— Prisėsk gi pagaliau, Ašima! — burbtelėjo Matėjas, rodydamas jai pagalvę.— Tu vis dar liesa kaip ožkutė. Bet nieko — mes tave atkutinsim!
Mergaitė su baime ir susirūpinimu pažvelgė į jį savo šviesiomis akimis. Suraukusi kaktą, ji giliai susimąstė. Matėjas pastebėjo jos baimingą žvilgsnį.
— Tu nebijok, Ašima, — ramino jis savo globotinę tais negausiais persiškais žodžiais, kuriuos buvo išmokęs kelyje. — Tu liksi su mumis. Gulk dabar pailsėti, — kalbėjo jis, švelniai šypsodamas, — o aš dar eisiu kvėptelėti tyro oro.
Matėjas linktelėjo ir išėjo į kiemą. Dienos garsai jau buvo nuščiuvę. Kažkur netoliese šniokštė upė. Tarnas girgždančia grandine sėmė iš šulinio vandenį. Karavansarajuje vienas po kito geso žiburiai.
Vienas rūpestis kankino Matėją — jam reikėjo pinigų, o piniginė buvo tuščia. Mafijas Polas davė jam du šimtus dukatų, už kuriuos jis nupirko Ašimai arklį ir šilkinį chalatą. O dabar jis galvojo apie tolimesnę kelionę virš debesų per atšiaurius kalnų ledynus. Matėjas graužėsi, kodėl jis niekad nedalyvaudavo prekybiniuose brolių Polų sandėriuose.
— Tu dar nemiegi? — paklausė jis, pravėręs Marko kambario duris.
— Sėsk, kapitone, — apsidžiaugė Markas. — Aš užsirašau, ką man papasakojo Nasredinas apie Badachšaną.
Niūri Matėjo nuotaika šiek tiek pasitaisė.
— Ko gero, iš tavęs išeis tikras mokslininkas, — tarė jis. — Bet tu netikėk per daug tuo seniu. Jis tau pripaistys devynias galybes visokių niekų. Juk čia nieko gero nėra, vien tik kalnai, upės ir avys. — Matėjas parimo ant rankų.— Ką tu pasakysi dėl mano dukrelės? Ar ji nepanaši į princesę su savo šilkiniu chalatu? Tu galėtum ją kiek pamokyti itališkai.
— Ji drovisi kalbėti su manim, kapitone. Kai prieinu prie jos, ji nuleidžia akis.
— Tai tiesa, — sutiko Matėjas. — Bet turėk kantrybės. Atsimeni, kaip ji stovėjo prieš mirs turguje? Kaip dulkėse sutrypta gėlė. Dabar ji pradeda bent kiek atsitiesti.
Markas padėjo plunksną į šalį. Blausi žvakės šviesa krito ant raidžių.
— Už dviejų dienų kelio nuo čia yra Šikinano kalnas, — pasakė jis susimąstęs, — kur esama geriausių pasaulyje rubinų. Ten jų tiek daug, nors rieškučiomis semk!
Matėjas sukluso.
— Ką tu sakai? — Kapitono veidas nušvito, ir jis pažvelgė į Marką spindinčiomis akimis.
— Viskas būtų gerai. Bet, deja, jų beieškant, galima galvą palydėti. — Ir jis papasakojo Matėjui viską, ką buvo girdėjęs iš Nasredino lūpų.
„Kalnas vadinasi Šikinanas, ir iki jo dvi dienos kelio“, — pakartojo mintyse Matėjas ir garsiai pridūrė:
— Užrašinėk visus savo įspūdžius, Markai. Kapitonas privalo atžymėti knygoje viską, kas įvyko per dieną. Na, daugiau tavęs nebetrukdysiu. Labanakt!
Bet, prieš išeidamas, jis dar kartą atsigręžė:
— Tu turi šiek tiek pasirūpinti Ašima. Pažadėk man tai. Juk mes čia ilgėliau užtruksime… — Valandėlę patylėjęs, jis pridūrė: — Negaliu gi aš visą laiką sėdėti prie jos.
Markas neįžvelgė nieko ypatingo šiuose Matėjo žodžiuose. Tačiau staiga nei iš šio, nei iš to jį nutvilkė karštis — visas kūnas ėmė degte degti. Na, nieko, jis atsiguls, ir viskas praeis. Markas prisivertė nusišypsoti ir atsakė:
— Gerai gerai, aš pasirūpinsiu Ašima… Labanakt!
Durys užsidarė. Markas užgesino žvakes ir atsigulė, apsiklojęs iki smakro dviem kailiais. Jį pradėjo taip krėsti šaltis, kad jis danties ant danties nepataikė. Bet netrukus viskas praėjo.
Matėjas tyliai įėjo į savo kambarį. Žvakės dar tebedegė. Mergaitė gulėjo lovoje užmerktomis akimis, bet iš tikrųjų stebėjo jį pro praviras blakstienas. Kodėl jis negula? Ašimos širdis ėmė smarkiau plakti. Jis pasirausė po savo ryšulius, išsitraukė kažkokius maišelius ir, nukabinęs nuo vagio savo sunkius kailinius, padėjo šalia kitų daiktų.
Ašima nustėro iš baimės. Dabar tasai svetimšalis paėmė savo kalaviją, ir mergaitei jis pasirodė dar didesnis. Siaubo apimta, ji vos nesuriko — vergiška baimė suspaudė jai širdį. Štai milžinas priėjo prie jos. Ašima užsimerkė — jai pasivaideno, kad jis iškėlė kalaviją… Bet juk jis padovanojo jai kailiu pamuštą chalatą… Kodėl jis nori ją nužudyti?.. Tad smok, piktasis burtininke… Didysis svetimšalis geras. Jis tuojau ateis ir mane išlaisvins.
— Matėjau! — sušuko Ašima.
Pirmą kartą ji taip garsiai ištarė savo globėjo vardą. Ji pravėrė akis — siaubas praėjo, piktasis burtininkas dingo. Ji žiūrėjo į geraširdišką svetimšalio veidą ir išgirdo švelnius jo žodžius.
Matėjas atsiklaupė šalia jos ir nubraukė jai nuo veido plaukus.
— Tau, matyt, kažkas prisisapnavo, ožkele? O dabar miegok. Girdžiu, jau moki ištarti mano vardą. Labai gerai! Matėjas trumpam išeina, bet tu miegok ir nesijaudink, jei rytoj manęs nebus. Aš sugrįšiu…
Matėjas užpūtė žvakes ir išėjo, tyliai uždarydamas duris.
Ašima gulėjo atmerkusi akis, — ji jau nebebijojo tamsos. Ausyse dar tebeskambėjo meilingi Matėjo žodžiai: „Tau, matyt, kažkas prisisapnavo, ožkele.“ Ji mėgino tuos žodžius pakartoti, bet jų prasmės nesuprato.
Lėtai slinko laikas. Kieme pasigirdo sunkūs žingsniai, paskui vėl stojo tyla. Mergaitė perbraukė ranka per minkštą vilnonę antklodę. Kur dingo gerasis milžinas? Ji sunerimo. Kodėl jis taip vėlai išėjo? Ji buvo labai nuvargusi po ilgos kelionės, bet niekaip negalėjo užmigti. Ji klausėsi kiekvieno krepštelėjimo, bet nieko neišgirdo, kas rodytų ji atėjus.
Ašima nusimetė antklodę ir atsikėlė. Užsivilkusi šilkinį chalatą, ji atidarė duris ir pažvelgė į kiemą. Danguje mirgėjo žvaigždės, aukštai švietė pilnatis. Blyškioje mėnulio šviesoje nesimatė nė gyvos dvasios — visi miegojo. Antai jaunojo pono kambarėlis. Gal reikėtų užeiti pas jį. Ašima žino, kad jis Matėjo bičiulis. Jis supras jos susirūpinimą, su juo būtų galima pakalbėti.
Naktis buvo šalta, mergaitė drebėjo. Bet kaipgi ji dabar drįstų brautis pas jaunąjį poną? Ašima grįžo į savo kambarį ir, atsisėdusi ant lovos, įsmeigė akis į tamsą. Slinko valandos, o ji vis dar kovojo su miegu. Įvairiausios mintys ir vaizdai, geri ir blogi, lindo jai į galvą. Ji glustelėjo valandėlę ant lovos… „Tau, matyt, kažkas prisisapnavo, ožkele?“ Jis jau, tur būt, grįžo? Ašimos veide pasirodė laiminga šypsena. Ji užmigo.
Auštant Ašima nubudo. Didžiojo svetimšalio lova tebebuvo tuščia. Kieme girdėjosi balsai: tarnai vedė į upę girdyti arklius. Mergaitė nusiprausė prie šulinio ir nubėgo pas jaunąjį poną. Tyliai pasibeldusi, ji priglaudė ausį prie staktos ir pasiklausė. Susirūpinimas Matėju išsklaidė visą jos drovumą. Ji dar kartą pabeldė ir pašaukė jaunąjį poną vardu. Jai pasivaideno, lyg kažkas būtų sudejavęs. Ašima atsargiai pravėrė duris, pasirengusi tuojau pat sprukti lauk.
Apsipratusi su tamsa ir geriau įsižiūrėjusi, mergaitė pamatė Marką, dejuojantį ir besiblaškantį savo guolyje. Ji pribėgo prie lovos ir atsiklaupusi paklausė:
— Kas atsitiko, jaunasis pone?
Markas jos nesuprato, nes iš susijaudinimo ji prakalbo savo gimtąja kalba.
— Kas jums yra, mano pone? Jūs sergate? — vėl paklausė ji persiškai, pridėjusi ranką prie karštos ligonio kaktos. — Gal atnešti vandens?
Ašima išbėgo į kiemą ir grįžo su puodeliu šulinio vandens.
— Nubuskite gi!
Markas apsivertė ant kito šono. Mergaitė suvilgė rankšluostį ir uždėjo jam ant kaktos. Pagaliau ligonis pravėrė akis, bet mergaitės nepažino, o tik murmėjo; tardamas kažkokius nesuprantamus žodžius. Ašima apkabino jį, norėdama pakelti ir pagirdyti, bet vos tik paleido, jis vėl sudribo ant priegalvio.