— Lipk nuo arklio, šakale! — suriaumojo vadas.
Matėjas suprato keiksmą. Jis piktai suraukė antakius ir pakėlė ranką.
— Nešūkauk, varniūkšti! — tarė jis ramiai.
Sargybos viršininkas sumišo, išgirdęs svetimos kalbos žodžius. Matėjas nuleido ranką ir tvirtai suspaudė kalaviją. Pagaliau buvo sutarta, kad jis vyks drauge, nenulipęs nuo arklio.
Taip jis jojo kaip belaisvis, raitelių apsuptas, ir laukė, kas bus toliau.
Matėjas buvo gana linksmai nusiteikęs. Žinovo akimis jis žiūrinėjo puikius žirgus ir puošnius raitelių ginklus. Tai nebuvo paprasti kareiviai. Jie šuoliavo taip greitai, kad jis vos stengė nuo jų neatsilikti. Jų šarvai blizgėjo besileidžiančios saulės spinduliuose.
Vidur lygumos, ant kalno, panašaus į didžiulį pyragą, stovėjo medžioklinė pilis. Jodami jie dar sutiko raitelių ir pėsčių kareivių. Būrys vyrų su lazdomis, būgnais ir trimitais pagarbiai prasiskyrė, duodami raiteliams kelią. Matėjas spėjo, kad tai varovai, grįžtą iš medžioklės.
Pilies vartai prasivėrė. Raiteliai įjojo į kiemą ir nušoko nuo arkliu. Nespėjo Matėjas nė apsidairyti, tik staiga du ginkluoti kareiviai įstūmė jį į kažkokią belangę kamarą ir užsklendė sunkias duris. Atsidūręs visiškoje tamsoje, jis apgraibomis susirado rąstgalį ir atsisėdo.
„Nieko blogo man nebus, — ramino pats save Matėjas, — juk net ginklo iš manęs neatėmė. Negi į plėšikų nagus būsiu patekęs.“
Staiga jis išgirdo artėjančius žingsnius ir žmonių balsus. Atsidarė durys, ir keturi ginkluoti kariai išvedė jį lauk. Jie pareikalavo atiduoti kalaviją, ir Matėjas nenoromis pakluso.
Kariai nuvedė jį į didelę, puikiai išpuoštą menę. Didžiuliame sietyne, meniškai sustatytame iš briedžių ir elnių ragų, degė begalė žvakių. Jų šviesoj e rausvai atsispindėjo marmuras, svidėjo bronza. Prie aukštų dramblio kaulo spalvos durų tarsi statulos stovėjo du puošnūs kariai su ilgomis ietimis. Matėjui nebuvo laiko nė apsigalvoti — tarnas tuojau pat jį pakvietė rankos mostu.
Matėjas įėjo į didžiulę menę ir, apakintas žvakių ir lempų šviesos, sustojo tarsi užkerėtas. Aplinkui buvo girdėti tylus susirinkusių dvariškių kuždesys. Prieš keletą valandų jis dar jojo dulkėtu keliu, o štai dabar stovi tarp šilkais ir brokatu išsipusčiusių didikų, smalsiai spoksančių į jį.
Tarsi sapne ėjo Matėjas pro prasiskyrusią dvariškių minią prie auksinio sosto ir prisiartinęs žemai nusilenkė. Kas gyvena šioje pilyje? Kunigaikštis ar koks karalius?
Matėjas priklaupė. Tos neregėtos grožybės visai jį pribloškė. Priešais jį soste sėdėjo jaunas, apkūnus valdovas. Matėjas išgirdo, kaip jis tvirtu balsu kažką pasakė.
— Aš nesuprantu jūsų, kilnusis valdove, — atsiliepė Matėjas atsistodamas. Jis buvo visa galva aukštesnis už susirinkusius. Valdovas pažvelgė į jį griežtai ir kažką įsakė. Du dvariškiai išėjo iš menės.
Matėjas nesitvėrė savo kailyje. Jam buvo labai nesmagu, kad visi spokso į jį lyg į kokią nematytą būtybę. Valdovas šnekučiavo su trimis šalia stovinčiais didikais, kurie jo pagarbiai klausėsi. Netrukus į menę atvedė senyvą vyrą. Jis kniubo priešais valdovą, paskui atsistojo ir kreipėsi į Matėją įvairiomis kalbomis. Galop vertėjas prakalbo itališkai.
— Taip, taip! — džiaugsmingai sušuko Matėjas. — Dabar aš jus suprantu. — Jo griausmingas balsas nuaidėjo per visą menę.
— Ne taip garsiai, pone! — įspėjo vertėjas, pakėlęs ranką.— Jūs stovite prieš jo didenybę šviesiausiąjį Badachšano karalių. Atsakykit į jo klausimus!
Matėjas pritariamai linktelėjo. Apėmęs jį pradžioje nerimas dingo. Dabar Matėjas susikaupė — jis turės viską paaiškinti.
— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, kuo jūs vardu ir iš kur atvykote! — pasakė vertėjas.
— Aš esu garsusis kapitonas Matėjas ir atvykau iš Venecijos — Adrijos jūros perlo.
— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, ar visi jūsų šalies žmonės tokie aukštaūgiai, kaip jūs.
— Mūsų šalyje yra įvairaus ūgio žmonių. Bet visoje Venecijoje tėra keletas tokių, kaip aš, garsusis kapitonas Matėjas, juodosios barkos savininkas.
— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, kodėl garsusis kapitonas Matėjas, juodosios barkos savininkas, teikėsi atvykti į jo karalystę.
Matėjas vogčiomis žvilgtelėjo į valdovą. Jo veidas buvo gudrus ir klastingas, vos pastebima šypsena pasirodė jo lūpose. Dvariškiai nuščiuvo, nedrįsdami net šnabždėtis.
— Aš keliauju su trimis garsiais Venecijos pirkliais į Katajų, pas didįjį chaną. Kelyje aš išgirdau apie jo didenybės, šviesiausiojo Badachšano karaliaus didžiulius turtus ir jo kilniadvasiškumą. Pasakojama, kad Šikinano kalne esama rubinų, tokių didelių, kaip karvelio kiaušinis, ir kad pasauly nėra nieko už juos gražesnio.
Dabar karalius jau gaižiai nusišypsojo.
— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, kur garsusis kapitonas Matėjas, juodosios barkos savininkas, išmoko taip meluoti. Jo didenybė Badachšano karalius pareiškia, kad už penkių minučių tau bus nukirsta galva.
Matėjas tylėjo ir abejingai žiūrėjo priešais save. Menėje įsiviešpatavo visiška tyla. Karalius maigė auksinį karulį ant savo purpurinio apsiausto, nusagstyto blizgančiais rubinais.
Po valandėlės jis vėl paklausė:
— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius nori žinoti, kodėl tu nieko neatsakai? — išvertė klausimą vertėjas.
— Aš galvoju, kaip man bus sunku be galvos pasiekti didžiojo chano dvarą.
Sis atsakymas pralinksmino visą menę. Karalius garsiai nusikvatojo ir ėmė delnais ploti sau per storas šlaunis, užkrėsdamas savo juoku visus susirinkusius. Bet staiga karaliaus veidas vėl surūstėjo, ir dvariškių juokas nuščiuvo. Tik vienas jaunuolis dar sukikeno kampe. Visi pasipiktinę sužiuro į jį.
— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius įsako garsiajam kapitonui Matėjui, juodosios barkos savininkui, prieš mirtį dalyvauti jo didenybės rengiamoje puotoje.
Karalius suplojo delnais. Keturi juodi vergai įnešė raudonu aksomu apmuštą palankiną, visą papuoštą rubinais. Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius pakilo nuo savo sosto ir sėdo į palankiną. Vergai nunešė jį, o dvariškiai su apstulbusiu Matėju priešakyje sekė iš paskos.
— Vaikščiotum savomis kojomis, storuli, — murmėjo Matėjas, — tada dar būtum visai padorus karalius!
Perėję keletą menių, jie atsidūrė didelėje salėje, kuri jau buvo paruošta pokyliui. Karalius įsakė kapitonui sėsti ant priegalvio savo dešinėje. Tarnai nešė į stalą aibes įvairiausių valgių ir gėrimų. Kepsnių ir švelnių prieskonių kvapas maišėsi su puikių vynų aromatu.
Karalius valgė nežmoniškai daug, ir taukai varvėte varvėjo jam per barzdą. Paskui, su pasitenkinimu atsirūgęs, jis pakėlė didelę auksinę taurę ir išgėrė iki dugno.
— Būtum visai padorus karalius, jei tiek daug neėstum ir negertum, — murmtelėjo Matėjas ir pats ėmė šveisti.
— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius, — pasakė vertėjas, — kviečia garsųjį kapitoną Matėją prieš mirtį gerai pavalgyti ir išgerti.
Matėjas taip garsiai atsiriaugėjo, kad jo kaimynui iš dešinės net fazano kulšis nukrito ant žemės, o paskui vienu mauku išlenkė vyno ąsotį. Karalius patenkintas nusišypsojo.
— Būtumei visai padorus karalius, jei teiktumeis palikti man galvą ant pečių,— sumurmėjo sau po nosim Matėjas.
Karaliui pakėlus taurę, juo turėdavo pasekti ir visi pokylio dalyviai. Matėjas negalėjo atsistebėti jo didenybės ištverme — kiek pajėgė išgerti tasai dručkis! Dvariškiai vienas po kito virto sapaliodami nuo kojų, kiekvieną kartą sukeldami šviesiausiajam gardaus juoko, o jis — kaip nieko nebuvę! Tarnai čiupo nusilesusius į glėbį ir tempė it maišus per salę.