nežinai, kad žmonės pikti?.. Girdi, kaip jis šaukia: „Ak, tu nenaudėle! Aš tave primušiu, biaurybe!“
Bet kitas balsas sakė: „Ne visi žmonės pikti. Antai vergų turguje viena moteris, tokia pat vergė, kaip tu, davė tau duonos… O tasai svetimšalis padovanojo tau arklį ir šilkinį chalatą su kailiniu pamušalu.“
„Kas gi iš tikrųjų yra tasai milžinas svetimšalis? Gerasis burtininkas ar dievas, suteikęs man laisvę?“ — Įvairios mintys, giedrios ir niūrios, sukosi Ašimos galvoje.
Kai arti nieko nebūdavo, Ašima glostydavo Matėjo arklį ir kalbėdavo su juo savo gimtąja kalba.
Kartais ji pagalvodavo, kad geriausiai būtų pulti prieš Matėją ant kelių ir tuo pareikšti jam savo dėkingumą. Matėjui kalbant, ji stengdavosi įsidėmėti nežinomus žodžius, o paskui be paliovos kartodavo, norėdama juos atsiminti.
Vakarop nuo kalnų pūtęs vėjas aprimo, ir lygumą, kuria žygiavo vilkstinė, apgaubė sutemos. Netrukus keliautojai pasiekė nedidelį miestelį.
Ašima baimingai pažvelgė į Matėją, jausdama, kad jį slegia kažkoks rūpestis. Karavansarajuje ji pirmoji nušoko nuo arklio. Minkštas, kailiu pamuštas chalatas gražiai gulė ant lieso jos kūno. Kojų žaizdos jau buvo užgijusios, tebeskaudėjo tik kulkšnis, kai atsiremdavo į balnakilpes. Ašima tuojau pasirūpino, kad būtų pašerti arkliai, sunešė į vidų šilkines pirklių pagalves ir kilimus ir visur stengėsi kuo nors padėti.