Matėjas buvo puikiai nusiteikęs. Jis prarado laiko nuovoką ir užmiršo visus pavojus. Šalia jo be sąmonės gulėjo vertėjas. Tarnai ištempė iš užstalės paskutinius, ištvermingiausius pokyliautojus. Šliūkščiodamas vyną į šalis, jo didenybė visa gerkle užtraukė kažkokią dainą.
— Esi šaunus karalius, storuli! — šaukė Matėjas. — Ir tai sakau tau aš, garsusis kapitonas Matėjas, juodosios barkos savininkas.
Jis pakėlė vėl pripildytą taurę ir ją išgėrė. Jo didenybės veidas šokinėjo kapitono akyse, ir jam atrodė, kad jis darosi vis didesnis. Ausyse skambėjo skardus juokas. Žvakės ir rubinai kažkaip ypatingai žėrėjo, salę pripildė raudona šviesa. Matėjas svirduliuodamas pakilo ir staiga griuvo į tvirtą prišokusių tarnų glėbį.
Kai kapitonas nubudo, jis nebežinojo, ar čia diena, ar naktis. Svaigstanti galva priminė jam pašėlusią puotą. Jis vėl sėdėjo tamsioje belangėje kameroje, giliai apgailestaudamas savo be prasmišką žygį į Šikinano kalną. Miglotas ir liūdnas atrodė tolesnis jo likimas!
— Lik sveika, mažoji Ašima, ir pasikliauk Marku. Jis tave apgins, jei Matėjas nebegrįš!.. Ką gi, gerasis kapitone Matėjau, juodosios barkos savininke, — kalbėjo jis, apmaudingai šypsodamas, — ar tik nebūsi priėjęs liepto galą.
Praslinko kelios valandos. Pagaliau Matėjas išgirdo žingsnius, kažkas atsklendė stūmą. Įėjo du ginkluoti kariai ir vertėjas, išbalęs kaip ožkos sūris. Matėjas giliai įkvėpė dvilktelėjusį iš lauko tyrą orą ir greitai apsižvalgė. Kieme stovėjo kareiviai, laikydami už pavadžių arklius. Nustebęs jis pamatė tarp jų ir savo pabalnotą juodį. Ką tai reiškia? Gal jie nori nukirsti jam galvą kur nors miške? Tačiau, kai vienas kareivis grąžino Matėjui kalaviją, jis dar labiau nustebo.
— Jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius, — prabilo vertėjas kimiu balsu, — įsakė įteikti garsiajam kapitonui Matėjui, juodosios barkos savininkui, šį maišelį su rubinais kaip jo didenybės dovaną. Bet jeigu tu dar kada nors pasirodysi ties Šikinano kalnu, tau, jo didenybės įsakymu, išraus nagus, paskui nukapos pirštus, nukirs rankas, nupiaus ausis ir nosį, išbadys akis ir pagaliau nukirs galvą atšipusiu, surūdijusiu kirviu. Šitaip įsako jo didenybė šviesiausiasis Badachšano karalius.
— Oho, kaip viską gerai įsiminei! — murmtelėjo Matėjas sumišęs.
Vertėjas įteikė jam maišelį su rubinais ir pagarbiai nusilenkė.
— Laimingos jums kelionės, svetimšali, — sušnibždėjo jis. — Ir niekuomet daugiau neužklyskite į šias vietas. Jūs esate pirmas, išvengęs čia mirties. Tesaugo jus alachas.
Matėjas šoko ant savo arklio ir paragino jį pentinais.
— Nešdinkis greičiau iš čia, garsusis kapitone Matėjau, juodosios barkos savininke, — kalbėjo jis pats sau, — nes, ko gero, tasai storas velnias dar apsigalvos ir nuspręs nukirsti tau pirštus, rankas, nosį, ausis ir priedo dar galvą.
Matėjas šuoliais leidosi pro vartus. Jis dūmė, kiek arklio kojos įkabina, nuo Šikinano kalno, nuo pilies, stūksančios ant paplokščio it milžiniškas pyragas kauburio, tarytum kokį sapną prisimindamas skardų apkūnaus valdovo juoką ir tylų sumišusio jaunuolio kikenimą menės kampe.
Markas pajuto, kad po truputį pradeda atgauti sąmonę. Jis prisimena Veneciją, kelionę per dykumas, mato seną, raukšlėtą Nasredino veidą, jaučia širdies plakimą… Paskui iš kažkur toli jis išgirsta tylų balsą:
— Dabar jis visai nusiramino, Mafijau.
Markas mėgina pakartoti tuos žodžius: „Dabar… jis… visai…“ Nieko neišeina — paskutinių žodžių jis negali prisiminti. Sąmonė vėl aptemo.
Kažkieno lengva, vėsi ranka paliečia jo kaktą. Markas praveria akis ir mato svetimą mergaitės veidą.
— O pone, žiūrėkit! — sušuko mergaitė.
Tėvas pasilenkė prie ligonio.
— Jis nubudo, Mafijau, ačiū dievui! Ar tu matai mane, Markai? Ar pažįsti mane?.. Jis linktelėjo galvą! — nudžiugo Nikolas Polas ir vogčiomis nusišluostė akis. — Matei, Mafijau, jis mane pažino! Ašima, atnešk jam pieno ir mėlynų miltelių.
Markas pakrutino lūpas. Jis labai norėjo gerti ir jautėsi be galo pavargęs. „Tėti, duokit man atsigerti“, — mėgino jis paprašyti, bet neįstengė — buvo dar pernelyg silpnas.
Nikolas Polas pakėlė jį, ir Ašima įpylė jam į burną pieno su milteliais.
Markas vėl kietai užmigo.
Jis nubudo vėlai. Į galvą lindo įvairios mintys. Jis guli savo kambaryje, dega lempa. Kas dabar — vakaras ar naktis? Markas iš lėto pasuko galvą. Kampe ant priegalvio sėdėjo Ašima. Ar ji miegojo? Ne. Šviesiose jos akyse su tamsiais vyzdžiais atsispindėjo geltona lempos šviesa. Apie ką ji galvojo? Ji buvo liūdna. Markas pirmą kartą su pasigėrėjimu stebėjo švelnius jos vaikiško veido bruožus. Tamsių, žvilgančių plaukų sruogos gaubė baltą jos kaktą su dailiai išlenktais antakiais. Ji sėdėjo nejudėdama, ir jai rodės, kad ji vienui viena.
— Ašima! — tyliai pašaukė ją Markas. — Kodėl tu tokia nuliūdus?
Mergaitė tyliai priėjo prie jo lovos.
— Jūs nubudote, jaunasis pone? Kaip jūs jaučiatės? — paklausė ji, ir akimirką jos veidas nušvito. — Gal jums atnešti ką nors užvalgyti arba gerti? Na, ir apsidžiaugs ponai!
Markas susimąstė. Ašima susirūpinusi pasilenkė. Nejaugi jis vėl neteks sąmonės?
— Kas atsitiko, Ašima? — paklausė jis tyliai.
— Jūs labai sirgote. Keturias dienas jūsų siela buvo juodųjų drugio demonų nelaisvėje. Bet dabar jūs nugalėjote juos.
— Keturias dienas?..
Markas prisiminė tą vakarą, kai jį suėmė drugys. Pas jį buvo užsukęs Matėjas. Jam išėjus, Markas atsigulė. Tada ėmė kvaisti galva, aptemo akys, ausyse spengė kažkokie neaiškūs, klaikūs balsai, surizgusios mintys skriejo kažkur toli toli, kol pagaliau visiškai išnyko.
Ligonis apsidairė po kambarį. Ant sienos jis pastebėjo Ašimos šešėlį.
— Kuri dabar valanda, Ašima? — paklausė Markas.
— Labai vėlu, jaunasis pone, greit vidurnaktis. Aš atnešiu jums valgyti, o paskui pažadinsiu ponus. Jie liepė pakviesti, kai tik nubusite.
— Pakviesk ir Matėją. Girdi, pakviesk mano draugą Matėją! Ar jis nieko nesakė?
— Taip, girdžiu… — tyliai atsiliepė mergaitė.— Tuojau atnešiu jums valgyti. — Ir ji tekina išbėgo iš kambario.
Lempos šviesa neramiai blykčiojo. Aplinkui viešpatavo visiška tyla. Markas maigė pirštais baltą antklodę, kilstelėjo ranką ir vėl nuleido, pajudino kojas ir mėgino net atsiremti. Bet jam nepavyko.
Ašima atnešė jam stiprios paukštienos sriubos ir pavalgydino. Nusilpęs jis vėl atsigulė ir pajuto, kaip vėl grįžta jėgos.
— Kodėl tu taip liūdna, Ašima? — vėl paklausė Markas.
Mergaitė padėjo medinį dubenį ant grindų.
— Dabar eisiu pažadinti ponų. Jei pavargote, jums reiktų pamiegoti, jaunasis pone.
Ašima uždarė paskui save duris. Markas klausėsi jos tolstančių lengvų žingsnių. Tai buvo tarytum sapnas: naktis, blykčiojanti lempos šviesa, tolimas šunų lojimas.
„Jei aš dabar užmerksiu akis, tuojau pat užmigsiu“, — pagalvojo Markas. Ir jis stengėsi neužsimerkti, bijodamas, kad piktieji drugio demonai vėl nenustumtų jo į baisią užmirštį.
Pagaliau įėjo Nikolas ir Mafijas Polai.
— Na, Markai, kaip jautiesi? Tu valgei. Dabar greitai pasitaisysi!
Markas matė džiaugsmą ir kartu susirūpinimą tėvo veide.