Lo Bcanas vėl sudavė į būgną, skvarbios jo akys žvalgėsi po tylius, saulės įkaitintus dykumos smėlynus.
— Tu pavargai, mano dukrele?
— Ar mes jį surasime, Lo Bcanai?
— Kai triskart išgirsi būgno garsus…
— Ar dykuma didelė?
— Iš pietų į šiaurę per ją reikia keliauti tris šimtus dienų, o iš vakarų į rytus — dvidešimt aštuonias.
— Tris šimtus dienų! — tyliai pakartojo mergaitė. Ir paskui neįprastu buvusiai vergei balsu sušuko: — Mes jį turime surasti, girdi, Lo Bcanai!
Ašima maldaujamai žiūrėjo į ramų senojo vadovo veidą.
— Jį surasim, kai tu išgirsi triskart subūgnijant būgną.
Sutemus žvalgų būrys grįžo į vilkstinės stovyklą. Žmonės pavalgė ir atsigėrė. Varovai, paklupdę kuprius, nuėmė nuo jų krovinius, paskui nuvedė gyvulius pagirdyti ir maišelius pripildė vandens.
Patekėjo mėnulis, sužibo žvaigždės. Šūkavimai ir kalbos pamažu nuščiuvo. Netrukus nakties tyloje tesigirdėjo gilus miegančių alsavimas.
Nemiegojo tik žvalgų būrio vyrai, o su jais ir Ašima.
— Jau penkta diena, kai jo ieškome, — prislėgtu balsu tarė Matėjas. — Kurgi jis galėjo dingti?
….. Aš jo visai nekaltinu, — staiga prabilo Nikolas Polas. — Kad tik jis grįžtų!
Gilios raukšlės išvagojo jo veidą.
— Ar yra dar kokios vilties, Lo Bcanai? — paklausė Mafijas Polas.
Visi sužiuro į senąjį vadą ir sustingusiais veidais laukė jo sprendimo.
— Jis stiprios valios vaikinas, — pasakė Lo Bcanas.
Ašima pakilo ir nuėjo prie apgriuvusio šulinio.
Auštant gelbėjimo būrys vėl išvyko žvalgytis po dykumą. Ilga vora vyrai jojo į kairę nuo vilkstinės kelio. Lygiais tarpais aidėjo mušami būgnai. Ašima skaičiavo dūžius. Vienu tarpu mergaitė truktelėjo vadą už rankovės ir paklausė:
— Girdėjai, Lo Bcanai! Ar ne triskart sudunksėjo būgnas?
— Ne, dukrele.
Vidurdienį, per patį karštį, kaip buvo susitarta, Matėjas tankiais būgno dūžiais sukvietė būrį į vieną vietą. Greitomis užkandę ir atsigėrę, vyrai tuojau pat išsiskirstė. Dabar jie jojo atgal kita vilkstinės kelio puse.
Lengvas vėjelis nešė į juos dulkes. Išvargę asilai, jau kelinta diena beveik dvigubai ilgiau kulkšnoję, negu kiti vilkstinės gyvuliai, vos vilko kojas per karštą smėlį. Aplinkui geltonavo plikos kalvos, be pradžios ir be galo. Kartkarčiais aidėjo duslūs būgnų garsai.
Ašima skaičiavo juos, ir kiekvienas dūžis verte vėrė jai širdį. Kaip ilgai jie joja! Ir jų šešėliai darosi vis trumpesni. Antai jie jau artėja prie stovyklos. Baisiai skauda akis nu© to akylo žiūrėjimo! Ašima užsimerkė ir stovėjo tartum apsvaigusi.
Staiga ji išgirdo, kai triskart bumbtelėjo būgnas. Kraujas ūžtelėjo jai į galvą, širdis ėmė pašėlusiai plakti. Ašima atsipeikėjo.
— Girdi, Lo Bcanai! Trys dūžiai: bom-bom-bom!
Ir vėclass="underline" bom-bom-bom!
Ir dar kartą: bom-bom-bom!
— Eime, dukrele, — ramiai tarė senasis vadas. — Mus šaukia būgnas.
Markas gulėjo ant smėlio, mažame duburėly, kurį jis, matyt, buvo išsirausęs silpstančiomis rankomis. Ant kauburio, pritvirtintos prie balno, plevėsavo dvi skarelės, balta ir raudona. Kalno šlaite, už dvidešimties žingsnių, tįsojo asilas, atmetęs užpakalines kojas, o priekines palenkęs prie pilvo. Ir žmogus, ir gyvulys nerodė jokių gyvybės ženklų.
Bom-bom-bom! — aidėjo šaižūs, būgno dūžiai. Iš penkių pusių šuoliavo raiteliai. Prijojęs Nikolas Polas metė į smėlį būgną ir pasilenkė prie Marko.
Visi kiti suklaupė ratu aplink tėvą ir sūnų. Sutrūkusios Marko lūpos, nosis, smakras ir įdubę skruostai buvo apkepę tamsiu krauju.
Ašima atsinešė maišelį su vandeniu ir, suvilgiusi baltą skarą, nušluostė Markui veidą. Sukrešėjęs kraujas lengvai nusiplovė. Veide nebuvo matyti jokių žaizdų.
— Širdis plaka, — pasakė Nikolas Polas atsistodamas. — Duok jam gerti, Ašima.
— Stiprios valios jaunuolis! — tarė Lo Bcanas.
— Iš kur jam kraujas ant veido? — paklausė Mafijas Polas.
— Jis perpiovė asilui gyslą ir gėrė jo kraują.
Ašima davė Markui atsigerti. Šiltas vanduo, suvilgęs išdžiūvusį gomurį ir liežuvį, nutekėjo į tuščią skrandį. Staiga sudirgintuose viduriuose Markas pajuto veriantį skausmą ir atgavo sąmonę.
Tada jis atmerkė akis. Ir išvydo juodų plaukų gaubiamą Ašimos veidą ir griežtus susirūpinusio tėvo bruožus, pastebėjo sidabrines gijas jo barzdoje ir žilstelėjusius smilkinius. Nors jį labai kankino skausmas, bet tai, ką jis pamatė, jam iškart grąžino sąmonę. Jis suvokė, kad tai jau nebe sapnas ir ne dykumos dvasių išdaiga.
Markas greitai taisėsi. Sulysęs jo veidas linksmai švytėjo, matant šalia savęs artimus žmones.
— Įkrėsti tau reikėtų už tokį dalyką,— juokais pasakė Mafijas. — Tiek mums pridarei rūpesčių…
— Palik jį ramybėj, — apmaudžiai sudraudė brolį Nikolas Polas. — Argi nematai, koks jis dar silpnas.
— Duokit pilkiui atsigerti, — silpnu balsu prabilo Markas. — Gal jis dar gyvas.
Lo Bcanas su kuprių varovais jau triūsė prie asilo. Jie atnešė jam iš stovyklos vandens ir miežių. Pilkis pamažu atsigaivelėjo.
Atsigėręs ir pavalgęs, Markas tik dabar pajuto nepaprastą nuovargį. Vyrai ištempė didelę drobulę ir paguldė jį pavėsyje. Ašima vėdavo jam į veidą iš šiaudų nupinta vėduokle.
— Ar tu baiminaisi dėl manęs, Ašima? — paklausė Markas jau beveik pro miegus.
— Taip, jaunasis pone… Jums reikia miegoti.
— Taip, jaunasis pone… — sumurmėjo Markas ir patenkintas užmigo.
DIDŽIOJO RAITELIO ŠEŠĖLYJE
Dabar venecijiečiai keliavo per Tangutų karalystę[27], kurią Čingischanas užkariavo prieš pat savo mirtį. Kelias ėjo išilgai Nan Šanio kalnagūbrio, čia kildamas gana aukštai, čia vingiuodamas it sustingusi geltona upė žemyn į derlingus slėnius. Kalnų atšlaitėse ilgomis eilėmis driekėsi juodos tangutų jurtos. Iš apvalių angų stoguose į aukštį kilo dūmų sruogos, kurias vėjas sklaidė virš jurtų tarsi ilgas pilkas vėliavas. Pievose ganėsi didelės kaimenės, piemenys — augaloti ir petingi vyrai — dūdavo savo raižytomis raginėmis birbynėmis. Arčiau gyvenviečių abipus kelio plytėjo ražienos ir dar nenuvalyti laukai. Kalnuose stūksojo iš toli matomi vienuolynai ir aukštųjų dvasininkų rezidencijos — į ii valdos buvo aptvertos storomis sienomis.
Po šilto, saulėto rudens atėjo žiema, kurią venecijiečiai praleido gražioje Tangutijos sostinėje, Čandžou mieste. Čia jie išbuvo daugiau kaip metus ir keletą kartų keliavo į šalies gilumą. Taigi Markas turėjo gerų progų pažinti svetimą religiją ir vietos gyventojų papročius.
Jis stengėsi taip pat išmokti katajų ir mongolų kalbas, nes jau nebe toli buvo toji diena, kai jis su tėvu ir dėde turėjo stoti prieš didįjį chaną Chubilajų ir įteikti jam popiežiaus raštą ir dovanas.
Kaip Armėnijoje, Bagdade, Ormuze, Badachšane, Kašgare ir visuose kituose kraštuose, per kuriuos jie keliavo, taip ir čia Markas matė didžiojo raitelio šešėlį, grėsmingai gulantį ant visų pavergtų tautų. Visose tirščiau apgyventose vietovėse stovėjo kovai parengtos mongolų įgulos. Ant miestų sienų, įtvirtinimų ir tiltų sargybą ėjo mongolai arba samdyti kariai. Markas pastebėjo, kad ir visas aukštesnes vietas užima mongolų valdininkai.
Kadangi broliai Polai turėjo leidimą — auksinę lentelę su didžiojo chano antspaudu, visos durys jiems buvo atviros. Chano vietininkas Abaka net teikėsi juos priimti asmeninėj audiencijoj ir pažadėjo pranešti chanui Chubilajui jų atvykimo laiką. Jis paskyrė venecijiečiams puikų namą gražioje aikštėje, būrį tarnų ir paskui dažnai atsiųsdavo pasiuntinį pasiteirauti, ar jiems ko netrūksta.
27
Tangutų karalystė XI–XII amž. buvo galinga valstybė Centrinėje Azijoje, Kukunoro ežero ir Chuanchės aukštupio rajone. Čingischanas galutinai ją nukariavo 1226–1227 m. Tungutų žemėse 1907–1909 m. rusų keliautojas P. Kozlovas atkasė mirusį Chara-Chotos miestą, kurį kadaise buvo sugriovę mongolai ir totoriai.