Medžiotojai stovėjo kaip nudiegti, gėrėdamiesi puikiu reginiu, kol pagaliau nubudo jų medžiokliška aistra. Ypač jaudinosi Markas. Jie sėlino pamiške priešais vėją. Lo Bcanas parodė medžių guotą už kokio šimto žingsnių ir, davęs Markui ženklą sustoti, pats tyliai nusėlino toliau.
Markas priklaupė, spausdamas strėlę prie lanko timpos. Vėjas šiureno sausus meldus ir kur-ne-kur dar tebekabančius ant medžių pernykščius lapus.
Lo Bcanas tyliai priėjo prie medžių. Virš ežero pakilo laukinių žąsų pulkas. Avys ir ožkos pakėlė galvas, uosdamos pavojų. Markas nužiūrėjo didelę laukinę avį, įtempė lanką ir paleido strėlę. Avis suklupo ant priekinių kojų, bet tuojau vėl pakilo ir svirduliuodama nubėgo atšlaite žemyn. Vienas kalnų ožys, senojo medžiotojo, strėlės pervertas, šoktelėjo ir krito, kratydamas kojas.
Abi išgąsdintos kaimenės puolė į ežero pakrantę ir dingo už kalvos. Markas šoko vytis savo laimikį, bijodamas, kad sužeista avis gali pabėgti. Bet ji suklupo ties vėjo išverstu medžiu, ir atbėgęs medžiotojas pribaigė ją peiliu.
Lo Bcanas nulupo sumedžiotiems gyvuliams kailius ir išdarinėjo. Šlaunis ir kitas geriausias skerdenos dalis jis sudėjo į kailius ir, Marko padedamas, pakabino ant medžio šakų.
Per dvi dienas jie sumedžiojo keturias laukines avis ir du kalnų ožius. Grįždami į stovyklą, medžiotojai parsinešė kiekvienas po kailinį maišą mėsos. Visi nekantriai jų laukė ir sutiko su didžiausiu džiaugsmu. Netrukus buvo sukurti laužai, ir katiluose virė šviežiena.
Kitą dieną Matėjas su dviem arklininkais, Lo Bcano vadovauju jami, išėjo Į kalnus parsinešti likusio laimikio. Markas su tėvu ir dėde liko stovykloje.
Saulė ir geras maistas greitai grąžino keliautojams energiją ir gerą nuotaiką. Nikolas ir Mafijas Polai taip pat išsirengė pamedžioti stovyklos apylinkėse.
Ašima išnešė iš urvo antklodes ir padžiovė jas ant saulės įšildytų akmenų. Paskui ji išsiėmė iš ryšulio gabalą audeklo ir varinę dėžutę su vaistažolių tepalu.
Markas užsimerkęs sėdėjo atokaitoje ant uolos, degindamas prieš saulę veidą. Jis buvo patenkintas savimi ir kelione po svetimus kraštus. Tolimas kelias per kalnus jo nebaugino. Jis svajojo apie panterų ir baltųjų tigrų medžioklę, vaizdavosi, kaip, apsiginklavęs ietimi, puls plėšrūną ir suvarys riaumojančiam grobuoniui aštrų ginklą į nasrus. Jis bus didis medžiotojas! Markas užmiršo siautėjusią pūgą ir šaltą, pridūmavusį urvą, užmiršo niūrias mintis ir aukštumų baimę. „Štai baltojo tigro kailis, — pasakys jis kapitonui Matėjui. — Atiduok jį Ašimai, kad mergaitė nešaltų naktimis.“
Kalnų apsuptame slėnyje nebuvo jokio vėjo. Netoliese, arklininko prižiūrimi, ganėsi arkliai ir mulai.
Ašima suplėšė audeklą į siauras juosteles ir droviai priėjo prie Marko. Didysis tigrų medžiotojas sėdėjo prisimerkęs nuo saulės, bet mergaitę pažino iš šešėlio.
— Jūsų rankos sutinusios, jaunasis pone, — tarė Ašima.
Markas greitai atsistojo ir pažvelgė į savo rankas.
— Taip, tai nuo medžioklės! — atsakė jis išdidžiai. — Niekis, sugis.
Ašima patepė žaizdas vėsinamu tepalu ir aprišo audekliniais tvarsčiais.
Tamsiai žali pušų spygliai skleidė malonų kvapai Iš už krūmų purptelėjo kurapkų pulkelis. Tarp akmenų kalėsi jauni ūgiai. Virš kalnų ir amžino ledo pasaulio plytėjo žydras dangus.
Po aštuonių dienų poilsio vilkstinė vėl leidosi į kelionę. Arkliai ir mulai buvo sunkiai apkrauti, nes jiems teko tempti ir papiauto kuprio nešulius. Medžiotojų gyvenvietėje, kur tebuvo vos aštuonios žeminės, venecijiečiai nusipirko jaką ir maisto keturiasdešimčiai dienų kelionės.
Vilkstinė traukė į rytus. Jos kelią žymėjo gyvulių griaučiai ir ragai. Jie žygiavo per kalnus ir slėnius, kirto upes ir upokšnius, miškus ir pievas, kai kur tekdavo kopti per plikus uolynus. Keturiasdešimt dienų keliautojai neužėjo jokios gyvenvietės.
Pagaliau vilkstinė nusileido nuo aukštų kalnų į saulės išdegintą Markan-Su dykumą, kuri skiria Pasaulio stogą nuo derlingos lygumos Kašgar-Darjos pakrantėse.
Ledinių vėjų nugairinti keliautojų veidai dabar įdegė nuo saulės, lakus dykumos smėlis skverbėsi pro sueižėjusią odą. Su pasididžiavimu jie žvelgė atgal. Ten, vakaruose, virpančiose miglose, dunksojo tamsūs milžiniškų kalnų kontūrai, ir dabar jie tikrai tikėjo, kad kelionė bus sėkmingai baigta.
Žmonės ir gyvuliai tylėdami vis ėjo ir ėjo į priekį.
Ant geltono smėlio gulė ilgi arklių ir raitelių šešėliai.
DOSNUSIS BEKAS BAJANDERAS
Markas jojo ant savo balto, piršingo žirgo pagrindine Kašgaro gatve. Kiek iš aukšto žiūrėjo jis į šūkaujančius prekiautojus, kurie siūlė praeiviams šviežius vaisius, medvilninius audinius, įvairius reikmenis vilkstinėms, kanapines virves, vyną, šilką ir daugybę kitokių prekių. Kašgaro turgavietės mažai kuo skyrėsi nuo persiškųjų, tik čia buvo mažiau prabangos dalykų — brokatinių audinių, dramblio kaulo raižinių, auksakalių dirbinių ir brangakmenių, negu Bagdade, Ormuze ar Kermane, kur telkėsi prekyba tarp Indijos ir Europos. Kašgare daugiausia buvo kasdieninių prekių.
Dažnas praeivis sustojęs palydėdavo jaunąjį venecijietį susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Pailgas, drąsus ryškių bruožų jo veidas ir aukšta kakta išsiskyrė šviesesne oda ir sveiku raudoniu. Iš tankių antakių ir skvarbaus didelių pilkų akių žvilgsnio buvo galima spręsti, kad jaunuolis gilaus proto, drąsios ir lakios vaizduotės.
Markui buvo malonu puošniai apsirengusiam joti judriomis miesto gatvėmis. Pavojinga kelionė per Pasaulio stogą ne tik sustiprino jo pasitikėjimą savo jėgomis, bet ir sutvirtino naujus, dar Kermane užsimezgusius jo santykius su tėvu. Markas jau nebuvo nesubrendęs, ypatingos globos reikalingas jaunuolis. Dabar jis buvo lygiateisis vyrų draugijos narys ir žinojo, kad niekas nesikėsina į jo savarankiškumą. Jo nuomonė buvo tiek pat vertinama, kaip tėvo, dėdės ar kapitono Matėjo.
Markas dėvėjo ilgą mėlyno šilko durtinį, kokius nešiodavo totorių chanai, papuoštą bičiulio Matėjo dovanotu blizgančiu rubinu su auksiniu apsodu. Apsiavęs jis buvo rudais minkštos kupranugario odos batais. Išjojęs už miesto vartų, Markas paragino pentinais savo arklį ir pasileido šuoliais pro vynuogynus, sodus, žaliuojančias pievas ir geltonus javų laukus. Priešais raudonavo besileidžianti saulė. Jį apėmė svaigus laisvės jausmas.
Pro šalį keliu riedėjo asilų traukiami vežimai su šienu, žagarais, medžio anglimis ir daržovėmis, ėjo nešikai, kupranugariai — nenutrūkstama virtinė važiuotų, pėsčių ir gyvulių. Žirgas grakščiai šuoliavo kietu, išdžiūvusiu keliu. Tvirti jo raumenys tarytum vaikščiojo po žvilgančia oda, o vėjo plaikstomi karčiai čaižė raitelio krūtinę. Markas truktelėjo pavadį, ir žirgas ėmė bėgti žvalia ristele.
Staiga Markas pamatė saulėlydžio gaisuos liepsnojantį dulkių debesį, kuris greitai artėjo. Netrukus, geriau įsižiūrėjęs, jis pažino, kad tai buvo totorių raitelių būrys. Priekyje jojo vėliavininkas, už jo — šimtinės vadas auksiniais siūlais išsiuvinėtu durtiniu, toliau penki dešimtininkai ir už jų — darniai išsirikiavę kariai ant savo eiklių ilgakarčių arkliukų. Jie buvo ginkluoti lankais, strėlėmis ir lenktais kardais išmargintose makštyse.
Pamatę tokį būrį, vežimai suko į šalikelę, o varovai, net nežiūrėdami į raitelius, vedė savo kupranugarius ir asilus į pievą.