Šaltais, sustingusiais veidais jojo geltonieji kariai pro šalį.
Arklių kanopos tapsėjo dulkių sūkuriuose skendinčiu keliu, ore pasklido gaižus odos ir prakaito kvapas.
Neprieinami ir svetimi prajojo šie stepių klajoklių palikuonys, keliantys baimę ir neapykantą pavergtoms tautoms. Visuose užgrobtuose miestuose — nuo Bagdado ir Novgorodo iki tolimojo Chanbalyko, didžiojo chano Chubilajaus rezidencijos, — stovėjo geltonųjų karių įgulos, pasirengusios nuslopinti pagal Čagatajaus[25] įstatymus kiekvieną sukilimą ar priešinimąsi.
Susitikimas su totorių kariais privertė Marką susimąstyti. Jis jautė neapykantą grobikams ir vėl prisiminė karčius nelaimingojo Hasan-beko žodžius: „Nebėra daugiau mūsų šalyje jokio grožio. Totorių arkliai viską ištrypė.“ Hadži-Muhamedas, tiesa, atsargiai ir santūriai, taip pat davė suprasti, kad jis nesutinka su totorių viešpatavimu, nors asmeniškai jokių nuostolių nebuvo patyręs. Senasis Lo Bcanas abejingai pasakojo savo giminės žlugimo istoriją, tarytum tai būtų tolimas ir svetimas jam įvykis. Ką gi, jis jau iškaršęs senis, ir neapykantos ugnis užgeso jo širdyje. Pagaliau kas galėjo jam tą ugnį kurstyti? Prie svetimo laužo ilgainiui lieki tik neprašytas svečias.
Markas troško geriau pažinti totorių istoriją. Jis slapčiomis žavėjosi tais geltonveidžiais raiteliais, kurie prieš pusšimtį metų, Čingischano vadovaujami, nukariavo pusę pasaulio. Argi jis, dar vaikas būdamas, nesižavėjo senuoju Venecijos dožu Enriku Dandolu, kurio vadovaujama kryžiuočių kariuomenė 1204 metais užėmė Rytų Romos imperijos sostinę Bizantiją, apjuostą galingomis mūro sienomis? Ar tai nesako, kad išmintingi ir stiprūs turi teisę pavergti kitus?
Markas jojo giliai susimąstęs. Juk totoriai nužudė Ašimos motiną ir pardavė mergaitę vergų pirkliams. Čingischanas savo auksinėje šėtroje, pastatytoje aukšto kalno papėdėje, pasakė: „Sugautas moteris ir vaikus galite pasilikti sau, o ginklą pakeliančius vyrus žudykite. Jei jūsų daliniams bus reikalingi arklininkai ir piemenys, vieną kitą galite palikti.“
Markui nedavė ramybės prieštaringos mintys. Jis buvo nepatenkintas savimi, nes negalėjo rasti atsakymo į klausimus, kurie jam kilo, susitikus su totoriais.
Jo tėvas ir dėdė Mafijas, praktiški ir prityrę pirkliai, gerbė chaną Chubilajų, Čingischano anūką, kuris nukariavo Katajų ir pasiskelbė imperatorium. Nikolas Polas pasakė Markui Balche: „Kada gi tu pagaliau suprasi, kad mes esame prekijai, o ne kažkokie labdariai?“ Bet jo draugas Matėjas ištiesė mergaitei pagalbos ranką ir grąžino ją į žmonišką gyvenimą. Jis rizikavo savo galva, norėdamas nupirkti jai rūbų ir papuošalų.
Į dešinę nuo kelio, tarp žaliuojančių kalvų, tekėjo Kašgar-Darja. Markas nušoko nuo savo balto žirgo, supančiojo jį ir paleido į pakrantės pievą pasiganyti. Rytuose matėsi Kašgaro miestas. Saulėlydžio žara atsispindėjo namų stoguose. Iš už miesto sienos kyšojo mečečių minaretai ir du bažnyčios bokštai su auksiniais kryžiais. Valdant didžiajam chanui, Kašgaro musulmonai ir krikščionys nestorijonai[26] gyveno santaikoje.
Markas nuėjo paupiu palei aptvertą sodą. Ant medžių kabojo geltoni aukso spalvos abrikosai, persikai, kriaušės ir obuoliai. Prie tvoros augo raudonų ir blyškiai geltonų rožių krūmai. Vidury sodo stovėjo baltas namas. Vartai buvo papuošti raižiniais ir tapytais ornamentais. Markas apsidairė ir, nepastebėjęs nė gyvos dvasios, greitai nusiskynė rožių. Ašima mėgo gėles.
Staiga vakaro tyloje pasigirdo garsus juokas. Nuo skendinčio žalumynuos suolelio pakilo apkūnus, puošniai apsirengęs ponas ir linksmai šūktelėjo:
— Įeikite, svetimšali, ir skinkitės gėlių, kiek jums patinka! Jūs esate Kašgaro teisėjo dvare, — pridūrė jis, mandagiai nusilenkęs, — aš vadinuosi bekas Bajanderas Dosnusis. Kodėl gi jūs neskinate gėlių?
Šeimininkas su malonia šypsena žiūrėjo, į turtingai apsirengusį svetimšalį.
Markas stovėjo sumišęs prie sodo vartelių su gėlių puokšte rankoje.
— Atleiskite man šią vagystę, beke Bajanderai, — pasakė jis droviai. — Aš esu Markas Polas iš Venecijos.
— Prašom, užeikite pas mane ir truputį atsikvėpkite prieš išjodami atgal į Kašgarą.
Ir Markas įėjo į sodą, skendintį vakaro tyloje. Bekas Bajanderas nusivedė jį į mažą, vijokliais apaugusią pavėsinę. Tarnaitė atnešė jiems aguročių, abrikosų ir vyno. Pro vijoklių ir medžių lapus rausvai auksiniais atspalviais švietė vakarėjantis dangus, kuris pamažu blanko ir pagaliau pasidarė visai pilkas. Oras buvo šiltas, nuo tvarkingų klombų sklido gėlių aromatas.
Smalsusis bekas Bajanderas berte apibėrė Marką klausimais. Jis pirmąkart gyvenime susitiko Venecijos pirklį.
— Atleiskite man, beke Polai, — pasakė jis, — bet man labai retai tenka kalbėtis su svetimšaliais. Aš visą laiką užimtas tarnybiniais reikalais. Jūs neįsivaizduojate, kiek čia vagių, valkatų ir maištininkų, tepasmerkia juos alachas! Su totorių valdžia aš sugyvenu gerai. Jie vertina drausmę ir tvarką.— Storulis teisėjas patenkintas nusišypsojo. — Praėjusią savaitę aš nuteisiau mirti du valstiečius, kurie kurstė ramius gyventojus prieš totorius… Prašom, beke Polai, ragaukite šių abrikosų, jie saldūs kaip medus.
Bekas Bajanderas Dosnusis giliai atsiduso, slegiamas savo sunkių tarnybinių pareigų. Storu smilium jis perbraukė pasmakrę.
— Patikėkite, — kalbėjo jis toliau, — kirsti galvas — tai geriausia priemonė toms padugnėms suvaldyti. Totorių chanai manim labai patenkinti… Pažiūrėkit į mano dvarą. Antai šie laukai iki upės ir vynuogynai, kiek akys užmato, priklauso man. Ak, nelengva išlaikyti tokias valdas.
Jis nusivedė Marką prie sodo tvoros ir ranka parodė savo žemes. Teisėjo pirštai buvo apmaustyti žiedais.
Markas prisiminė sutiktą totorių šimtinę. Jam pasirodė, kad pro riebų plepaus beko Bajandero veidą jis mato šaltus sustingusius geltonų karių veidus.
— Ar jūs esat Kašgaro gyventojas, beke Bajanderai? — paklausė Markas.
— Nuo neatmenamų laikų, beke Polai, — išdidžiai atsakė apygardos teisėjas.
— Dėkoju jums už vaišingumą,— šaltai tarė Markas, mandagiai nusilenkdamas. — Bet aš turiu skubėti, kad, prieš uždarant vartus, spėčiau grįžti į miestą.
— Vieną valandėlę, beke Polai! — sušuko teisėjas. Jis nubidzeno prie klombos ir priskynė didelę puokštę gėlių.— Priimkite iš manęs šias gėles, ir prašau jus greitai vėl apsilankyti mano kukliuose namuose. Tesaugo jus alachas!
Pievoje Markas išpančiojo savo žirgą ir šuoliais leidosi keliu į Kašgarą. Nujojęs gerą galą, jis sviedė dovanotas gėles ant dulkėto kelio arkliui po kojom. Bet iš po diržo kyšojo pasivogtų rožių puokštelė.
Jau,sutemus Markas įjojo į miestą. Sargybiniai totoriai, mušdami medinius plaktukus į metalines lėkštes, tam tikru dūžių skaičiumi skelbė, kad gyventojams draudžiama išeiti iš savo būstų. Pasirodžiusiems gatvėse po šio ženklo grėsė piniginės baudos. Markas spustelėjo pentinais žirgą. Jis anaiptol nenorėjo kitą dieną stoti prieš beką Bajanderą Dosnųjį.
Priešais nakvynės namus augo didelė magnolija. Įžvalgios Marko akys tuojau pastebėjo liekną mergaitės figūrą, išnirusią ties balta mūro siena. Pamačiusi raitelį, ji pribėgo prie vartų ir atidarė juos. Markas nušoko nuo arklio ir nusivedė už pavadžio.
— Tai tu, Ašima? — apsidžiaugęs sušuko jis.
— Aš atsitiktinai išėjau lauk, — atsakė mergaitė.— Jau vėlu, jaunasis pone.
Ji uždarė vartus. Viena magnolijos šaka buvo nukarusi į kitą mūro pusę. Du dideli žiedai bolavo tarp tamsiai žalių lapų. Švietė mėnulis.
25
Čagatajus, arba Džagatajus — antrasis Čingischano sūnus, kurio valdose buvo Septynupis ir Sindzianas. Ne tik Čagatajaus įstatymai, bet ir visų kitų Čingischano palikuonių nuostatai griežtai baudė už menkiausią mėginimą nepaklausyti mongolų valdžios.
26
VI–VII amž. vakarinėse Kinijos srityse įsikūrė krikščionių-nestorionų kolonijos. Jie buvo išeiviai iš Sirijos, kuri sudarė Bizantijos imperijos dalį. Nestorionai ne sykį tarpininkaudavo prekyboje tarp Tolimųjų ir Artimųjų Rylų, ir per juos, dar gerokai prieš Marką Polą, Europą pasiekdavo žinios apie Kiniją.