Ašima kalbėjo su Marku itališkai. Jos lūpose itališki žodžiai skambėjo tarsi muzika.
Markas atsargiai ištraukė iš už diržo rožių puokštę.
— Aš turiu skubėti, — tyliai tarė Ašima. — Meseras Matėjas manęs pasiges.
„Ji dievinte dievina kapitoną“, — pagalvojo Markas ir balsiai pridūrė:
— Štai, čia kelios rožės, nunešk jas Matėjui.
— Ačiū, jaunasis pone, — tarė ji, nedrąsiai imdama gėles.
Šiltą vasaros rytą, vos saulei patekėjus, venecijiečiai paliko Kašgarą. Jie prisijungė prie didelės vilkstinės, ėjusios pietų keliu į rytus. Juos lydėjo senasis Lo Bcanas. Po aštuonių dienų vilkstinė pasiekė Jarkendo miestą, esantį Takla-Makano dykumos pakrašty. Čia jie išbuvo vos vieną savaitę, nes gerti vandenį iš dvokiančių miesto tvenkinių buvo beveik neįmanoma.
Markas pastebėjo, kad daugelis Jarkendo gyventojų pagurklyje turi kumščio didumo auglius ir dažnai net didesnius. Buvo kalbama, kad ši biauri liga atsiranda dėl blogo vandens.
Venecijiečiai džiaugėsi, kad vilkstinė čia ilgai neužtruko. Kelias į Chotaną ėjo didesnių ir mažesnių upių pakrantėmis per miestus, kaimus ir įtvirtintas vietoves. Pirkliai aprūpindavo vilkstinę vaisiais, vandeniu, duona, arbatžolėmis ir dar visokiais skanėstais. Laukuose augo javai, medvilnė, linai ir kanapės. Tarp kaimų ir miestų ėjo gyva, prekyba. Kelyje jie sutiko keletą vilkstinių, grįžtančių iš Katajaus į Kašgarą.
Chotano miestas buvo aptvertas sena, vietomis krūmais apaugusia mūro siena. Čia vilkstinė ilsėjosi irgi vos keletą dienų. Lo Bcanas rūpinosi maisto, pašaro ir vandens atsargomis, nes jų laukė gana ilgas kelias per Takla-Makano dykumą. Tiesa, ten esama ežerų ir upių, tekančių iš Kunlunio kalnų, bet jų vandenį pamažu sugeria dykumos smėlynai.
Iš pradžių vilkstinė traukė dykumos pakraščiu. Markas pastebėjo, kad miestelių ir kaimų gyventojai žiūri į keleivius su nepasitikėjimu. Senasis vadas papasakojo jam, kad per šias vietas traukdavę totorių pulkai, plėsdami kaimus. Todėl kai tik pasklisdavo gandas apie artėjančią svetimą kariuomenę, vietos gyventojai su savo šeimomis, gyvuliais ir manta bėgdavo toli į dykumą, į tokias vietas, kur yra vandens, ir grįždavę tik kariuomenei pasitraukus. Surasti juos ten būdavo nelengva, nes vėjas tuojau pat užpustydavo smėlyje paliktus pėdsakus. Maisto atsargas bėgliai slėpdavę urvuose po smėliu ir kas mėnesį pasiimdavę tik tiek, kiek reikia.
Besibastantys totorių būriai ir kėlė vietos gyventojams nepasitikėjimą visais svetimšaliais.
Kelionė per įkaitusius dykumos smėlynus buvo be galo sunki ir varginanti. Kartais Markas su ilgesiu prisimindavo šaltą, nuo ledynų pučiantį kalnų vėją. Tik kada-ne-kada nuobodų dykumos peizažą paįvairindavo vienas kitas medis ar upeliūkštis su žaliuojančiais krantais. Priekyje jojo Ašima ir Matėjas. Markas paragino pentinais savo žirgą ir juos pasivijo.
Pamačiusi Marką, Ašima įtempė atleistą pavadį ir atsitiesė balne. Gelsvą jos veidą nutvieskė raudonis.
— Ak, čia tu, Markai, — niūriai prakalbo Matėjas. — Gal pasakytum, kaip ilgai mes krypuliuosim šia prakeikta Geltonąja jūra.
— Lo Bcanas užtikrino, kad po dviejų dienų būsime Čerčene, — atsakė Markas.
Artėjo vakaras, bet oras ne ką teatvėso. Visi trys tylėdami jojo šalia vienas kito.
Atrodė, kad pasauly nebėra daugiau nei sodų, nei gėlių, o tik smėlynai, siūbuojančios gyvulių nugaros ir tylus kanopų tapsėjimas.
DYKUMOS GARSAI
Tą dieną, kai venecijiečiai įžengė į nedidelį Lobo miestelį, kur kertasi vilkstinių keliai, suėjo lygiai dveji metai nuo jų kelionės pradžios. Tuojau už šio miestelio prasideda garsioji Lobo dykuma. Iš rytų čia nuolat pučia stiprūs karšti vėjai, užpustydami smėliu gatves, turgavietę ir skurdžias pirkeles. Naujai atvykusius apspito būrys šūkaujančių dervišų, kurie, atkišę medinius dubenėlius, įkyriai prašė išmaldos. Miestelis priminė karinės stovyklos gurguolę. Venecijiečiai vargais negalais susirado pastogę dviejose pirkiose miesto pakrašty, kiek atokiau nuo triukšmingos gatvės, ir išnuomavo jas visam mėnesiui.
Vieną popietę Markas užėjo pas savo bičiulį Matėją. Kapitonas stovėjo susimąstęs prie lango, su neįprastu jam liūdesiu žiūrėdamas į darželį.
— Antai kokia didelė geltona gėlė,— tarė Matėjas, rodydamas į lauką.— Kartais galvoji, kad pasauly nieko daugiau nebėra, tik lediniai kalnai ir dykumos. Ir štai staiga pamatai geltoną gėlę…
Matėjas pažvelgė į savo jaunąjį bičiulį, tarsi ieškodamas gražiame jo veide užuojautos.
— Atsimeni, kai tu kartą Venecijoj užėjai pas mane su savo draugais Džanina ir Džovaniu? Tada aš irgi stovėjau prie lango, kaip dabar. Mano darželyje taip pat žydėjo aukšta geltona gėlė, o toliau, pakrantėje, siūbavo mano juodosios barkos stiebas. Kaip seniai tai buvo, Markai?
Matėjas atsitiesė ir pakeltu balsu tarė:
— Jūrininkui nedera kapstytis po smėlynus! — O paskui tyliai prakalbo — Ar tu supranti mane?.. Bet kas būtų iš mano dukrelės, jei nebūčiau ištraukęs jos iš to nelabojo pirklio nagų?.. Ar aš dar grįšiu kada į Veneciją? Kartais pagalvoju, kad niekados daugiau jos nebematysiu… Mergaitę aš nugabensiu į jos gimtinę,— pasakė Matėjas, valandėlę patylėjęs. — Ten ji bus laiminga.
— Ką, Ašimą? — paklausė Markas.
— Taip. Jos gimtinė yra į pietus nuo Katajaus, Indijos pasienyje. Būdama vienui viena, ji tik galvoja apie raudonus savo gimtinės kalnus… Et, kad ne tas prakeiktas karštis, dulkės ir tie pirkliai!..
— Tu pats ilgiesi tėvynės, kapitone.
— Aš ilgiuosi tėvynės? Argi aš skundžiuos tau kaip sena boba?.. Vakar užeina į mūsų darželį kažkoks vyras. Ašima pašaukia mane ir dreba iš baimės, stovėdama prieš tą nepažįstamąjį. „Kas yra, Ašima?“ — klausiu aš ir jau buvau bečiumpąs jį už pakarpos. „Palikit jį ramybėj, mesere Matėjau, — sako mergaitė,— jis nieko blogo nedarys.“ O tasai, išviepęs grobuonišką savo snukį, kažką man sako. „Ko jis nori, Ašima?“ — klausiu aš. „Jis sako, kad jūs esate stipresnis už dykumos demonus, kurie saugo aukso lobius. Jis kviečia jus eiti drauge į dykumą ir tuos lobius iškasti.“ Tik pagalvok, ką man išdrįso pasiūlyti tasai sukčius!.. Aš nesužinojau tikrųjų jo kėslų. Kai išmečiau tą šunsnukį už vartelių, jis išsišiepęs ėmė keikti ir grūmoti man kumščiu… Ir kodėl Ašima taip išsigando? Nesuprantu aš čionykščių žmonių.
— Tų pasiilgai tėvynės, Matėjau, štai kas yra! — tarė Markas, su užuojauta žiūrėdamas į savo draugą.
— O tu? — paklausė Matėjas.
Markas susimąstė. Žinoma, jis ilgėjosi Venecijos. Tačiau tas ilgesys snūduriavo jo širdyje, kol koks prisiminimas, gimtojo krašto vaizdas, gėlė darželyje ar atsitiktinai užklydusi mintis jį pažadindavo. Gimtojo miesto pasiilgimas būdavo kartais didesnis, kartais mažesnis, skausmingas arba džiugus, bet niekuomet jis nebuvo toks didelis ir toks skaudus, kad Markas rimtai galvotų pasukti atgal į Veneciją, nepažinęs pasaulio. Dėl to ir nusprendė, kad jis nelabai ilgisi tėvynės.
— Tu stebiesi, kad Ašima taip išsigando? O aš suprantu kodėclass="underline" ji bijojo, kad tu eisi su tuo žmogum į dykumą ieškoti aukso.
Matėjo veidas iškart pralinksmėjo.
— Gal ir tavo tiesa, — pasakė jis. — Mergaitė, tur būt, pagalvojo, kad tasai nenaudėlis nusivilios mane į dykumą… Vadinas, tu nepasiilgai namų?.. Žiūrėk, pro kiekvieną plyšelį čia skverbiasi smėlis. — Ir Matėjas perbraukė ranka per antklodę.— Kuriems galams aš turėčiau eiti į dykumą ieškoti aukso?