Po keturių savaičių venecijiečiai prisijungė prie didelės vilkstinės ir pradėjo žygį per Lobo dykumą. Senasis vadas nusisamdę du kuprius ir tris stiprius asilus kroviniams nešti, nes jis parūpino maisto atsargą mažiausiai vienam mėnesiui. Jis įspėjo keliautojus, kad niekuomet nenutoltų nuo vilkstinės daugiau kaip per penkis žingsnius, nes dykumoje yra piktųjų dvasių, kurios pražudžiusios jau ne vieną keleivį.
Kiekvienam gyvuliui po kaklu buvo parištas varpelis. Monotoniškas jų skimbčiojimas sklaidė mintis ir migdė žmones. Aplinkui, kiek akys apmato, tarsi jūra bangavo smėlio kopos. Kur tik pažvelgsi, visur geltonas karštas smėlis, kuriame neįmanoma jokia gyvybė.
Vakare vilkstinė pasiekė lomą su kūdra, kur buvo vietos apsistoti šimtinei žmonių su gyvuliais. Prieš atsiguldamas karavanbašis įsmeigė už kokio šimto žingsnių nuo stovyklos ilgą kartį su audeklo skiaute, kad kitą rytą nenukryptų iš kelio.
Markas jojo paniuręs ant savo asilo. Nikolas ir Mafijas Polai irgi tylėjo. Buvo visiškai ramu, jokio vėjelio. Staiga Markas pastebėjo ant vienos kopos kažką baltuojant ir nujojo tenlink. Niekas jo nepašaukė grįžti atgal. Visi sėdėjo ant savo asilų ir kuprių, jausdami kažkokį keistą nuovargį.
Nelauktai pakilo vėjas. Markui pasivaideno, kad kažkur toli jis girdi muziką. Virpančiame nuo karščio ore sklido savotiški melodingi garsai, kurie greitai artėjo ir virto kurtinančiu švilpesiu. Karšta oro srovė, lyg iš staiga atidarytos krosnies, plūstelėjo Markui į veidą. Dangus aptemo, ir jį užgulė juoda dulkių siena.
Prisidengęs veidą skarele, Markas nušoko nuo asilo, ir jie abu krito ant karšto smėlio. Markas prigludo prie gyvulio, dangstydamas veidą rankomis, bet dulkės smelkėsi pro užmerktas blakstienas, pro sučiauptas lūpas, lindo į nosį ir ausis.
Smėlio audra įsisiautėjo.
Markas gulėjo nejudėdamas, prisispaudęs prie asilo, ir sunkiai alsavo. Iš visų jėgų jis tramdė kosulį ir šleikštulį. Jis jautėsi gulįs po karšto smėlio kalva, kuri tolydžio auga ir nori jį uždusinti. Smėlis girgždėjo tarp dantų, kaklo gyslos išsipūtė, gerklę taip veržė, kad jis turėjo išsižioti. Baisiausiai kankino kosulys, ir besiblaškydamas Markas nejučiomis įsikibo rankomis į gyvulio plaukus. Visas jo kūnas pastiro. Širdis vos tvinkčiojo, plaučiai buvo pilni dulkių.
Melodingi garsai, skambėję it standžiai įtemptos stygos virpesys, ėmė silpnėti. Audra nepastebimai tolo. Bet smėlio kauburys virš Marko ir jo asilo pradėjo augti, nes rimstantis vėjas nebeįstengė sklaidyti gulančių dulkių.
Kai pagaliau, audrai praūžus, stojo nuostabi tyla, kai dulkių debesys nugulė ant žemės ir danguje lyg ugnis žaizdre vėl suliepsnojo tamsiai raudona saulė, dykumos vaizdas visiškai pasikeitė. Kur anksčiau buvo smėlio kalvos, dabar plytėjo lyguma, o ten, kur akis vargino plyna lyguma, atsirado aukšti smėlio kalnai. Banguota, geltona dykynė atrodė dar nykesnė, negu anksčiau.
Ties nedideliu kauburiu, kur Marką užklupo audra, buvo visiškai ramu. Nieko nesimatė, tik vienoj vietoj iš smėlio kyšojo koja ir baltavo plonų medvilninių kelnių kiška.
Saulė pasislėpė už horizonto, nudažydama raudonai žemę ir dangų. Netrukus saulėlydžių spalvos užgeso — nykią dykumą apgaubė sutemos. Pilkoje, sustingusioje smėlio jūroje kažkur silpnai plakė žmogaus širdis.
Danguje pasirodė mėnulio piautuvas, įsižiebė žvaigždės.
Tik dabar smėlio kauburėlyje ėmė reikštis gyvybės ženklai. Pamažu išniro gyvulio nugara, po to keturios kanopos — iš pradžių vos vos, paskui stipriau pradėjo kapstyti į šalis smėlį. Vargais negalais asilas atsistojo ant kojų. Jis susvirduliavo, vėl krito į smėlį, dar kartą atsistojo ir netvirtais žingsniais nutipeno į dykumą. Kiek paėjėjęs, jis stabtelėjo, pasipurtė ir kimiu, vos girdimu balsu subliovė. Apneštas storu dulkių sluoksniu, stypsojo asilėlis vidur dykumos lyg kokia pasakiška būtybė.
Markas gulėjo susirietęs smėlyje, kairioji koja buvo ištiesta, rankos prispaustos prie veido. Atgavęs pagaliau sąmonę, jis apsivertė aukštielninkas ir išskėtė rankas. Išsikapstęs iš smėlio, Markas giliai atsiduso ir tik dabar pajuto, kaip jam sunku kvėpuoti— nosis ir burna buvo pilna dulkių. Jis iš lėto atsitiesė, nusišnirpštė ir pamėgino išspjauti iš burnos smėlį.
Asilas priėjo prie savo šeimininko ir atsistojo šalia. Gyvulio artumas suteikė Markui jėgų. Įsikibęs į užpakalinę asilo koją, jis vargais negalais pasikėlė ir išsitraukė iš balno odinį maišelį su vandeniu. Dangtelis buvo gerai užsuktas ir nepraleido dulkių. Markas praskalavo, burną ir, godžiai patraukęs keletą gurkšnių skysčio, įsiklausė. Aplinkui viešpatavo kapų tyla. Netoliese tamsoje blyškiai mirgavo tas pats baltas daiktas, kuris suviliojo jį pasukti iš kelio.
Bet kurgi vilkstinė? Marką apėmė slogus vienatvės jausmas. Asilas patrynė galvą į jo petį.
— Likome mudu vienui vieni, pilki, — murmeno Markas. — Palauk, tuojau gausi vandens.
Jam buvo sunku kalbėti — skaudėjo liežuvį ir gomurį. Jis ištraukė iš balno varinį dubenį ir, įpylęs į jį vandens, pakišo asilui.
— Brangiausias ir puikiausias dalykas — vanduo… Nesiurbk tiek daug, pilki!
Baltas daiktas, patraukęs Marko dėmesį, buvo smėlio audrų nusvidinti žmogaus griaučiai. Matyt, koks paklydęs dykumoje keleivis, iškamuotas alkio ir troškulio, atsigulė ant smėlio ir daugiau nebekėlė. Markas nei šaukė, nei bėgo, jam visai nebuvo baisu. Po storu kaktos kaulu juodavo akiduobės. Šalia kaukolės barkšojo šonkauliai ir už jų gulėjo stuburas. Markas žiūrėjo į boluojančius kaulus, jausdamas mirties dvelkimą, tik staiga jo ausį pasiekė tolimas kanopų dunksėjimas. Jis dar kartą pažvelgė į griaučius — kaukolė viepė savo geltonus dantis.
— Eime, pilkuti, — pasakė Markas. — Girdi? Draugai jau mūs ieško.
Jis sėdo ant balno, vėl įsiklausė ir dabar už aukštos kalvos aiškiai išgirdo daugelio kanopų trepenimą. Markas sudavė asilui, ir tas abejingai nukiceno į priekį.
— Paskubėk, pilki! — piktai šūktelėjo Markas, suspaudęs jį pentinais, ir patraukė už karčių.
Užjojęs ant kalvos, jis sustojo ir apsidairė. Aplinkui blankioje mėnulio šviesoje plytėjo negyvi smėlynai. Visi garsai nuščiuvo — dykuma tarsi apmirė. Nebuvo čia net hienų ir maitvanagių, jokios žolelės, vien tik balti žmonių ir gyvulių kaulai, smėlis ir plikos kalvos. Markas prisiminė Lo Bcano įspėjimą: „Piktosios dykumos dvasios gali suklaidinti. Neatsilikite nuo vilkstinės daugiau kaip per penkis žingsnius.“
Beviltiškai dairėsi jis aplinkui. Kurgi jam joti? Kur galėtų būti vilkstinė?
Markas bandė susigaudyti, kur reikėtų ieškoti vilkstinių kelio. Kairėje gulėjo griaučiai, vadinas, jam reikia joti dešinėn. O gal geriau palaukti, kol jį draugai suras? Juk pasigedę, be abejo, tuojau ėmėsi jo ieškoti. Staiga Markas sunerimo. O kaip visi kiti? Juk vilkstinę taip pat užklupo ta baisioji smėlio audra. Akyse šmėkšojo išsiviepusi kaukolė. Jis pasipurtė, vydamas šalin juodas mintis.
„Tvardykis, Markai!“ — įsakė jis pats sau, bet neįstengė nusikratyti apėmusio jį nerimo. Kaip pergyveno tą audrą Ašima?
— Bėk, pilkeli, bėk!
Liūdnai nuleidęs ausis, asilėlis kulkšnojo į priekį.
Markas ilgai ieškojo vilkstinės pėdsakų, bet nieko nerado ir galų gale visai susipainiojo. Karščiuojančios akys degte degė. Oras atvėso. Visiškai nusikamavęs, Markas nusprendė laukti ryto ir pailsėti. Vos tik jis išsitiesė ant smėlio, prisiglaudęs prie šalia atsigulusio asilo, tuojau pat ir užmigo.
Kai Markas nubudo, giedrame danguje jau švietė rytmečio saulė. Niūri nakties neviltis jo daugiau nebeslėgė. Kartu su dienos šviesa grįžo ir pasitikėjimas savimi. Nukabinęs nuo balno maišą, Markas išvertė ant patiestos antklodės likusias maisto atsargas: džiovintą mėsą, aguročius, kvietinius paplotėlius ir du odinius maišelius su vandeniu. Viskas buvo apnešta dulkių sluoksniu. Paviržį jis apvalė, kiek galėjo, ir padalino sau ir pilkiui.