Markas apskaičiavo, kad, kaip betaupytum, maisto ir vandens užteks ne daugiau kaip dviem dienom. Asilui jis davė kvietinį paplotėlį ir truputį vandens. Kiek pasistiprinęs pats, jis leidosi pirmyn saulės kryptimi.
Markas tolydžio stabdė asilą ir įsiklausydavo. Čia jį apimdavo neviltis, čia vėl grįždavo pasitikėjimas savimi, bet juo toliau, juo niūresnė darėsi jo nuotaika. Akys pavargo, žiūrint į negyvą smėli. Karštas vėjas vilnijo kopas. Vis labiau kamavo alkis ir troškulys — buvo sunku taupyti maistą ir vandenį.
Vėl atėjo vakaras, bet Markas vis dar neaptiko vilkstinės pėdsakų. Jis žinojo, kad dykuma toli nusidriekusi į rytus, kad ją pereiti reikia dviejų savaičių.
Marką vėl apniko niūrios mintys. Kur dabar tėvas, dėdė, Matėjas ir kiti? Jie paliko jį likimo valiai, o patys džiaugiasi, išnešę savo kailį. Kas jiems, jei tavo kaulus svidins dykumos smėlis. Tėvas ir dėdė Mafijas galvoja tik apie savo prekybinius reikalus, Matėjui rūpi laimingai pergabenti per dykumą savo mažąją Ašimą. Na, o mergaitė, ką ji pasakytų, jei Markas nebegrįžtų?
„Ak, jaunasis ponas! Kur jaunasis ponas?“
Šalin, piktos mintys!
— Taip, jaunasis ponas! — piktai suriko Markas ir, išsitraukęs maišelį su vandeniu atsigėrė. Argi ne vis tiek, kada jis gaus galą — ryt ar po trijų dienų? Asilas pastatė savo dideles ausis iv, aukštai iškėlęs galvą, garsiai subliovė. Markas atitraukė maišelį nuo lūpų.
— Tavo tiesa, pilki, — sumurmėjo jis, — esi protingesnis už mane.
Markas davė asilui atsigerti ir paslėpė maišelį. Valandėlę jis stovėjo, nebežinodamas, ką toliau daryti. Jam atrodė, kad nuo ryto jis beveik nepajudėjo iš vietos. Aplinkui tas pats grėsmingas peizažas — besileidžianti saulė vėl nudažė oranžine spalva smėlio jūrą. Jis visai sutriko iš skausmo. Jam tiesiog plyšo galva.
Staiga jis išgirdo pažįstamą balsą, šaukiantį jį vardu. Jis aiškiai girdėjo: „Markai!“ Paskui dar kartą: „Markai!“
Tai buvo tėvo balsas. Markas nesitvėrė džiaugsmu.
— A-ū! — sušuko jis. — Aš čia, tėti!
Bet iš kur atėjo tas balsas? Aplinkui vėl buvo visiškai tylu. Kurlink jam dabar joti?
— Bėk greičiau, pilki! Tenai, link kalvos, kol dar nesutemo.
Markas sudavė asilui rimbu ir vėl sušuko:
— Tėti, aš čia! Tėti!..
Pagaliau jis užkopė ant kalvos. Aplinkui — nė gyvos dvasios, jokio garso. Jam vaidenosi.
Ilgai dairėsi Markas blausiomis akimis po banguojančius smėlynus.
— Pirmyn, pilki! Mes norime išlikti gyvi!..
Jis truktelėjo pavadį ir nujojo į sutemas. Vėl danguje įsižiebė žvaigždės, vėl šalta mėnulio šviesa lydėjo vienišą raitelį. Markas stengėsi neprarasti nuovokos. „Visą laiką aš jojau į rytus, — samprotavo jis. — Saulė ir žvaigždės rodė man kelią… Aš joju kažkur netoli jų… Galimas daiktas, jie žygiuoja dešinėj ar kairėj nuo manęs, bet ta pačia kryptimi… Mane labai troškina… burna išdžiūvo, lūpos sutrūkusios, kruvinos…“ Ir jo ranka jau vėl siekia maišelio su vandeniu.
— Pirmyn, pilki! Mes norime gyventi!..
Markas vėl patraukė pavadį. Jis buvo labai išalkęs. Du kvietiniai paplotėliai ir gabalėlis džiovintos mėsos, ne didesnis kaip ketvirtadalis plaštakos, — argi tai valgis?
Markui lindo į galvą keisčiausios mintys ir prisiminimai: „Tu ilgiesi tėvynės, Matėjau, štai ir viskas! Išmesk tą tipą su vilko snukiu į gatvę! Ar nematai, kaip Ašima dreba? Ko jis nori iš mergaitės?.. Ar aš pasiilgęs namų? Ne! Aš noriu patekti į Katajų. Auksiniai rūmai… Vandenį aš gersiu iš didelio ąsočio, šaltą šulinio vandenį… Katile verda ožio šlaunis. Koks nuostabus kvapas!.. Už tvoros žydi gėlės. Raudonos ir geltonos… Imk, Ašima, jos tau. Arba, jei nenori, atiduok jas Matėjui. Ar tu girdi muziką?“
Lyg sapne jojo Markas ant savo pilkio. Staiga priešais jį tartum gyvi tarp kopų išniro Matėjas ir Ašima; jie ėjo artyn ir kalbino jį. Paskiau jis išgirdo muziką, nepaprastai švelnią. Ašima verkė, ir toje vietoje, kur krito jos ašaros, suraibuliuodavo tyro vandens ežerėlis.
Pavadis iškrito Markui iš rankų. Asilas sustojo, ir Markas atsipeikėjo. Jis išsitraukė antrąjį maišelį ir pridėjo prie lūpų.
— Tik vieną gurkšnį, pilkeli!..
Jie sugulė ant smėlio. Markas buvo taip nuvargęs, kad jau nebeturėjo jėgų pasitiesti antklodę.
Išaušo trečioji diena. Svilino saulė, ir karštas vėjas nešė smėlį į akis. Markas perpus sumažino davinį, kad šis tas liktų ir kitai dienai. Pilkis užsispyręs nesijudino iš vietos. Markas uždrožė jam botagu.
— Pirmyn, velne tu raguotas! — sušvogždė jis, bet asilas nė krust.
Tada Markas metė botagą į smėlį ir apkabino jo kaklą, bet asilas išsišiepė, norėjo jam įkąsti. Markas šoko atgal ir išsitraukė durklą. Jo akys piktai žaižaravo. Jis buvo pasirengęs šokti ant gyvulio, įsmeigti jam durklą į kaklą ir gerti šiltą jo kraują.
Taip jie stovėjo vienas priešais kitą. Ir pilkis, pasidavęs likimui, nuleido galvą. Spaudusi durklą Marko ranka bejėgiškai nusviro.
Jis atsisegė diržą ir drauge su kardu sviedė jį žemėn, paskui išmetė iš maišo ir balno viską, kas nereikalinga, palikdamas tik maišelius su vandeniu, varinį dubenėlį ir maisto likučius.
Atėjo ketvirtoji diena!
Marko jėgos visai išseko. Jis išgėrė paskutinį vandenį, godžiai traukė iš maišelio, kol jame neliko nė lašo. Jis perpiovė maišelį ir išdžiūvusiu liežuviu išlaižė drėgną jo vidų. Apvyniojęs pavadį ant rankos, Markas kiūtino tolyn.
— Dabar tau padarysiu galą, pilkeli, kad pats galėčiau ištverti dar nors vieną dieną.
Išaušo penktos dienos rytas!
Markas stipriai spaudė delne durklo rankeną. Raudonos krauju pasruvusios jo akys stebeilijosi į smėlynus. Jis ėjo svirduliuodamas. Alkis sutraukė vidurius, o dar labiau jį kamavo troškulys. Ištinęs liežuvis, lyg kažkoks odos gabalas, vos tilpo burnoje. Suskeldėjusios lūpos kraujavo.
Asilas vos trūkčiojo pavadį, tarytum jausdamas gresiantį jam pavojų.
„Troškulys — tai druska spurdančiai krūtinėje širdžiai. Troškulys— tai ugnis viduriuose, dulkės gyslose. Troškulys — tai baisiausia žmogaus kančia!“
Marko pirštai tvirčiau spaudė durklą. Jis sustojo. O pilkiui, matyt, nubudo senas jo laukinių protėvių — kulanų instinktas. Jis stojo piestu, pasirengęs kanopomis sutrypti savo priešą. Markas staigiai trūktelėjo pavadį ir sutramdė gyvulį.
— Dar ne metas, pilki! Gulkis. Juk jau temsta. Ryt jie ateis… Jie jau joja. Ar girdi kanopų bildesį?..
Žmogus ir gyvulys užmigo, bet neramus, pilnas kraupių sapnų buvo jų miegas.
„Didžioje smėlynų tyloje viešpatauja mirtis. Kur vanduo nedrėkina žemės, niekas neauga. Kur nėra vandens ir žalumynų, negali būti ir gyvybės. Kur nėra gyvybės, ten viešpatauja dykumos demonai, nes jie bekūniai, jiems nereikia nei vandens, nei žalumos. Dykumos demonai neša mirtį. Tai jie išviliojo jaunąjį poną iš kelio.“ — Lo Bcanas sudavė lazdele į įtemptą būgną, ir iš visų pusių tarsi aidas pasigirdo toks pat garsas. Ten, vienodu nuotoliu, jojo Nikolas Polas, Matėjas, Mafijas Polas ir vienas kuprių varovas.
— Tu verčiau būtum likus su vilkstine, dukrele, — tarė Ašiniai senasis vadas.
— Kur muša būgnus ir girdėti žmonių balsai, ten gyvenimas, — atsakė Ašima. — Mes turime surasti jaunąjį poną.!