— Palaukit, jaunasis pone, — pasakė ji, — aš tuojau sugrįšiu.
Mergaitė išbėgo iš kambario ir pasibeldė į pirklių duris. Skardus balsas paprašė įeiti. Ji dar nebuvo kaip reikiant atsikvošėjusi, ir žodžiai kažkaip savaime pabiro jai iš lūpų:
— Didysis Matėjas dingo… Jaunasis ponas serga… — miknoje ji užsikirsdama.
— Ką tu kalbi, Ašima? — sušuko Nikolas Polas. — Markas serga?
— Taip, pone, serga. Jo veidas dega.
— Girdi, Mafijau?
Broliai šoko iš lovų ir kartu su Ašima nuskubėjo į Marko kambarį. Nikolas Polas atsargiai pakėlė ligonio galvą ir įpylė jam į burną truputį vandens.
— Ar girdi mane, Markai? Čia aš, tavo tėvas! Jis nepažįsta manęs, Mafijau, nors akys ir atmerktos, — išsigando Nikolas. — Ką jis ten kalba?
Markas kažką neaiškiai murmėjo, kartodamas tuos pačius žodžius.
Mafijas Polas prikišo ausį prie ligonio lūpų ir palingavo galvą.
— Juk jis kliedi! — tarė Mafijas atsitiesdamas. — Reikia tuojau pakviesti gydytoją. Pabūk prie jo, Ašima, kol mes sugrįšime.
Mergaitė linktelėjo galvą.
— Matėjas dingo… — tyliai pakartojo ji. Ir kai niekas neatsakė, ji timptelėjo Mafiją Polą už rankovės.
— Ko tau reikia, Ašima?
— Matėjas pradingo, pone. Jo nėra nuo vakar.
Mafijas numojo ranka:
— Niekis, jis atsiras. Žiūrėk dabar jaunojo pono.
Ašima atsisėdo šalia Marko lovos ant kilimo. Ligonio dejavimas jos nejaudino. Mergaitės veidas vėl sustingo iš sielvarto. Abejinga žiūrėjo ji į ligonį — jo kančios nepasiekė Ašimos širdies. Ji mechaniškai keitė šaltus kompresus ant degančios Marko kaktos ir tolydžio taisė antklodes. Didysis svetimšalis, taip tėviškai ją globojęs, kažkur dingo. Jis išgelbėjo Ašimą iš vergijos. Kai ji truputį atsigavo, jos globėjas išėjo, išėjo naktį, pasijuosęs kalaviją.
Netrukus Nikolas ir Mafijas Polai grįžo su gydytoju ir jį lydinčiu tarnu. Gydytojas — augalotas, orios išvaizdos senis, tamsaus veido, su balta kaip sniegas barzda — rankos mostu įsakė susirinkusiems prie durų smalsuoliams išsiskirstyti.
— Palikite mane su ligoniu vieną,— pasakė jis griežtai.
Broliai sumišę pažvelgė į kits kitą ir susirūpinusiais veidais išėjo, o paskui juos ir Ašima.
— Ką gi, mes jo paklausysime, — tarė Mafijas.
Beliko tik laukti. Nikolas Polas vaikščiojo neramus po prieangį. Jį užkalbino pirklys iš Badachšano, keliavęs kartu su jais:
— Jūs drąsiai galite pasitikėti šiuo seniu — jis jau ne vieną ligonį yra išgydęs. Pasakojama, kad jis buvęs Indijoj ir ten mokęsis magijos.
Bet šie žodžiai anaiptol neišsklaidė Nikolo susirūpinimo.
Praėjo nemaža laiko, kol gydytojo tarnas pamojo jiems įeiti.
Ligonis dabar gulėjo ramiau, ir karštis, rodės, kiek atslūgo. Gydytojas sušnibždėjo keletą nesuprantamų žodžių, palydėdamas juos kažkokiais paslaptingais rankos mostais, paskui triskart nusilenkė ir, atsigręžęs į ligonį veidu, atatupstas išėjo iš kambario.
— Duris palikite praviras, — įsakė jis.
Tarnas atnešė didelę dėžę ir nuėmė nuo jos dangtį. Susirinkusieji tyliai ir pagarbiai stebėjo, kaip senis uždegė kažkokius smilkalus ir, atsisėdęs ant tam tyčia patiesto kilimėlio, įbedė akis į kylančius dūmus. Taip jis sėdėjo nejudėdamas gana ilgai, kol skersvėjis pūstelėjo dūmų kamuolius pro atviras duris. Tada tarnas padavė žilagalviui daktarui vėduoklę iš margų plunksnų. Baisiausiai klykdamas, jis ėmė švaistytis po kambarį ir sklaidyti dūmus.
Pailsėjęs po varginančių gydymo apeigų ir gavęs dešimt dukatų, senis išėmė iš savo dėžės kažkokių mėlynų miltelių ir liepė duoti jų ligoniui kas valandą, ištirpinus ožkos piene.
— Ar jis pasveiks? — paklausė Nikolas Polas.
— Mirties angelas gaudo keliautojų sielas, — sumurmėjo senis ir staiga pagyvėjo. — Jūs esate mirties angelo slėnyje! Sūnus jūsų serga juoduoju drugiu. Jei alachas bus gailestingas, jis pagis. Kai ligonis pasitaisys, išneškite jį į kalnus — grynas dangaus oras išvaiko ligos dvasias.
Senis ištiesė savo mažą, putlią ranką, tarsi norėdamas išskaityti iš jos ligonio likimą, ir mikliai čiupo penkis dukatus, kuriuos jam papildomai įbruko į delną Nikolas.
Ašima atnešė puodelį su ožkos pienu ir įbėrė į jį žiupsnį mėlynųjų miltelių. Nikolui padedant, ji sugirdė ligoniui vaistus.
Markas gulėjo užmerktomis akimis ir ramiai alsavo.
— Jis miega, — pasakė Nikolas ir, kreipdamasis į mergaitę, pridūrė: — Lik prie jo, Ašima, ir slaugyk, kol pasveiks!
Griežtas Nikolo veidas sušvelnėjo, ir jis alsiai nuleido rankas.
— Slaugyk, kol pasveiks.
Prie durų jis dar kartą atsigręžė ir susimąstęs paklausė:
— Rodos, sakei, Matėjas dingęs?
Ašima linktelėjo galvą.
— Nesirūpink, jis sugrįš.
Broliai tyliai išėjo iš ligonio kambario. Markas sukrutėjo, lyg pažadintas dvilktelėjusios pro duris tyro oro srovės.
— Tau, matyt, kažkas prisisapnavo, ožkele, — sušnibždėjo Ašima.
Išjojęs iš karavansarajaus, Matėjas pats jautė, kad jo sumanymas labai neišmintingas. Jis jau buvo besukąs arklį atgal, bet, pagalvojęs, kiek daug visokių dalykų dar reikia nupirkti Ašimai, besirengiant į tolimą kelionę, metė į šalį visas abejones.
Matėjas jau ne vieną kartą gyvenime pasielgė neapgalvotai, vaduodamasis vien savo nuojauta, ir visada jam pavykdavo išnešti sveiką kailį. Ir dabar, viskam pasiryžęs, jis jojo ištuštėjusią gatve miesto vartų link. Ten jis ilgokai ginčijosi su sargybiniais, maišydamas itališkus ir persiškus žodžius, kol tie pagaliau plūsdamiesi atidarė vartus.
Mėnulis apšvietė ratų ir kanopų išrausytą kelią. Virš ražienų švilpavo šaltas vėjas. Matėjas jojo ant savo ištvermingo juodžio, ir ši naktinė kelionė sužadino jo vaizduotę. Sėdėdamas patogiame persiškame balne, jis dabar jautėsi beveik taip pat tvirtai, kaip laivo denyje. Panašiai jausdavosi jis tada, kai, siaučiant audrai, stovėdavo prie savo juodosios barkos vairo, sprukdamas nuo besivejančių muitininkų.
Taip jis jojo, kol ėmė švisti ir iš už tamsių miškų patekėjo saulė. Pailsėjęs tris valandas, Matėjas vėl sėdo ant arklio. Galingas jo stotas patraukdavo visų dėmesį — kaimuose žmonės sustodavo ir su nuostaba palydėdavo jį akimis. Kelyje jis sutiko ir medžiotojų, ir žvejų. Laukiniai asilai išsibėgiodavo į šalis, išgirdę jo arklio kanopų bildesį. Kalnų šlaituose ganėsi avių kaimenės, fazanai ir kalnų kurapkos gyvino savo margomis plunksnomis niūrų rudeninį peizažą.
Vakarėjant Matėjas pasiekė Šikinano kalno papėdę. Netrukus priešais pasirodė būrys raitelių. Tai buvo Badachšane valdovo kariai, saugoję karališkąsias rubinų kasyklas. Tik dabar Matėjas suprato, koks jis buvo kvailys. Negi jis manė, kad pakanka tik nujoti iki Šikinano — ir brangiuosius rubinus nors rieškučiomis semk? O ne, jam buvo aišku, kad ryžosi pavojingam žygiui. Bet jis pasitikėjo laimingu atsitiktinumu, kurio dėka viskas turės gerai baigtis. Gyvenimas jį išmokė, kad nereikia prarasti vilties net sunkiausią valandą. Todėl ir dabar jis netikėjo, kad jo sumanymas žlugęs.
Raiteliai buvo sidabriniais šarvais ir ant galvų turėjo juodus šalmus. Jie išsitraukė iš makštų kalavijus ir grėsmingais veidais apsupo Matėją. Būrio vadas pareikalavo, kad jis nuliptų nuo arklio. Bet Matėjas kuo ramiausiai sėdėjo balne ir laukė, kas bus toliau. Giliai įdubusios jo akys iš padilbų stebėjo raitelius.