Vieną saulėtą pavasario dieną Matėjas ir Markas nuėjo į didžiąją Čandžou turgavietę. Ten Matėjas antrukart pamatė vyrą su grobuonišku veidu. O gal tai buvo tik atsitiktinis panašumas? Grobuoniškas veidas su plačia kakta ir keistos formos smakru, pajutęs milžino Matėjo žvilgsnį, bematant dingo minioje. Surasti ką nors turgaus grūstyje buvo neįmanoma. Matėjas prisiminė, kaip Lobe jis išmetė tą tipą į gatvę, kaip tas žaižaruojančiomis iš pykčio akimis grūmojo jam kumščiu..
Matėjas pastovėjo susimąstęs ir neryžtingai žengė toliau. Jis stengėsi nuslopinti savyje nemalonų jausmą ir, nekreipdamas dėmesio į šūkalojančius prekiautojus, atidžiai stebėjo žmonių srautą.
— Šiandien tu kažkodėl išsiblaškęs, kapitone, — tarė Markas. — Sakyk, kaip tau patinka šitie stabai? — Jis parodė dramblio kaulo dievuką, kuris sėdėjo parietęs kojas ir sudėjęs rankas ant storo pilvo.
Pirklys bematant išdėliojo svetimšaliams savo meno kūrinius ir, kiek įmanydamas, ėmė liaupsinti raižytojo darbą. Bet Matėjas nekreipė dėmesio į tą gražbylystę ir staiga sunerimo. Ar pasakyti Markui, ką jis matė? O gal juokinga apie tai kalbėti? Ar negalėjo tasai žmogus atkeliauti čia iš Lobo, kaip ir jie? Velniop tie būkštavimai!
— Eikš čionai, brolau, — šūktelėjo Matėjas senam elgetai, ištiesusiam rankas išmaldos, ir davė jam saują variokų. Senis, žemai linkčiodamas ir linkėdamas įvairiopos laimės, dingo už prekybūdės.
Turgaus klegesys ir švelnus pavasario oras, nauji vaizdai, išėjus iš apytamsės dengtos prekyvietės į saulėtą aikštę, ilgas klaidžiojimas minioje — visa tai bičiulius gerokai išvargino. Bet kadangi iki vakarienės dar buvo likę daug laiko, Markas įkalbėjo Matėją aplankyti didžiausią miesto šventyklą, stovinčią ant aukštos kalvos, išsikišusią iš aplinkinių namų ir sodų.
— Ko gero, dar imsi stabus garbinti ir melstis svetimiems dievams, — pajuokavo Matėjas.
— Kaip tu gali taip kalbėti, kapitone, — pyktelėjo Markas. — Aš nekenčiu tų stabų. Juk mes čia atvykome skleisti tikrosios krikščionybės.
— Ir sudarinėti pelningų sandėrių,— geraširdiškai pridūrė Matėjas. — Na, gerai, nekalbėkim apie tai, kad neišdrožtum man pamokslo, kaip tasai kunigas, mėginęs atpratinti mane nuo keiksmų.
Bičiuliai išsivedė arklius ir nujojo į „išminties kalną“. Kaip kituose miestuose, per kuriuos jiems teko keliauti, taip ir čia buvo nemaža sugriautų namų, primenančių mongolų antplūdi. Tačiau šventykla liko nepaliesta.
Grįstu keliu link vienuolyno vartų traukė vyrai, moterys ir vaikai. Raiteliai aplenkė vieną šeimą. Dvi paauglės mergaitės tempė paskui save kokių penkerių metų mažylį, motina nešė ant rankų miegantį rubuilį, o tėvas varė pirma savęs juodą aviną. Visi jie buvo šventiškai apsidarę. Paskui juos ėjo būrelis giminių ir artimųjų.
Venecijiečiai pririšo savo arklius prie medžio ir pro vartus įėjo į tylų kiemą. Pamatę svetimšalius, žmonės sumišo ir ėmė šnibždėtis, bet jokio priešiškumo jų veiduose nebuvo matyti.
Per kiemą tekėjo upelis akmeniniais krantais ir su trimis marmuriniais tilčiukais. Kolonada supo gražų kiemą, ir didingą tylą dar labiau gilino pavasariška žilvičių krūmų ir medžių žaluma. Spalvingi paveikslai ant sienų vaizdavo budizmo religijos įkūrėjo Gautamos-Budos gyvenimą. Legenda sako, jog jis buvo karaliaus sūnus ir prieš daugelį šimtmečių paskelbė savo šventąjį mokslą.
Markas ir Matėjas prisidėjo prie vieno būrio, kurio priekyje žengė vyras, varęs juodą aviną. Per antruosius vartelius jie kartu su visais įėjo į puikų parką. Ten, aukščiausioje vietoje, stovėjo didžiausia šventykla, o aplink ją keletas mažesnių. Keturi vienuoliai juodais apdarais susikaupę, iš lėto žengė šventyklos link. Žmonės greitai prasiskyrė, duodami jiems kelią. Tik avinas subliovė ir užsispyręs nejudėjo iš vietos.
Gražus parkas su pavasarinių gėlių klombomis, seni medžiai storais kamienais ir plačiais vainikais, margaspalvė minia, nuostabi tviskančios šventyklos architektūra, puikiai harmonizuojanti su aplinka, paslaptingoje prietemoje skendintis portalas — visa tai padarė venecijiečiams gilų Įspūdi.
Markas norom nenorom turėjo prisipažinti, kad, įžengęs į šią didingą šventyklą, pajuto kažkokią pakilią nuotaiką.
Matėją irgi pagavo tie magiški kerai, bet jam kažkodėl buvo neramu. Jis paniuro ir, atsirėmęs į raudonu laku dažytą koloną, įsmeigė akis į dievybę, rymančią vidury šventyklos. Jos viena ranka buvo parėmusi galvą, o kita gulėjo ant šlaunies.
Statula buvo apie penkiasdešimt žingsnių ilgio ir visa paauksuota. Už jos stovėjo auksinės šventikų figūros, tokios natūralios, jog atrodė, kad jos staiga atgis ir nužengs lemti žmonių likimo, rūsčiai bausti nusidėjėlius.
Paauksuotos skulptūros blankiai blizgėjo žvakių šviesoje, šventyklą pripildė smilkalų aromatas. Žmonės sukniubo prieš statulą ir, iki žemės nulenkę galvas, tyliai meldėsi. Nenorėdami įžeisti svetimų papročių, Markas ir Matėjas taip pat atsiklaupė.
Didžiulė dievybė tarytum su pašaipa žiūrėjo į visus auksinėmis savo akimis. Matėją apėmė dar didesnis nerimas. Ašima buvo likusi namie viena su tarnais. Abu pirkliai iškeliavo prekybos reikalais ir turėjo grįžti ne anksčiau kaip už savaitės. Matėjui norėjosi pakilti ir tučtuojau skubėti namo. Bet jis nedrįso trikdyti tos iškilmingos tylos, jautė kažkokią baimę šiam svetimam dievui.
Nė nenujausdamas, kokios niaurios mintys slegia bičiulį, Markas smalsiai stebėjo avino aukojimo apeigas. Keturi stiprūs šventyklos tarnai čiupo gyvulį, parvertė jį priešais statulą ant akmeninio aukuro ir nudūrė. Nors stabmeldiškos apeigos giliai užgavo Marko jausmus, jis vis tiek išsekė paskui vienuolių vadovaujamą žmonių būrį laukan.
Už šventyklos, ties vienuolyno siena, stovėjo virykla. Katile jau kunkuliavo vanduo. Tarnai nulupo avinui kailį, išdarinėjo ir supjaustė į gabalus.
Kol mėsa katile virė, žmonės su vienuoliais priekyje grįžo į šventyklą ir, sukniubę prieš statulą, ilgai meldėsi, prašydami naujagimiui sveikatos. Per iškilmingą ceremoniją kūdikis keletą kartų garsiai pravirko. Tai turėjo būti ženklas, kad mažasis rėksnys su dievo pagalba įsiurbė geriausius paaukoto gyvulio mėsos syvus.
Už savo vargus vienuoliai gavo juodojo avino galvą, kojas, širdį, kepenis, plaučius, kailį ir dar vieną kitą gabalą mėsos.
Paskui kūdikio tėvas suvyniojo išvirtą mėsą į švarų audeklą, ketindamas neštis namo. Salia linksmai plepėjo giminės ir artimi kaimynai, džiaugdamiesi galėsią pasmaguriauti būsimose vaišėse skania vienergio avino mėsa.
Išėję pro vienuolyno vartus, venecijiečiai lengviau atsiduso. Juos apstulbino nepaprastas tų žmonių linksmumas. Dar neseniai jie gulėjo dulkėse prieš auksinį stabą, o dabar staiga pasikeitė: moterys ir merginos skynė pakeliui pavasarines gėles, vaikai linksmai klykavo, bėgiodami po pievą, vyrai leidosi nuo kalno, gyvai šnekučiuodami ir juokaudami. Abipus kelio stovėjo daugybė prekystalių, kur buvo pardavinėjami įvairūs skanėstai, išdrožinėti dievukai, žali svogūnai ir kepta vištiena.
— Nesuprantu aš tų žmonių,— susimąstęs tarė Markas, iš lėto jodamas šalia Matėjo.
— Jokime greičiau namo! — paragino Matėjas. — Man rūpi Ašima.
Markas krūptelėjo.
— Kodėl? Juk Ašima liko namie. Kas ten jai gali nutikti? — paklausė Markas nustebęs.
Matėjas kažką suniurnėjo panosėje.