— Gana gerai, tėti, — atsakė jis. — Ašima atnešė man sriubos.
— Laikykis, Markai, — tarė dėdė Mafijas. — Mes tau nupirkome puikių dalykų, nustebsi pamatęs.
Markas nusišypsojo. Jis buvo labai nuvargęs. „Bet kurgi Matė jas?“ — pagalvojo jis. Tada jis išgirdo tėvą sakant:
— Eime, Mafijau, tegul jis miega.
Išaušo saulėta, bet vėjuota diena. Karavansarajaus kieme ruošėsi kelionei kažkokia vilkstinė. Iš paupio atvarė pagirdytus gyvulius, ir ant jų dabar krovė sunkius ryšulius.
Nikolas ir Mafijas Polai išėjo į miestą. Ligonis dar miegojo. Ašima laukė, kol nubus jaunasis ponas. Ji buvo pavargusi po visų darbų ir nemigo nakties. Kieme buvo girdėti triukšmas ir balsų klegesys. Pro mažą kambario langą skverbėsi saulės spindulių pluoštas. Nuo krosnies sklido šiluma.
Staiga Ašima krūptelėjo. Nejaugi ji būtų užmigusi? O gal ji sapnuoja? Jos ausis pasiekė gerai pažįstamas balsas, kuris nustelbdavo visus kitus. Sudėjusi rankas ant krūtinės, ji žengė žingsnį atgal. Gelsvas jos veidas išraudo.
Durys plačiai atsidarė, ir kambarį užliejo skaisti saulės šviesa. Tarpdury pasirodė stambi Matėjo figūra.
— Štai aš ir vėl čia! — sušuko jis. — Ko žiūri į mane kaip į vaiduoklį, ožkyte? Kodėl Markas dar miega? Kaip jis sublogęs! — Matėjas prislopino balsą.— Ar jis serga?
Markas nubudo. Jis jautėsi sustiprėjęs po gilaus miego.
— Tai čia jūs, kapitone? Aš stebėjausi, kad jūs naktį neatėjote pas mane. Tur būt, kietai buvote įmigę?
Markas visiškai atgavo sąmonę. Matydamas susimąsčiusį Matėjo veidą, jis suprato, kad, jam sergant, kažkas įvyko. Jis pažvelgė į Ašimą, kuri stovėjo kaip įbesta vidury saulės nušviesto kambario.
— Žiūrėkite, Matėjau, — pasakė Markas itališkai. — Ašimos akys verkia; o veidas džiaugsmu švyti. Antai ji šypsosi.
— Aš einu atnešti vandens, — tarė Ašima.
Markas ir Matėjas liko vieni. Kapitonas išsitraukė iš kišenės maišelį ir išbėrė į saują rubinus. Jie buvo raudoni kaip kraujas.
— Nikolas ir Mafijas iškels man gerą pirtį,— nusijuokė Matėjas. — Bet štai… — Jis paėmė į rieškučias brangakmenius ir pakratė juos — akmenys sudzingsėjo kaip stiklas. — Šiuos rubinus, Markai, aš gavau iš jo didenybės šviesiausiojo Badachšano karaliaus rankų. Kur mano dukrelė? Gražiausią aš padovanosiu jai — galės nešioti kaip papuošalą.
Markas klausėsi kapitono pasakojimo su didžiausia nuostaba. Jis užmiršo savo ligą ir keletą kartų garsiai nusikvatojo. Bet kai pamėgino truputį atsitiesti, tuojau pajuto, koks jis dar silpnas.
— Daugiau aš tau nepasakosiu nė vieno žodžio, sūnau, — pasakė Matėjas, pridėjęs savo sunkią ranką Markui prie kaktos. — Išsimiegok, greičiau pasveiksi.
Tik po mėnesio Markas pirmąkart atsikėlė ir truputį pasivaikščiojo po kiemą. Slėnį supančių kalnų viršūnės jau buvo apsidengusios sniegu. Jis godžiai kvėpė į save gryną orą. Šulinys jam pasirodė keistai žemas. Aplamai visi daiktai dabar atrodė kažkodėl kitaip, tarytum sumažėję. Nasredinas, vis dar tebelaukęs vilkstinės, su kuria jis galėtų grįžti į Kermaną, buvo jo akyse lyg koks susitraukęs nykštukas. Net Matėjas, rodos, pasidarė visa galva žemesnis. Markas jautėsi esąs lyg milžinas, pilnas stiprybės ir jėgų. Tačiau tai truko neilgai. Greitai jam pakirto kojas, ir jis buvo priverstas vėl atsigulti.
Po savaitės keturi stiprūs tarnai išnešė Marką palankinu į aukštą kalną. Jį lydėjo Ašima ir Matėjas. Paskui neštuvus ropštėsi du mulai su maistu ir reikalingais daiktais. Broliai Polai, stovėdami ties karavansarajaus vartais, ilgai mojavo, kol mažoji vilkstinė dingo iš akių.
Keistai jautėsi Markas, sėdėdamas sūpuojančiuos neštuvuos, apmuturiuotas šiltomis antklodėmis. Platus įkalnės kelias ėjo vis siauryn ir dideliais vingiais kilo į viršų. Perėję didėlį tamsų mišką, jie atsidūrė uolėtame šlaite, kur per sraunų upokšnį buvo permestas kabantis medinis tiltelis. Apačioj, tarpeklyje, akmenuotu dugnu šniokštė skaidrus žalias vanduo.
Vakarop kelionės tikslas buvo pasiektas. Jie išėjo į nedidelį, nuo vėjų apsaugotą slėnį. Čia tekėjo tyras kalnų upelis, kur-ne-kur augo medžiai, o netoliese vienoje uoloje buvo urvas. Čia ke leiviai išsitiesė palapines ir paruošė Markui šiltą, patogų guolį. Naktį kalnų vėjas atpūtė sniego, ir kitą rytą žemė jau buvo apsigaubusi balta blizgančia skraiste.
Lomelė, kur jie apsistojo, buvo tarsi tyli sala, atskirta nuo triukšmingo pasaulio. Markas greitai taisėsi tyrame kalnų ore. Po savaitės kitos jis jau lydėdavo Matėją, kai tas eidavo medžioklėn arba gaudyti upėtakių. Vakarais, jei oras būdavo geras, jie ilgai sėdėdavo lauke prie laužo, o pučiant stipriam vėjui, sulįsdavo į urvą ir iš ten stebėdavo sniego sūkurius.
Kai Matėjas su Marku kalbėdavosi savo gimtąja kalba, Ašima gaudyte gaudė kiekvieną žodį. Markui paklausus, ar ji norėtų išmokti itališkai, mergaitė džiugiai linktelėjo galvą. Net sapne ji kartodavo svetimus jai žodžius.
Pamažu dilo iš atminties šiurpios praeities šešėliai. Ašimos akyse atsispindėjo vaikiškas prisirišimas prie Matėjo. Kartais ji vogčiomis nubėgdavo prie upelio ir ten, atsisėdusi ant kelmo, kartodavo išmoktus itališkus sakinius. Laiminga ji prisirinkdavo saują akmenukų ir mėtydavo juos į vandenį.
Greitai prabėgo kalnuose kelios savaitės, ir Markas visiškai pasveiko. Vieną giedrą žiemos rytą jie sudėjo palapines ir leidosi atgal.
— Ar tu patenkinta, Ašima? — paklausė Markas.
— Nežinau, jaunasis pone.
Mergaitę vis dar tebeslėgė kažkoks neaiškus liūdesys.
GERAŠIRDIS LO BCANAS
„Nepaprastai didelis pasaulis, ir keisti šiais laikais žmonių likimai.“
Virš aukštų uolėtų kalnų sklandė ereliai. Ant takų, kuriais žiemą klaidžiojo elniai ir laukiniai asilai, ištirpo sniegas. Auksiniai saulės spinduliai vis giliau skverbėsi Į tamsius kalnų tarpeklius. Prasidėjęs atlydys pripildė akmenuotas upių vagas šniokščiančio ledinio vandens. Arkliai ir jakai kapstė kanopomis pageltusį sniegą ir rupšnojo sušalusias samanas. Lokiai, tarsi apkūnūs gauruoti kalnų gyventojai, slampinėjo po tylinčius miškus. Slėniuose ganėsi pulkai laukinių avių ir ožkų. Dėmėtoji pantera sėlino brūzgynais, tykodama grobio, ir iš krūmų klyksėdami kilo laukiniai kalakutai. Ant šakos tupėjo apuokas, įbedęs į šviesą savo gintarines akis.
Nedidelės miškų aikštelės buvo nusėtos raudonomis, baltomis ir lelijinės spalvos tulpėmis.
Bet pavėsyje dar buvo šalta. Didžiulių ledynų alsavimas buvo stipresnis už pavasario saulę. Ir kai vakaro šešėliai apgaubdavo žemę, visas gyvenimas kalnuose tarytum apmirdavo.
Tada slėniuose, urvuose ir kalnų šlaituose vieniši medžiotojai ir keliautojai kurdavo laužus. Susėdę prie jų, Pamyro — Pasaulio stogo nukariautojai, svajodavo apie aukso rūmus.
— Nepaprastai didelis pasaulis, ir keisti šiais laikais žmonių likimai, — pasakė Geraširdis Lo Bcanas. Jis įmetė į laužą storą šaką, liepsnos liežuviai pakilo aukščiau ir lyžtelėjo apdiržusias vado rankas. Jis sėdėjo prie laužo lyg sena akmeninė statula. Šalia didelio varinio katilo, kuriame troško ožio kulšis, stovėjo Ašima.
Markas įsitaisė greta Lo Bcano ir įdėmiai klausėsi jo pasakojimo. Sutemos tirštėjo, danguje įsižiebė pirmosios šaltos žvaigždės, o ledynai kalnuose apsigaubė melsvu šydu.
Monotonišku balsu Lo Bcanas pasakojo tibetiečių legendą apie pasaulio sukūrimą.
Spraganti laužo liepsna, stiprus troškinamos mėsos kvapas, tylus balto eržilo žvengimas žadino jam prisiminimus apie arklių lenktynes, apie liaudies šventes ir vestuvines apeigas, apie jo genties gyvenimą.