Jis tęsė savo pasakojimą, tarytum būtų grįžęs iš žilos praeities:
— Kai žmonės paplito po žemę ir susiskaldę į daugybę genčių, juos ėmė valdyti katajų, indų, persų, Tibeto ir kiti karaliai. Bet karališki įstatymai tai — tas pat, kaip auksinis jungas — kur tik jį uždėsi, jis visada sunkus. Kur tik kristų pakeltas rimbas, jis visuomet skaudus. Kur tik pasirodytų pikta gyvatė, ten viešpatauja baimė…
Lo Bcanas sėdi, padėjęs rankas ant kelių. Jo kaktą dengia didelė ruda lapinė, kaklas apmuturiuotas baltu ožkos kailiu. Snaigės krinta į laužą.
Jis buvo vienišas kaip suniokota, bet nepalenkiama, su audromis besigrumianti pušis uolotame šlaite. Jo giminė buvo sunaikinta arba išsklaidyta, o gyvulių kaimenės pagrobtos. Ir štai dabar Geraširdis Lo Bcanas, perkaršęs genties vadas, sėdėjo prie laužo, paskendęs praeities atsiminimuose. Net neapykanta jau išdilo jo širdyje. Jis tebuvo tik pasakotojas, atmintyje išlaikęs garsius ir žiaurius „pasaulio valdovo“ Čingischano žygius, — to baisaus mongolų chano, kuris, suvienijęs klajoklių gimines, pavergė visas šalis nuo Didžiosios Katajaus sienos iki Abeskuno jūros[23].
— Pasakokite toliau, Lo Bcanai, — paprašė Markas Polas.
Senasis vadas tęsė:
— Chano valdžia — auksinis jungas. Jaučio oda aptrauktų mongolų būgnų tratėjimas visiems kėlė mirštamą baimę. Atėjo baisieji 1219 metai. Geltonodžiai kariai, susėdę ant savo juodų ristūnų, šuoliavo, mušdami būgnus ir timpanus. Jau iš tolo plevesuodavo aukštai iškeltos jų vėliavos su devyniais kutais. Jie dėvėjo milines liemenes ir oda aptrauktus šarvus. Jie buvo ginkluoti ilgomis ietimis, kalavijais ir rantytomis persiko medžio strėlėmis. Iškėlę savo lenktus kardus, jie šaukė: „Su musulmonais kausimės žūtbūtinai.“ Tūkstančiai raitelių šuoliais lėkė per stepę. Dangų traukė dulkių debesys. Jie užplūdo taip staigiai, kad mes nespėjome pabėgti.
Čingischano šėtra stovėjo aukšto, amžinu sniegu apkloto kalno papėdėje. Chanas pasakė savo kariaunai: „Sugautas moteris ir vaikus galite pasilikti sau, o ginklą pakeliančius vyrus žudykite, kad jie mūs neišduotų šachui Muhamedui[24]. Bet jei jūsų daliniams bus reikalingi arklininkai ir piemenys, vieną kitą galite pasilikti!“ Taip įsakė plačiašlaunis valdovų valdovas. Ir aš kaip arklininkas patekau į didžiojo chano šalį, iš kur man vėliau pavyko ištrūkti…
Tokią gyvenimo istoriją papasakojo Markui senas genties vadas, netekęs savo giminės ir tėvynės. Dabar jis vedė pirklių vilkstines pavojingais keliais per Pasaulio stogą į Kašgarą.
Prieš keturias savaites, 1272 metų kovo mėnesį, venecijiečiai paliko Badachšano karalystę. Pavasaris tais metais atėjo dviem mėnesiais anksčiau, negu paprastai. Jų vilkstinė žygiavo Pandžo upės pakrantėmis, perėjo daugybę miestelių ir kaimų, priklausančių Badachšano karaliaus brolio valdoms. Po trijų dienų kelionės jie pasiekė Vachano sritį, o iš ten keturiolika dienų kopė į negyvenamus kalnus, tokius aukštus, kad į jų viršūnes nenuskrisdavo net paukščiai.
Lo Bcanas atsistojo ir, paėjėjęs keletą žingsnių nuo laužo, ėmė klausytis kažkokių tolimų garsų.
— Vėjų demonai staugia ledynuose, — tarė jis. — Reikia gyvulius vesti į urvus.
Ir jis nuėjo — tyliai tyliai kaip katė. Markui pasirodė, tartum jis būtų ištirpęs nakties tamsoje kaip pasakiška būtybė.
Ledinis vėjo gūsis išsklaidė dienos metu susikaupusią šilumą. Smulkios snaigės skriejo įstrižai per šviesos ruožą tarsi baltas plevėsuojantis šydas. Markas stovėjo nusigręžęs nuo ugnies. Štai jau aštuoniolika mėnesių, kai jie išplaukė iš Venecijos, ir per tą laiką sukorė pusę kelio. Lo Bcano pasakojimas nedavė Markui ramybės. Koks didžiulis iš visų pusių vandenynų skalaujamas pasaulis! Ar pavyks kada nors žmogui įveikti tuos ledynus, remiančius dangų virš debesų?
Keistos mintys lindo Markui į galvą. Jis vaizdavosi, kas būtų, jei staiga koks pasakiškas milžinas apglėbtų Veneciją su jos salomis ir kanalais, žydinčiais medžiais, nendrių prižėlusiais tvenkiniais, su stiklo fabrikais ir marmuriniais rūmais, tiltais, bokštais, valtimis ir burlaiviais, su kapais ir turgavietėmis, ir perkeltų ją visą čia, ant Pasaulio stogo, į šį šaltą kraštą, kur siaučia audros ir stūgauja vėjai.
Piacetoje kauktų vilkai, kanalus sukaustytų ledas, valtys ir laivai riogsotų lyg užkerėti; nuo medžių birtų žiedai, išdidūs senatoriai, apsisiautę purpurinėmis mantijomis, sėdėtų susigūžę prie židinių, panteros ir kalnų liūtai gaudytų besiblaškančius po gatves žmones, varpai gaustų, skelbdami nelaimę, kol nugrubusios varpininkų rankos įstengtų tampyti virves…
Keistos mintys nakties gūdumoj!
Ašimos veidas tarytum degė laužo atšvaistėje. Poilsis Badachšane jai išėjo į gera — skruostai papilnėjo, akys nebespindėjo lyg užguito žvėries. Ji visa pagyvėjo, ir tos nevilties kaip nebūta. Itin žavi buvo jos šypsena.
„Ašima turi pamatyti Veneciją“, — galvojo Markas.
Matėjas padėjo mergaitei nukelti katilą ant žemės.
Lo Bcanas grįžo iš urvo, kur suvedė arklius, mulus ir kuprį.
— Padėkit sunešti į mūsų urvą maisto produktus, — pasakė jis. — Grįžo žiema. Atslenka audra, netrukus ims pustyti.
Dabar Geraširdžio Lo Bcano žodžiai jau skambėjo kaip įsakymas. Svajonės ir prisiminimai išsisklaidė, jam nubudo medžiotojo instinktas. Senas vadas vėl pasidarė akylas kaip sakalas, jis girdėjo menkiausią garsą, uoste suuodė artėjančią pūgą.
— Išsklaidykite laužą ir nuodėgulius suneškite į urvą. Prie įėjimo ugnis turi degti visą naktį, iš dešinės ir iš kairės.
Paskutinius žodžius jis taikė ne tiek kitiems, kiek pats sau.
Ašima pataisė vakarienę. Vyrai sunešė į urvą maistą, antklodes ir kailius. Pūga tolydžio stiprėjo. Sniegas apdengė miško aikštes, kuriose dar neseniai žydėjo įvairiaspalvės laukinės gėlės.
Žmonės siautėsi į antklodes ir kailius. Audra šėlo, šaltis skverbėsi pro uolų plyšius. Lo Bcanas, Markas ir Matėjas nukirto du medžius ir atitempė juos prie urvo. Laužų šviesoje jie matė nerimaujančius gyvulius ir abejingus budinčių arklininkų veidus. Lo Bcanas kurstė ugnį. Nuo dūmų urve buvo sunku kvėpuoti. Ties urvo anga sūkuriavo pustomo sniego verpetai, kartais vėjo gūsiai įnešdavo jį ir į vidų. Markas jautė, kaip žvarbus šaltis skverbiasi net pro antklodes ir kailius, purto visą kūną. Jis mėgino judėti, krutino rankas ir kojas, lankstė pirštus, trynė veidą, braukė ašarojančias nuo dūmų akis. Bet paskiau pavargo, kažkoks malonus glebnumas tarytum išsklaidė šaltį ir sustingimą. Jis sapnavo ugnį ir kaitrius saulės spindulius, kol jį pažadino gruoblėta senojo vado ranka.
— Nubuskite, jaunasis pone, ir daugiau judėkit! Padėkit man ir kitus pažadinti, kitaip mes čia visi sušalsime.
Taip jie praleido naktį, beveik akių nesudėję. Laikas slinko labai pamažu, kol pagaliau pradėjo aušti. Pūga tebesiautė. Keliautojai šildėsi prie laužų, keikdami dūmus. Katile virė vanduo. Ašima įbėrė į jį arbatžolių, sumaišytų su jazminų žiedais.
Pusryčiams jie valgė sausainių su džiovinta mėsa. Markas nukasė nuo urvo angos sniegą, o Lo Bcanas su Matėju pasiėmė ilgakočius kirvius ir, nepaisydami pūgos, išėjo prisikirsti malkų. Nikolas ir Mafijas Polai patikrino, ar gerai prižiūrimi gyvuliai.
Audra vis tebesiautėjo. Taip praėjo keletas parų. Pirkliai paniuro ir nekantravo. Matėjas susirūpino Ašima, kuri sėdėjo prie laužo, visam kam abejinga. Mergaitę, labiau negu kitus, kamavo šaltis. Mat, ji buvo kilusi iš Kunmino — saulėto Pietų Kinijos miesto. Jos gimtinėje amžinas pavasaris — ištisus metus žydi gėlės ir medžiai. Ten dabar kaip tik noko šiurkštūs rausvi cukriniai obuoliai, karšta vasaros saulė nešykštėjo spindulių žaliuojantiems ryžių laukams.
24
1219–1221 m. Čingischanas užkariavo milžinišką karalystę, priklausiusią Chorezmo šachui Muhamedui. Šios valstybės ribose buvo Vidurinė Azija, Afganistanas ir Iranas. Bailys ir negabus šachas Muhamedas nesugebėjo suorganizuoti pasipriešinimo mongolams ir paspruko į Turkmėnijos dykumas. Jis mirė badu vienoje Kaspijos jūros salelėje.