O čia, baisiau negu pūga, stūgavo alkani vilkai, tamsūs jų šešėliai slankiojo palei urvą. Mėsos ir arbatžolių atsargos baigėsi. Pietums reikėjo tenkintis karštu srėbalu, užblęstu keletu saujų miltų. Badas privertė juos papiauti kuprį.
Tai tu nusprendei leistis į kelionę kovo mėnesį!—širdo Mafijas Polas, paprastai toks šaltakraujis. — O aš, asilas, sutikau.
— Neplepėk niekų! — niūriai atkirto Nikolas.
Audra šėlo, urvo sienos apledėjo, o pirkliai nesiliovė plūdę vienas kitą.
— Duok Ašimai dar šitą antklodę,— pasakė Markas savo bičiuliui kapitonui. — Man ji nereikalinga.
Arkliai ir mulai gerokai suliesėjo — liko tik oda ir kaulai. Arklininkai vargais negalais juos prikėlė. Pašaras baigėsi.
— Kiek jau laiko siaučia ši prakeikta audra? — piktai paklausė Matėjas.
— Penkiolika dienų,— atsakė Markas.
Jau kuris laikas keliautojai valgė džiovintą mėsą ir miltų putrą, tik retkarčiais pasistiprindami kokiu dubenėliu ryžių.
— Jei ir toliau taip bus, turėsime piauti ir kitus gyvulius— pasakė kažkas, nors taip galvojo ir visi kiti.
Ar tai buvo diena, ar naktis — niekas nebežinojo. Visi tupėjo paraudusiomis nuo dūmų akimis aplink laužą ir šildėsi, atkišę rankas į varini katilą. Urvo kampe dar gulėjo kuro likučiai — rąstgalys ir žabų krūvelė.
Nepaisydamas audros, Lo Bcanas išėjo lauk. Po valandėlės jis grįžo į savo vietą, pažiūrėjo susimąstęs į laužą ir pagaliau tarė:
— Mums nereikės piauti gyvulių. Audra silpnėja.
Jis tai pasakė taip ramiai, kad nė vienas raumuo nesuvirpėjo sename jo veide.
Kitą dieną į urvą pažvelgė pirmieji saulės spinduliai. Tyliai sužvengė baltasis eržiliukas. Audra nutolo, paliovė snigti. Kalnų ledynus apgaubė balti debesys. Dangus vis labiau žydrėjo, saulės spinduliai sklaidė debesis, ledinės kalnų viršūnės žėrėjo kaip milžiniški deimantai.
Išvargę vyrai valė nuo žemės sniegą, kad gyvuliai galėtų bent kiek pasiganyti. Visi godžiai kvėpė šaltą tyrą orą. Ašima sėdėjo susigūžusi įsaulyje ir šildė savo sustingusius sąnarius.
Sniegas pradėjo tirpti. Vėjas dabar nešė nebe sniegą, o geltoną smėlį. Kalnų papėdėse rodėsi baltų, rudų ir geltonų lopinių. Arkliai ir mulai vis daugiau susirasdavo šaknelių, samanų, pernykštės žolės ir ėmė pamažu atsigauti.
— Metas eiti į mažuosius akmeninius kalnus, tarė Lo Bcanas. — Eikime drauge, jaunasis pone. Tie sausi kalnai — tai laukinių ožkų gimtinė.
— O jūs, įsakė jis arklininkams, — pririnkite šaknų, išdžiovinkite jas saulėje ir paskui sutrupinkite akmenimis.
Pasiėmęs strėlių, medžioklinę ietį ir trumpą lenktą kardą, Markas leidosi su Lo Bcanu į kalnus. Senas vadas ėjo vos pastebimu takeliu. Nauji pėdsakai sniege ir drėgnoje žemėje rodė, kad kažkur netoliese turi būti kaimenė. Akmeniniai kalnai — laukinių ožkų gimtinė — driūksojo tarsi karališki kapai virš lygumos, kur-ne-kur apaugusios krūmokšniais ir medžių guotais.
Lo Bcanas atsargiai perėjo nuožulnią uolos sieną ir, numetęs Markui virvę, laukė, kol tas atkops pas jį. Staiga juodu išgirdo artėjantį dundesį — visu smarkumu į juos riedėjo sniego griūtis.
Lo Bcanas ir Markas šoko po kybančia uolos iškyša ir prigludo prie akmeninės sienos. Uola virpėjo, orą drebino baisus gausmas. Juos apgaubė šaltas sniego debesys, net kvėpuoti buvo sunku. Markui atrodė, lyg jį būtų prispaudusi prie sienos kažkieno galinga ranka. Didžiuliai sniego gurvoliai slinko nuožulnia uolos siena ir krito į slėnį, viską su savim nusinešdami ir naikindami. Baisus dundesys nuaidėjo kalnuose, ir netrukus stojo tyla.
Medžiotojai išlindo iš po uolos iškyšos. Akmenuotas skardis, kuriuo jie ką tik kopė, virto lygia balta plokštuma, o takelis įkalnėn buvo apdengtas storu puraus sniego sluoksniu. Jie pastovėjo valandėlę, su nuostaba žiūrėdami į baltuojantį kalno šlaitą.
„Mes būtume dabar sutraiškyti kaip muselės“, — pagalvojo Markas.
— Šit kaip atrodo lavina, jaunasis pone, — tarė Lo Bcanas.
Medžiotojai kopė vis aukštyn. Apačioj kalnų tarpekliais ringiavo kažkoks upelis. Tylūs ledynai vaiskiame ore žėrėjo įvairiomis spalvomis.
Markas pajuto, kad kraujas ėmė smarkiau tvinksėti. Iki viršukalnės beliko koks šimtas žingsnių, o jis staiga pabūgo svaiginančio aukščio. Įsikibęs abiem rankom į iškyšą, jis prisiglaudė prie uolos ir užmerktomis akimis klausėsi, kaip daužosi širdis krūtinėje. Šitaip Markas stovėjo keletą minučių. Jis susigėdo dėl tokio savo silpnumo, bet, vos tik atsimerkė ir atleido rankas, jį vėl apėmė baimė — mažiausias judesys, ir jis nugarmės į bedugnę.
Markas išgirdo grįžusio Lo Bcano balsą, kuris skambėjo taip neaiškiai, lyg būtų atėjęs iš kažin kur:
— Kalnų demonai suklaidino jus, jaunasis pone. Kopkite su manim penkiasdešimt žingsnių žemyn.
Markas nesąmoningai leidosi vedamas atgal. Širdis ėmė ramiau plakti, baimė ir svaigulys praėjo, jis nustebęs dairėsi aplinkui.
— Kas man buvo atsitikę, Lo Bcanai? — paklausė jis atsitokėjęs.
Piktosios kalnų dvasios sumaišė jums protą,— tarė Lo Bcanas. — Jūs turite jas apgauti — dainuokite dainą arba baidykite jas garsiais šūksniais ir juoku.
Markas paklausė vado patarimo ir nugalėjo nematomą kliūti. Bet už kokių aštuoniasdešimt žingsnių jį antrąkart apėmė ta pati nesuprantama baimė. Širdis vėl ėmė pašėlusiai daužytis. Jis mėgino ropomis šliaužti pirmyn, paskui valandėlę sukniubo, prisidengęs galvą rankomis. Kad tik nepažvelgtų į prarają! Tarytum kažkokia nematoma jėga traukte traukė jį prie skardžio krašto. Markas jau matė, kaip jis grius žemyn ir nulėks į bedugnę. Kurį laiką jis gulėjo nejudėdamas, kol širdis vėl ėmė ramiau plakti ir šiurpūs vaizdiniai išnyko.
Tada jis atsargiai pakėlė galvą. Senasis vadas stovėjo dvidešimt metrų aukščiau jo, pačiame viršukalnės pakrašty. Lo Bcanas numetė žemyn virvę, bet Markas į ją nė nepažiūrėjo. Negi jis neužkops šio trumpo ir nepavojingo ruoželio, nesilaikydamas virvės? Markas nesuprato savo silpnumo, ir jam buvo gėda pasirodyti bailiu, nors iš tiesų jis dar nebuvo visiškai atsigavęs.
Markas garsiai nusijuokė ir sušuko:
— Ateinu, Lo Bcanai!
Jo balsas nuskambėjo kažkaip keistai retame kalnų ore. Stačias ir keturpėsčias jis nuropojo likusius dvidešimt žingsnių. Jo lankos buvo kruvinos nuo aštrių akmenų.
— Taip esti kiekvienam, kas pirmą kartą užkopia virš debesų,— pasakė Lo Bcanas, kai Markas, sunkiai alsuodamas, bet nušvitusiu veidu, atsistojo šalia jo. — Žiūrėkit, koks puikus reginys! Šiandien toli matyti.
Senis apžvelgė vietovę savo skvarbiomis akimis. Vienur kitur baltavo sniegas. Gyvulių pėdsakų čia buvo daugiau — jie vedė akmeninga tarpukalne, apžėlusia krūmokšniais ir gelsva žole. Medžiotojai ėjo pėdsakais. Vėjas pūtė iš priekio. Pakilusi saulė kaitino įšalusią žemę. Polaidžio vanduo uolomis ir grioviais grioveliais čiurleno žemyn į kalnų upokšnius. Su pasibaisėjimu Markas pagalvojo, kas būtų, jei dabar staiga užeitų audra. Netrukus gamtovaizdis pasikeitė. Išėję iš miško, medžiotojai pamatė priešais save nedidelį slėnį, apsuptą pakopomis nusileidžiančių kalnų.
Lo Bcanas sustojo ir čiupo Marką už rankovės. Pievaitėje rainiai ganėsi juodos kalnų ožkos ir ištisa kaimenė laukinių avių. Markas niekuomet nebuvo matęs tokių didelių avių; jų ragai siekė tris, keturis ar net šešis sprindžius. Apačioj raibuliavo meldų priaugęs ežeras. Laukinės žąsys ir antys tupėjo ant kranto arba plaukiojo mėlynu vandens paviršium. Aplinkui žydėjo geltonos ir baltos gėlės — pirmieji pavasario žiedai — margi, linksmi taškeliai žaliame slėny! Nelaukta, žavi šypsena tarp ledinių milžinų!